SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-10-27 nr. 728

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Vidas Poškus
Marginalai
77

Muzika 
• Vilma Rindzevičiūtė
Pianistų ansamblių varžytuvės
1
• Edmundas Gedgaudas
Debesų keliu didžiuoju
• Nora Petročenko
Be dviejų brūkšnių
2
• Skamba Mozarto muzika2
• KONCERTAI

Dailė 
• Ona Mažeikienė
Freiburgo dailės ir amatų mokykla
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Tarp Helsinkio ir Vilniaus
• Vaiva Grainytė
Neišnaudoti koziriai
• „Menų spaustuvėje“ – Beno Šarkos spektaklis1
• Jaunųjų dramaturgų seminaras „Rašanti karta“
• Alytaus teatro scenoje – Kafkos „Metamorfozė“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Živilė Pipinytė
Išėjusiems – išdavusiems ir ištikimiems
• Tarp Vėlinių ir Helovyno2
• Sušiuolaikinta metafora
• „Tindirindžio“ laureatai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Kur link traukia kultūros garvežys?1

Miesto veidas 
• Liudvikas Jakimavičius
Mažųjų detalių katalogas
• Monika Krikštopaitytė
Tie, kurie kojomis neliečia žemės
4

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Kaip nupiešti žuvį, arba Vaizdo evoliucija
12

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Kinas

Išėjusiems – išdavusiems ir ištikimiems

Nauji filmai

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Skambiai tariant, naujasis Martino Scorsese filmas „Infiltruoti“ („The Departed“, JAV, 2006) sugrąžina tikėjimą kinu. Ekranus užplūdę perdirbiniai, manieringi kompiuterinių žaidimų perpasakojimai tą tikėjimą naikina nuosekliai. „Infiltruoti“ sugrąžina į tikrojo kino erdvę, kur žmonių dramos neatsiejamos nuo siužeto, o šis – nuo psichologinės tiesos.

Formaliai „Infiltruoti“ yra populiaraus Honkongo veiksmo filmo „Dviguba rokiruotė“ perdirbinys, bet tik pasinaudojo jo siužetu. Iš tikrųjų filmas yra režisieriaus sugrįžimas į jam artimą ir kadaise filmais „Nešvarios gatvės“ ir „Šaunūs vyrukai“ jo paties atnaujintą gangsterių filmo žanrą. Geriausi šio žanro filmai visada rodė žmones, peržengusius ribą, už kurios – ne tik nusikaltimas ar net mirtis, bet ir savo žmogiškosios prigimties išdavystė. „Infiltruotuose“ Scorsese taip pat svarbi ne tik meistriškai pasakojama istorija apie nujaučiančius vienas kitą mafijos „žiurkę“ policijoje ir policijos „žiurkę“ mafijoje, bet ir pagrindinių personažų drama, jų viduje vykstančios neišvengiamos permainos.

Nesėkmingai susiklosčius karjerai policijoje Bilis Kostiganas grįžta į Bostoną ir tampa vienu artimiausių airių mafijos vadeivos Franko Kostelo (Jack Nicholson) žmonių. Tik du policijos pareigūnai žino, kad Bilis dirba policijai. Įveikęs Kostelo nepasitikėjimą, Bilis pradeda suprasti, kad Kostelas turi savo žmogų policijoje. Dabar jo užduotis – išsiaiškinti, kas tas žmogus. Tačiau Bilis negali pabėgti nuo situacijos dviprasmiškumo: jis daro tai, kas uždrausta ir, savaime suprantama, pavojinga, bet tai jį akivaizdžiai slegia. Buvimas tarp gangsterių Biliui yra per sunkus kompromisas, kurio negali numalšinti net narkotikai. Leonardo DiCaprio meistriškai atskleidžia savo personažo vidų, dvejones ir nerimą, rodo, kaip Bilis ilgisi savo tikrosios asmenybės, tikrojo gyvenimo. Tą pojūtį jam trumpam suteikia susitikimai su psichoanalitike Madlen (Vera Farmiga), jų meilės ryšys. Kartu tai ir pasmerktas herojus – jo tragizmas akivaizdus, jį išduoda ir užspeisto žvėries žvilgsnis, ir šiek tiek pakumpusi, tarsi laukianti naujo smūgio Bilio figūra. Kelio atgal nėra.

Kostelo nuo vaikystės globojamas Kolinas Salivanas sparčiai daro karjerą policijoje. Jis nori turėti viską – valdžią, pinigus. Tą tikslą simbolizuoja auksinis valstybinio pastato kupolas, nuolat pasirodantis kadre. Kolinas net nusiperka butą, kurio lange – vis tas pats kupolas. Mattas Damonas taip pat meistriškai kuria jokių moralinių skrupulų nepripažįstantį karjeristą, kuris pasiryžęs karjerai aukoti viską. Tačiau ir šį personažą Scorsese su Damonu pripildo gilesnių prasmių: regis, Kolinas nesugeba mylėti, net Madlen jis užkariauja taip, tarsi žaistų sudėtingą psichologinį žaidimą. Tačiau fone iškyla jo ryšys su Kostelu: tai ne mafijos boso ir jo auklėtinio, o greičiau simboliškas tėvo ir sūnaus ryšys, pasąmonėje glūdintis artumo troškimas.

Nicholsono Kostelas simboliškai jungia ir abu filmo protagonistus. Bendraudamas su abiem jis padeda geriau atsiskleisti ir Bilui, ir Kolinui. Kartu su Kostelu filme pasirodo ir mirties tema, ją neįkyriai sufleruoja ir originalus filmo pavadinimas, dar labiau pabrėžtas Bilo motinos mirties epizodu, tiksliau, Kostelo paliktu užrašu „faithful departed“. „Departed“ yra tie, kurie išėjo. Kostelas sėja mirtį: jis „užkrečia“ nusikaltimu ir mirtimi kiekvieną. Kartu visi „Infiltruotų“ personažai režisieriui yra „išėjusieji“ – peržengę to, kas galima ir negalima, ribas, palikę savo tikrąją tapatybę, neištikimi savo likimui, išdavę save ir savus. Scorsese atskleidžia visą savo personažų dramos gelmę, bet kartu filme jis kuria įtaigų pasaulį, kuriame niekuo negalima pasitikėti, nes niekas nėra tas, kuo apsimeta. Šiame pasaulyje nebėra vietos lojalumui, ištikimybei, pasitikėjimui. Todėl to siekiąs Bilis yra pasmerktas.

Be abejo, „Infiltruotuose“ svarbiausi yra personažai, jų moralinės dilemos ir dramos, kurių tiesą puikiai perteikia aktoriai. Įsimena net nedidelius vaidmenis sukūrę Markas Wahlbergas, Martinas Sheenas, epizoduose vaidinę aktoriai.

Puikiai suvaidinti psichologiškai tikslūs personažai – neatsiejama Scorsese kino dalis. Tačiau Scorsese nebūtų Scorsese, jei tų personažų dramų negaubtų ypatinga atmosfera. „Infiltruoti“ perkelia į Bostoną. Sutirštintą jo atmosferą kuria puikiai režisieriaus ir operatoriaus Michaelo Ballhauso piešiamos „nešvarios gatvės“, apleisti namai, ankšti būstai, mažos krautuvėlės ir nejaukūs dokai. Jau septintą filmą kartu kuriantys Scorsese ir Ballhausas (prieš tai buvo ir „Niujorko gaujos“, ir „Nekaltybės amžius“, ir „Aviatorius“...) ir „Infiltruotuose“ rado naujų būdų perteikti ypatingą filmo atmosferą, personažų pasmerktumą, jų neišvengiamą slinktį į visišką susinaikinimą. „Infiltruotus“ gaubia pilkuma. Apšvietimu, rakursais, interjerų ir drabužių spalvų gama sukuria nejaukios erdvės, bet kartu ir moralinio diskomforto įspūdį, neapleidžiantį ir pasibaigus filmui.

Vienintelis ryškus „Infiltruotų“ akcentas – su Kostelu nuolat besisiejanti ryški raudona spalva simbolizuoja kraują. Be abejo, kinomanas Scorsese šį ypatingą pilkumo pojūtį atsinešė iš nespalvoto film noir. Iš čia ir specifiškas senajam Holivudo kinui kadro prisotinimas realistiškomis detalėmis, kurios tuoj pat gali tapti simboliškomis, kaip kad finalinė žiurkė auksinio kupolo fone. Gaila, kad išvertus tekstą dingo „Infiltruotų“ kalbos savitumas, nes kalba – viena sudėtingo, prisodrinto ir rafinuoto Scorsese filmo audinio sudedamųjų dalių. Todėl visuma iškyla virš įprastų žanro taisyklių ir pustrečios valandos nepaleidžia iš įtaigaus dvejonių, kompromisų su savimi ir tragizmo lauko.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:58:10 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba