SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-03-04 nr. 651

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Agnė Narušytė
Tarp buvusio ir būsimo
6
• Gerbiami skaitytojai,6

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Ta pati ir kitokia muzika
1
• Živilė Ramoškaitė
Mintys po Jaschos Heifetzo konkurso
3
• Beata Leščinska
Nuoširdumas nuginkluoja
1
• Choro kursai su britų kompozitoriumi ir dirigentu Bobu Chilcottu
• Klaipėdos muzikinio teatro gatrolės Vilniuje1
• Eduardo Balsio dainų koncertas1
• "Garsai ir judesiai"
• Jurgis Gaižauskas ir jo atžalynas1
• KONCERTAI1

Dailė 
• Pillė Veljataga
Pagiriamasis žodis meistrystei
• Jurga Armanavičiūtė
Asambliažo istorijos
7
• Ramutė Rachlevičiūtė
Baltieji iškilumai
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Juozas Erlickas ir daktaras Basanavičius
2
• "Virto ąžuolai" Jaunimo teatro scenoje
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Naujas senas kinas
2
• Thomas Mannas ir Luchino Visconti
 Ugnikalnių mylėtojams
• Meilės ir klastos šokis1
• Pietų Korėjos kino savaitė
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Kinas

Ugnikalnių mylėtojams

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Trumeno šou"

Aki Kaurismäki sako: "Myliu Suomiją, tačiau nesugebu joje gyventi visus metus. Vietinė melancholija pernelyg slegia sielą, todėl žiemą stengiuosi praleisti užsienyje". Perskaitęs tuos žodžius, prisiminiau mūsų seimūnus žiemą apninkantį poreikį keliauti. Matyt, Seimo melancholija taip pat pernelyg slegia jautrias sielas. Tačiau, jei galėčiau, ir pats mielai sprukčiau iš Lietuvos, nes minusinė temperatūra kovo pradžioje primena Sibirą. Todėl nesmerksiu seimūnų, bet pasistengsiu juos pamilti, sekdamas Kaurismäki filme "Žmogus be praeities" (LTV, 9 d. 23.10) režisieriaus visiškai įrodytu teiginiu, kad žmogus iš prigimties yra geras.

Vos atvykęs į Helsinkį filmo herojus sumušamas, praranda atmintį, o pabėgęs iš ligoninės atsiduria niūriame užkampyje prie jūros, kur gyvena vieni atstumtieji. Tačiau pasirodo, kad čia pilna gerų žmonių: paklydėliams stengiasi padėti ne tik Gelbėjimo armija, bet net ir policininkas su savo šunimi, kuris gal ir ne visai šuo. Grįždamas į gyvenimą, filmo herojus stengiasi susikurti savąją tapatybę, o juk ji neįmanoma be praeities. Tačiau susigrąžinęs savo praeitį, vyriškis jau nebenori būti toks, koks buvo anksčiau. Tai ir yra paprastas labai taupiomis priemonėmis sukurtas Kaurismaki filmo stebuklas. Todėl, matyt, nacionalinė televizija jį ir rodo "Elito kine".

Stebuklai masėms kur kas paprastesni. Populiaraus prancūzų režisieriaus Cedrico Klapicho filme "Gali būti" (BTV, 11 d. 12.10) herojus Arturas (siūlau būtinai įsidėmėti šį vaidmenį kuriantį Romainą Duris) vieną 2000-ųjų vakarą sužino, kad jo draugė laukiasi kūdikio. Staiga jis atsiduria ateityje ir susitinka septyniasdešimtmetį vyrą (Jean-Paul Belmondo), kuris yra… jo sūnus.

Peterio Weiro filmo "Trumeno šou" (LTV, 8 d. 21.10) herojui Trumenui Berbenkui (Jim Carrey) prisiminimai apie dingusį tėvą susiję su noru suvokti save, peržengti ribas, už kurių laukia kitas pasaulis. Ribų peržengimo motyvas stiprus daugelyje Weiro filmų, pvz., "Liudininke", "Piknike prie Kybančios uolos", ar "Paskutinėje bangoje", tačiau šįkart ir pats filmo herojus yra ypatingas. Jis gyvena dirbtiniame rojuje – mažame provincijos miestelyje, o visas jo gyvenimas yra pats mėgstamiausias žiūrovų serialas. Tiesiog kažkada kažkam šovė į galvą sukurti tokį realybės šou, kuriame bus rodomas vieno žmogaus gyvenimas – nuo pirmojo klyksmo iki paskutinio atodūsio, o genialus inžinierius sukūrė Trumenui miestą, prismaigstytą nematomų kamerų. Tačiau tuomet, kai Trumenas sužino visą tiesą apie save, jį slegia ne šimtai kamerų ir statistų, bet tai, kad visas jo gyvenimas – meilė, draugystė, atmintis, net praeitis – buvo surašytas iš anksto, o vaidmenų ir žodžių niekas neturi teisės keisti. Todėl pati žiauriausia filme ir yra susitikimo su tėvu scena. Šou scenarijuje tai buvo numatyta po kelių serijų, todėl herojus "susijaudino ne laiku".

Be abejo, pirmiausia Weiras išjuokia suplanuotą, manipuliuojamą, rinkodaros taisyklėms visiškai paklūstantį šiuolaikinį pasaulį, kurio valdymo mechanizmus šiuo metu geriausiai atskleidžia (žinoma, kad prieš savo valią) televizija. Ji užsimojo sukurti idealią realybę, bet nesugebėjo suvokti, kad tai – pati idiotiškiausia ir žiauriausia fikcija. Tačiau Trumenui pradėjus ieškoti savo tikrosios tapatybės, saldaus ir saugaus pasaulio vaizdas subliūkšta. Palikdamas jį, Trumenas įžengia į savo likimo erdvę. Ji baugina, nes to likimo scenarijaus jau niekas nebegalės sukurti. Taip Weiras suformuluoja daug sudėtingesnius klausimus ir pastūmėja filmą iš piktos satyros į dar vieną – metafizinį – lygmenį.

Savaip tapatybės paieškos jaudina ir Stepheno Daldry ("Valandos") filmo "Bilis Eliotas" (TV3, 6 d. 22.25) herojų – bjaurųjį ančiuką primenantį mažą berniūkštį iš mirštančio anglų kalnakasių miestelio. Bilis nori būti šokėjas. Tai visiškai nesiderina su tų vietų vyro įvaizdžiu, todėl prieš Bilį sukyla visi, net tėvas. Tačiau Biliui šokis – šis tas daugiau. Berniukas suvokia, kad vienintelis autentiškas laisvės pagrindas gali būti tik menas. Galiausiai kelių gerų žmonių palaikytas Bilio užsispyrimas nugali. Finalinis jo triumfas dar kartą įrodo, kad nebūna situacijų be išeities, kad net juodžiausiomis gyvenimo akimirkomis verta ginti savo orumą ir teisę rinktis.

Pasirinkimas skaudžiai paliečia ir Marco Belocchio filmo "Sveika, naktie" (BTV, 6 d. 23 val.) heroję Kjarą (Maya Sansa). Kažkada maištingiausius 7-ojo dešimtmečio filmus kūręs režisierius šioje dramoje grįžta į savo jaunystės metus – 1978-uosius, ne tik Italiją, bet ir visą pasaulį sukrėtųsį ministro pirmininko Aldo Moro pagrobimą ir nužudymą. Kjara gyvena dvigubą gyvenimą: ji ir "raudonųjų brigadų" teroristė, ir visiškai šiuolaikiška mergina, puikiai susitvarkanti su savo pareigomis. Regis, tie du gyvenimai – pogrindinis ir viešasis – visiškai nesusiję. Tačiau kai Kjara pradeda konfliktuoti su grupės nariais, atsiranda daugiau abejonių ir svarstymų, kurie pradeda vesti filmo heroję kitais keliais.

Aišku, kad geriausia dabar būtų atsidurti saulėtoje Italijoje, kur kovo naktį tikrai niekad nebūna minus aštuoniolika. Gal todėl "Snobo kinas" (LNK, 10 d. 22.35) nukels mus prie Džinostros ugnikalnio papėdės. Manuelio Pradalio filmo "Džinostra" herojus yra FTB agentas Metas (Harvey Keitel). Su savo žmona (Andy MacDowell) ir dukra jis įsikuria Italijos pietuose. Jie įsivaikina mafijos auką – jaunąjį Etorę. Sunkiai įvaikintas Etorė sužino didžiausią Meto gyvenimo paslaptį. Ugnikalnis taip pat pradeda pamažu kunkuliuoti…

Tikiuosi, kad jo karštis netruks pasiekti ir mus.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
7:56:55 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba