SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-10-28 nr. 681

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Tekstilė kitaip
16

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Išliks ilgam
1
• Fleita – egzistavimo pasaulyje būdas5
• Armonų trio pristatė lietuviškos muzikos CD2
• Nacionalinio simfoninio orkestro staigmenos
• Nijolė Nevčesauskienė
Vaizdo ir garso impresijos
• KONCERTAI

Dailė 
• Nika Žlabytė
Korektiška natūra su įžeidžiančiais apvalumais
2
• Dovilė Tumpytė
Regima ir menama
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Audronis Liuga
Įkyrios mintys
14
 Rasa Vasinauskaitė
Bendros vertybės ir teatro pasiūla
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Nematomų pasaulių atspindžiai
• Nebyliojo kino festivalis "Tylos garsai"1
• Brandi ir pasitikinti savimi3
• Istorijos apie istoriją2
• Kvietimas dalyvauti koprodukcijos forume
• Atminties labirintuose lengva pasiklysti
• Išankstiniai festivalio "Versmė" skaitymai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Apie gero skonio būtinybę
11

Anonsai 
• Kultūros ministerija priima pasiūlymus
• Kultūros ministerija priima pasiūlymus
• Kultūros ministerija skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Bendros vertybės ir teatro pasiūla

Tarptautinis Vroclavo teatro festivalis "Dialog"

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Otelas", rež. S. Pucher
Nuotr. iš festivalio archyvo

Paskutinę festivalio dieną tarptautinę diskusiją pradėjęs lenkų žurnalistas ir eseistas Jacekas Zakowskis prakalbo apie vidutinio amžiaus krizę. Jos simptomai būdingi ne tik tam tikrą amžiaus ribą perkopusiems žmonėms, bet ir scenos menui bei kultūrai apskritai. Senėjimo procesas yra europinis, jis apima daugybę sistemų bei struktūrų, pradedant institucijomis ir baigiant mentalitetu, o kalbant apie menininką ir kiekvieną žmogų jis labiausiai išryškėja kaip baimė dėl ateities ir grįžimas prie laiko patikrintų vertybių bei archetipų... Daugiau ar mažiau pesimistiniams ponyčiško laiko apmąstymams buvo nusiteikę ir kiti šios diskusijos dalyviai: filosofas ir filosofijos istorikas, religijos ir teologijos žinovas Leszekas Kołakowskis, prancūzų filosofas ir istorikas Paulis Thibaud, airių kultūros kritikas Fintanas O’Toole’as, rusų rašytojas ir eseistas Viktoras Jerofejevas. Šiuos apmąstymus išprovokavo daugelis "Dialoge" matytų spektaklių, tarp jų – Alvio Hermanio "Ilgas gyvenimas", Simono McBurney su savo "Complicite" trupe statytas Shakespeare’o "Dovis už dovį", Luko Percevalio pagal A. Čechovą kurtas "Dėdė Vania", juolab Krystiano Lupos "Zaratustra", net Jano Klatos "Prisukamas apelsinas" ir Stefano Pucherio "Otelas". Visi šie darbai vienaip ar kitaip prabilo apie žmogaus vienatvę ir senatvę, arba tą kritinį gyvenimo momentą, kai supranti, kad nieko neįmanoma pakeisti ir jokie įstatymai, pranašai ar jaunatviška energija neapsaugos nuo žmogui būdingo slepiamo blogio. Antra vertus, visi šie darbai ir diskusijos dalyviams, ir žiūrovams iškėlė paprastą klausimą: ar skausmo sprogimai ir kančia scenoje gali mums padėti ir apsaugoti? Kiekvienas į jį galėjo atsakyti savaip, beje, irgi pagal savo amžių ir jo išgyvenamas krizės nuotaikas.

Tačiau teatro meno senėjimas pasireiškia ne tik tuo, kad kūrėjai negailestingai, nors ir šiek tiek guodžiančiai ironiškai atsisuka į mūsų laukiančią pabaigą. Teatro menas (pa)prastėja ir vienodėja, ir klasikos perrašymai ar kova už pokyčius, naudojant 6–7-ojo dešimtmečio maištininkų ginklus, kurie galiausiai sudedami kompromisinės laimingos pabaigos vardan, taip pat rodo naujų jėgų ir naujų idėjų nuovargį bei išsekimą. Bene geriausiai tokią situaciją pailiustravo mums jau pažįstamas režisierius Lukas Percevalis, savo teatre "Het Toneelhuis" Antverpene (Belgija) sukūręs "Dėdės Vanios" perdirbinį. Spektaklį Percevalis statė specialiai vyresniems trupės aktoriams – "tiems, kuriems per penkiasdešimt", šalia kurių jaunesni, vaidinę Jeleną Andrejevną, Astrovą ir Sonią, atrodė ne tik kad "suabsurdinti" gyvenimo ir kasdienybės, bet tik tokie ir galintys ją pakelti. Kokios ateities viltys, jei nevykėlis, savo paveikslėlių paišytojas Astrovas neprasiblaivo, Jelena Andrejevna yra vien iš išskaičiavimo už Serebriakovo ištekėjusi užsienietė, kvaila Sonia tinka nebent buities darbams, o visi kiti – nepajudėtų iš savo vietos net žemei apsivertus. Režisieriaus susodinti ant aštuonių kėdžių tuščioje scenoje, jie beveik nepastebi, kad yra merkiami vandens ir kad nuo tokio jų sėdėjimo sustingus išsigaubė grindys. Nes turbūt labiausiai už viską pasaulyje jie norėtų tik ramiai linguoti muzikos ritmu (tikram šokiui reikia energijos), na, dar išsikeikti į valias, prisigerti, numigti ir vėl viską tęsti iš pradžių.

Percevalis su dramaturgu Jan van Dycku puikiai supranta, kad čechoviškieji "po šimto ar dviejų šimtų metų" šiandien vargu ar suskambėtų įtikinamai. Prigalvojęs aktoriams juokingiausių ir kartu nevilčiai išreikšti būdingiausių triukų, su dailininke Annette Kurz įkurdinęs juos kažkada brangių medinių grindų salėje ir per šokį atskleidęs susenusių ir nuvargusių veikėjų būvį, režisierius leido žiūrovams ir iki valiai prisijuokti, ir suvokti: gyvename po šimto metų, o dvasinis ir fizinis neįgalumas niekur nedingo, nebegalime susikalbėti, nebemokame mylėti, nebenorime nieko, kas išmuštų iš įprastos tėkmės. Spektaklis, kuriame išliko gal tik trečdalis Čechovo teksto, suskamba kaip šiandienis "Dėdės Vanios" komentaras, ir jo visiškai pakanka ir praėjusio, ir šio amžiaus krizėms racionaliai konstatuoti.

Nei belgas Percevalis, nei anglas Simonas McBurney savo žiūrovų nekankina režisūriniais išmąstymais ar teksto išjautimu. Nekuria jie ir stebuklingo reginio – scena išvaloma nuo dekoracijų, klasiko išrašyta situacija vienu ypu perkeliama į nūdieną, veikėjai redukuojami iki kasdienybės tipų. Tiesa, kitaip nei Percevalis, dar modeliuojantis veikėjų būsenas, McBurney Shakespeare’o "Dovis už dovį" konstruoja kaip lakonišką, dinamišką valdžios ir teisingumo kritiką ir veikėjus grupuoja beveik su nekantraujančio statytojo-skaitytojo užsidegimu. Tai, kad čia "nėra laiko", nes reikia kuo skubiau išgelbėti nuteistąjį myriop, o kiekvieną prabėgusią minutę skaičiuoja varstomos "kalėjimo" ir teisėjo durys, – tik vienas iš režisieriaus sumanymų (vaidybos, veiksmo tempas netrukus į spektaklį įtraukia net skeptiškiausią žiūrovą). Laikas čia brangus ne tik vaidinantiesiems, bet ir žiūrintiesiems – kuo greičiau ir aiškiau režisierius išsakys savo poziciją, tuo visiems bus tik geriau. Ši pozicija, surežisuota iš vidaus paties McBurney smagiai vaidinamo Kunigaikščio, vienareikšmiška: "tu man – aš tau", ir tik naivuoliai gali manyti, kad teisingumas nepaperkamas ir neturi silpnybių.

Žinoma, kad palyginti su ir mūsų kadaise matyta garsiąja "Complicite" trupės "Krokodilų gatve" (ją 1994 m. buvo atvežęs "LIFE"), naujausias McBurney darbas yra profesionalus, tačiau be jokių netikėtumų. Scenos ir aktoriaus galimybių paslaptis atvėręs, save daugelyje kitų vaidmenų išbandęs, McBurney dabar yra ne tik pripažintas teatro ir kino meistras, kurio spektakliai nesiliauja keliavę po įvairias šalis ar festivalius, o kaip režisierius kviečiamas statyti svetur, – jis ir dirba gerokai racionaliau. Laiko ir ieškojimų gaišatis kompensuojama kameros judėjimais ir vaizdo projekcijomis, intrigos plėtotė – aiškiu konfliktinių jėgų pasiskirstymu, vaidybos niuansai – veikėjų atstovaujamų pozicijų gynimu. Kvadratinė vaidybos aikštelė paverčiama kvadratine kameros sekama erdve, kur nėra jokios skirties tarp laisvės ir kalėjimo, miško ar vienutės ir kur visi ima "veikti" tada, kai patenka į kameros akies lauką. Bet yra vienas dalykas, darantis McBurney’aus spektaklius žavius ir nepakartojamus – tiek vaidyba, tiek režisūra išlaikė kažkokį vaikišką teatro supratimą: greta technologijų žaidžiama menamais daiktais, ir šis neslepiamas žaidimas, suteikiantis humoro bei ironijos, lengvai sujungia šekspyriško ir šiuolaikinio teatro sąlygiškumą. Tai vis dėlto tik teatras, tarsi teigia McBurney ir, apnuogindamas teisingumo bei jam atstovaujančiųjų trūkumus (ydas), nesivaržo šypsotis žiūrovams. Turbūt įstatymai netobuli, bet žmonės visada linkę pasitaisyti...

Kad vienas iš didžiausių senstančio Europos teatro baubų yra jaunatviška ir kartu netikslinga energija, puikiausiai įrodė vokiečio Stefano Pucherio "Otelas". Hamburgo scenoje "Schauspielhaus" statytas kičinis, popsinis "Otelas" su juodai nugrimuotu jaunučiu, vos per dvidešimt Alexadnerio Scheerio Otelu, vilkinčiu tai kareivio uniformą, tai blizgantį kostiumą ir šokančiu džeksonišku ritmu, matyt, turėjo visai kitų intencijų, o ne vien interpretuoti ir taip gerai žinomą pavydo tragediją. Šiandien bene radikaliausiu vokiečių jaunuoju (nors jam greit keturiasdešimt) režisieriumi vadinamas Pucheris, pasirinkdamas pagrindiniam vaidmeniui visai neblogai Eminemo dainas dainuojantį, jau spėjusį įgyti gerbėjų tarp jaunų kino žiūrovų aktorių, plačiai atvėrė teatro duris ir tokiai pat jaunai teatro publikai, kuri turbūt svetimo ar tragedijos kategorijas šiandien dažniau matuoja laiminčių bei pralaiminčių scenos dievaičių pavidalais ir gyvenimo istorijomis. Nors "Otelas" kompoziciškai chaotiškas ir pretenzingas, jame visko daug – filmuotų repeticijų kadrų, vienas kitą dengiančių sceninio vaizdo ir kino projekcijų, solinių Otelo dainų ir šokio inkliuzų, atrakcijos pradedant antrąjį spektaklio veiksmą gatvėje ir nuobodumo klausant Shakespeare’o tekstų, tačiau režisieriui, regis, pavyko įteigti mintį apie bet kur ir bet kada laimės kūdikių tykančius pavojus. Kažin ar tam reikėjo didžiulės dekoracijos – žydro putoplasto Kipro uolų, auksinio vonios kambario su dušo čiurkšlėmis, posėdžių apartamentų, – kuri veiksmui bėgant pasisukdavo į žiūrovus visu savo gražumu, nepriekaištingų kostiumų ir idealaus aktorių grimo, bet juk be jų kalba eitų apie visai kitą, kitų laikų Otelą. Nes šis, atsisveikinimui Dezdemoną laukiniškai mauriškai išdulkinęs, pasiryžęs publikos bisui šokti ir dainuoti, o kitas pasielgtų visiškai kitaip. Ir dar – išstūmęs į priekį "žalią" jaunimą (Otelas, Dezdemona, Kasijus, Rodrigas), jų nelaimių nešėju režisierius pasirinko apgaulingai įtaigų ir malonų vidutinio amžiaus Jagą, o visus kitus spektaklio veikėjus – turbūt nemažą dalį vyriausios kartos trupės aktorių vyrų, kurių lyderiu kažkada buvo Jagas, – pavertė nuolankiai Otelo šokio judesius mėgdžiojančiais statistais.

Štai toks Pucherio antausis klasikai, tragedijoms liūdna pabaiga, senam teatrui ir jo puoselėtojams – kalba čia eina apie įtakos zonas, lyderiavimo žaidimus, jokių taisyklių nepaisančią konkurentų dvikovą. Nors iš tikrųjų po spektaklio vykusiame aptarime jaunoji scenos žvaigždė nelabai suprato, kodėl jo Otelas neįtiko visko mačiusiai tarptautinei publikai – tai juk tebuvo spektaklis. Ir kodėl jį, nuogą laksčiusį aplink Vroclavo teatrą, turėtų suimti policija ar išvežti greitoji – tai juk tebuvo teatras.

Apie lietuvius "Dialoge" – Kauno dramos teatro ir Jono Vaitkaus pagal Shakespeare’o "Venecijos pirklį" statytą spektaklį – šįkart belieka nutylėti. Abstraktaus laiko abstraktiems žiūrovams abstrakčias problemas nagrinėjantis darbas (jį, tiesa, buvo bandyta pritempti iki kito visuomenėje problemos) nelietuviškai kalbančią publiką suerzino ir išvaikė, o kurių nesuerzino – tiesiog užmigdė. Nedaugelis norėjo matyti taip desperatiškai su vaidybos nuovargiu ir režisūros formalumu kovojusį teatrą. Bet čia galima būtų pasiguosti nebent tuo, kad kiekvienos šalies scenos menas savo senatvę ar kritinę amžiaus ribą išgyvena savaip ir bent tuo mes visi skiriamės...

Svarbiausiuoju "Dialogo" akcentu (spalio 30 d.) turėtų būti naujas vieno stipriausių, bent jau man, šiandienos socialinio teatro kūrėjų šveicaro Christopho Marthalerio spektaklis "Apsisaugoti nuo ateities", kurtas Vienos festivalio užsakymu. Rodyti spektakliui pasirinkęs nepaprastai gražų buvusios psichiatrinės Wagnerio ligoninės, dabar "Jugenstil" teatro, erdvę, surinkęs šioje ligoninėje 1930–1945 m. nacių kalintų vaikų ir suaugusiųjų gyvenimo istorijas, dar ir šiandien kituose šio medicininio komplekso pastatuose gydomų pacientų biografijas, režisierius prabilo ne tik apie karo laikų nusikaltimus, bet ir stalinizmo, apskritai visų ideologijų, "valančių" visuomenę nuo nereikalingų ir netinkamų žmonių, aukas. Anot režisieriaus, gyvename laike, kuris išstumia visas prie jo neprisitaikančias, su juo nesuspėjančias ir jam nereikalingas gyvas būtybes, tad šiandien kaip niekad anksčiau svarbiausia tampa "apsiginti nuo ateities".

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
7:58:34 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba