SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-10-27 nr. 728

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Vidas Poškus
Marginalai
77

Muzika 
• Vilma Rindzevičiūtė
Pianistų ansamblių varžytuvės
1
• Edmundas Gedgaudas
Debesų keliu didžiuoju
• Nora Petročenko
Be dviejų brūkšnių
2
• Skamba Mozarto muzika2
• KONCERTAI

Dailė 
• Ona Mažeikienė
Freiburgo dailės ir amatų mokykla
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Tarp Helsinkio ir Vilniaus
• Vaiva Grainytė
Neišnaudoti koziriai
• „Menų spaustuvėje“ – Beno Šarkos spektaklis1
• Jaunųjų dramaturgų seminaras „Rašanti karta“
• Alytaus teatro scenoje – Kafkos „Metamorfozė“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Išėjusiems – išdavusiems ir ištikimiems
• Tarp Vėlinių ir Helovyno2
• Sušiuolaikinta metafora
• „Tindirindžio“ laureatai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Kur link traukia kultūros garvežys?1

Miesto veidas 
• Liudvikas Jakimavičius
Mažųjų detalių katalogas
• Monika Krikštopaitytė
Tie, kurie kojomis neliečia žemės
4

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Kaip nupiešti žuvį, arba Vaizdo evoliucija
12

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Teatras

Tarp Helsinkio ir Vilniaus

Naujas šiuolaikinio šokio projektas

[skaityti komentarus]

iliustracija
„The Last Beauty of the Day“
M. Raškovskio nuotr.

Pastaruoju metu vis populiarėja glaudus menininkų bendradarbiavimas, kai vienoje šalyje susitikę skirtingų tautybių kūrėjai rengia vieną projektą. Toks glaudus bendradarbiavimas įdomus ir šiuolaikinio šokio atlikėjams. Nuo 2002 m. kartu kurianti ir tarp Vilniaus ir Helsinkio (Suomija) migruojanti choreografų pora Andrius Katinas ir Maria Sofia Saivosalmi-Katinas jau mėnesį vieši Lietuvoje. Šį kartą su savimi jie atsivežė ir tris suomių šokėjus – prisijungus dar trims lietuviams šokėjams nuo spalio vidurio Vilniuje repetuojamas naujas spektaklis.

Maždaug mėnesį Vilniuje truksiančiame darbe, kuris vėliau persikels į Helsinkį, dalyvauja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šokio specialybės studentai Petras Lisauskas, Raimonda Gudavičiūtė bei šokėja Sigita Mikalauskaitė, taip pat šokėjai iš Suomijos Eero Vesterinin, Veli Lehtovaara ir Jenna Rignell. Paprašėme choreografų pasidalyti mintimis apie šiuo metu vykstantį kūrybos procesą.

Vėl dirbate Lietuvoje. Koks tai bus projektas?

Andrius Katinas: Pradėjome pirmąjį projekto etapą. Naujojo šokio spektaklio repeticijas nusprendėme padalyti į dvi dalis – 5–6 savaites repetuosime Lietuvoje, o pavasariop repeticijas baigsime Helsinkyje, kur pristatysime ir pirmąją premjerą. Planuojame, kad vėliau lietuviška šio spektaklio premjera įvyks tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis ’07“.

Kol kas ne tiek kuriame, kiek užsiimame kūrybinėmis paieškomis. Turime keletą pradinių temų ir dairomės, kur jos galėtų nuvesti. Šiuo periodu mus domina ne rezultatas, o idėjų ir judesio galimybių išbandymas, taip pat kaip tai gali paveikti spektaklio formą.

Dirbame su šokėjais iš dviejų skirtingų šalių su skirtingomis tradicijomis, taip pat iš skirtingų šokio mokyklų. Taigi svarbu skirti pakankamai laiko, kad suformuotume visiems bendrą pagrindą, kad suartintume startines pozicijas. Idėjos lietuvių ir suomių šokėjų judesiuose įgauna skirtingas formas, siekiame, kad tie skirtumai imtų cirkuliuoti ir įgautų formą, būdingą konkrečiai šiam darbo procesui. Apie rezultatą galvosime tada, kai repeticijos persikels į Suomiją, kur jau ruošimės spektaklio premjerai.

Tai jau bus antras judviejų projektas, kurio premjeros įvyksta ir Helsinkyje, ir Vilniuje. Pernai šiuose miestuose pristatėte šokio spektaklį „The Last Beauty of the Day“.

A. K.: Mes tikimės, kad ir šį kartą tai pavyks. Šiuo metu vis dar turime šiokių tokių finansinių problemų, kurios gali nulemti antrąjį mūsų darbo periodą, tačiau tikimės, kad jos greitai bus išspręstos. Dalį projektui reikalingų lėšų gavome iš Lietuvos kultūros ministerijos, tačiau šiam projektui reikia nemažai lėšų, kurių didžioji dalis išleidžiama kelionėms ir gyvenimui šalyje. Vis dėlto manau, kad toks Lietuvoje retas glaudus bendradarbiavimas tarp skirtingų šalių menininkų vertas šių išlaidų. Dirbdami kartu taip pat dalijamės šokėjams naudingomis žiniomis, atlikimo meno, taip pat kuriamo spektaklio, kuris gali įgauti naują „skonį“ ir naują kokybę, supratimu.

Kalbėdamas apie projekte dalyvaujančius šokėjus minėjote, kad šokėjai yra skirtingų mokyklų. Ar galima teigti, kad Lietuva jau turi savo šiuolaikinio šokio mokyklą?

A. K.: Manau, kad kol kas dar negalime kalbėti apie mokyklą. Pavadinčiau tai tradicija. Šiuolaikinis šokis Lietuvoje egzistuoja jau kelis dešimtmečius, tad galima kalbėti apie tradiciją. Kitas klausimas, koks jos tęstinumas, ar tradicija yra vientisa ir ar tęstinumas pagrįstas.

Maria Sofia Saivosalmi-Katinas: Lietuvių šokio tradicija labai susijusi su teatru. Ryšys tarp teatro ir šokio čia labai stiprus, nes lietuvių šokiui būdingas teatrinis mąstymas.

A. K.: Nežinau, gerai tai ar blogai, bet tokia realybė. Dramaturginiu požiūriu mąstymas vis dar labai tradicinis. Svarbiausia – dviejų žmonių santykiai, skirtingų požiūrių susikirtimas, bet neiškeliamos šiuolaikinės šokio spektaklių temos, negvildenamos stereotipų ar panašios problemos. Nors lietuvių choreografai labai skirtingi, vis dėlto juos jungia metaforiškumas. Manau, kad tai daroma sąmoningai, nes kai kurie šokio mokytojai nėra suinteresuoti naujovėmis, naujomis praktikomis. Galbūt prie to prisideda ir publika, kuriai vis dar įdomūs tradiciniai pastatymai.

Kaip šiuo metu vyksta kūrybos procesas? Kokias temas šiuo metu plėtojate?

A. K.: Šiuo metu turime kelias pradines idėjas, pasufleruotas judesio ir literatūros. Vienas iš šio darbo atspirties taškų yra Johno Fowleso romanas „Kolekcionierius“. Mus domina ne romano siužetas, o šios knygos sukeliamos mintys – noras ar net manija turėti ir savęs praradimas kaip troškimo užvaldyti padarinys. Be to, svarbi ir laisvės, jos paieškų tema. Manau, kad spektaklyje jos ir atsispindės.

Taip pat norime pratęsti tai, ką pavyko atrasti paskutiniame mūsų spektaklyje „The Last Beauty of the Day“. Mus domina estetinis ir idėjinis spektaklio, kaip atviros situacijos, suvokimas. Manau, kad naujasis mūsų darbas skirsis nuo pirmo, bet nebijome ir kartotis. Mes radome gana įdomius darbo metodus, pasisėmėme minčių ir dabar norime pažiūrėti, kaip skirtingai jas galima realizuoti.

M.S. S.-K.: Kai dirbome prie ankstesnio spektaklio, nemažai judesių teko atsisakyti. Dirbome stebėdami vienas kito improvizacijas. Dabar turime nuostabią galimybę stebėti improvizuojančius šešis šokėjus, taigi judesių amplitudė, iš kurios galime rinktis, daug įvairesnė.

Paskutinis Jūsų darbas buvo įvardytas kaip solo dviem, o šį kartą turėtume laukti solo šešiems?

A. K.: Gal... Kažkur vis dar kirba mintis, kad tai gali būti ir spektaklis apie vienatvę.

Kalbėjosi Goda Dapšytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
7:57:58 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba