SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-03-04 nr. 651

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Agnė Narušytė
Tarp buvusio ir būsimo
6
• Gerbiami skaitytojai,6

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Ta pati ir kitokia muzika
1
• Živilė Ramoškaitė
Mintys po Jaschos Heifetzo konkurso
3
• Beata Leščinska
Nuoširdumas nuginkluoja
1
• Choro kursai su britų kompozitoriumi ir dirigentu Bobu Chilcottu
• Klaipėdos muzikinio teatro gatrolės Vilniuje1
• Eduardo Balsio dainų koncertas1
• "Garsai ir judesiai"
• Jurgis Gaižauskas ir jo atžalynas1
• KONCERTAI1

Dailė 
• Pillė Veljataga
Pagiriamasis žodis meistrystei
• Jurga Armanavičiūtė
Asambliažo istorijos
7
• Ramutė Rachlevičiūtė
Baltieji iškilumai
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Juozas Erlickas ir daktaras Basanavičius
2
• "Virto ąžuolai" Jaunimo teatro scenoje
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Naujas senas kinas
2
• Thomas Mannas ir Luchino Visconti
• Ugnikalnių mylėtojams
 Meilės ir klastos šokis1
• Pietų Korėjos kino savaitė
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Kinas

Meilės ir klastos šokis

nauji filmai

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Skraidantys durklai"

"Užburiantis kaip "Bevardis", romantiškas kaip "Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas" – jūs niekada nematėte tokio vaizdingo filmo, bet jau seniai norėjote pamatyti..." Tokie anonsai gana tiksliai pasako, ko tikėtis iš Zhang Yimou filmo "Skraidantys durklai" (Kinija, Hong Kongas, 2004). Kažkas lengvai bėgios bambukų viršūnėmis, plaikstysis ryškiaspalviai audiniai didingo peizažo fone, o herojai "mylės ir negalės", savo aistrą meistriškai įkūnydami kovų baletuose. Kai Vakarų menas baidosi vizualumo, nenorėdamas būti dekoratyvus ir paviršutiniškas, Rytų menininkai nesidrovėdami semiasi iš tūkstantmečių tradicijų aruodo, stengdamiesi priblokšti televizijos nususintą vaizduotę. Ar taip semdamiesi neišsisemia – kitas klausimas. Žiūrint, ko ieškote kine. Jei vizualinio malonumo – jo bus atseikėta su kaupu. Jei dar reikia sutaurintos meilės istorijos – gausite ir ją. Bet jei kinas jums – bandymas peržengti savo ribas, atrasti netikėtas patirtis ir atsidurti ten, kur nesitikėjote – gal geriau eikite į kitą filmą. Nes "Skraidančių durklų" netikėtumai iš anksto apskaičiuoti, o didvyriški herojų gestai tik parodo jų beprasmiškumą.

Filmas nukelia į 859 m. Kiniją, kai dėl silpnos imperatoriaus valdžios ir korumpuotos vyriausybės prasidėjo visuotiniai bruzdėjimai. "Skraidančių durklų namai" – viena iš stipriausių ir geriausiai organizuotų grupuočių, ginančių (kaip dabar įprasta sakyti) paprastus žmones. Du policijos pareigūnai gauna užduotį išsiaiškinti, kur slapstosi "Skraidantys durklai" ir kas jų naujasis vadas. Todėl vienas jų neva išgelbsti iš kalėjimo merginą, susijusią su paslaptingais kovotojais, ir tikisi su ja patekti pas "durklus".

Iš pradžių filmas atrodo daug žadantis – tikrai atima žadą aklos merginos šokis. Tačiau vėliau prasideda nesibaigiantis bėgimas, ir subtiliems jausmų pustoniams išreikšti pristinga kvapo. Nors tikriausiai toks ir buvo režisieriaus sumanymas – kad intensyvus filmo ritmas ir pavojaus atmosfera įkaitintų tramdomą aistrą iki raudonumo (žinoma, kraujo). Filmo struktūra panaši į daugiadugnės dėžutės – jau tariesi perpratęs slaptas herojų mintis ir "misijas", tačiau čia pat viskas apsiverčia aukštyn kojom. Herojų tapatybė ir jausmai nuolat keičiasi, ir iki pat pabaigos negali žinoti, "kas yra kas". "Skraidančiuose durkluose" organiškai susipina trilerio, veiksmo filmo, romantinės dramos ir detektyvo elementai.

Tačiau kovų istorija (kaip ir Kinijos istorija) tėra pretekstas kalbėti apie netikėtą meilės istoriją. Šokėja Mei (Zhang Ziyi) ir kapitonas Jin (Takeshi Kaneshiro) – vienas kito verti partneriai ir priešininkai. Abu puikiai valdo ginklus, kūno judesius ir savo emocijas. Abu meluoja, bet, nors atsidavę skirtingiems idealams, abu sugeba peržengti pareigos ribas. Tačiau jausmas negali būti aukščiau pareigos – bent jau senovės Kinijoje. Todėl šis jausmas iš anksto pasmerktas. Tai žino herojai, tai žino jų draugai ir priešai, tai žino netgi žiūrovai kino salėje. Tačiau režisierius, pasirodo, to nežino. Ir tada atsitinka kažkas tikrai tragiška – nesibaigiantis finalas. Visą filmą puikiai valdęs ritmą, pabaigoje režisierius paleidžia vadeles ir iš rytietiškos sakmės mes patenkame į vakarietišką muilo operą, kur herojai miršta ir prisikelia, miršta ir prisikelia. Ir vis kaunasi, kaunasi, taškosi kraujais sniege (tobuli hieroglifai, bet visiškai nereikalingos konvulsijos). Jeigu taip norėta parodyti, kad draskymasis ir kova dėl meilės – amžina, tai gal ir pavyko. Bet argi to neatskleidė filmas?

Amžinas meilės vergas Simonas Ližė

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
7:56:53 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba