SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-03-04 nr. 651

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Agnė Narušytė
Tarp buvusio ir būsimo
6
• Gerbiami skaitytojai,6

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Ta pati ir kitokia muzika
1
• Živilė Ramoškaitė
Mintys po Jaschos Heifetzo konkurso
3
• Beata Leščinska
Nuoširdumas nuginkluoja
1
• Choro kursai su britų kompozitoriumi ir dirigentu Bobu Chilcottu
• Klaipėdos muzikinio teatro gatrolės Vilniuje1
• Eduardo Balsio dainų koncertas1
• "Garsai ir judesiai"
• Jurgis Gaižauskas ir jo atžalynas1
• KONCERTAI1

Dailė 
• Pillė Veljataga
Pagiriamasis žodis meistrystei
• Jurga Armanavičiūtė
Asambliažo istorijos
7
• Ramutė Rachlevičiūtė
Baltieji iškilumai
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Juozas Erlickas ir daktaras Basanavičius
2
• "Virto ąžuolai" Jaunimo teatro scenoje
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Naujas senas kinas
2
 Thomas Mannas ir Luchino Visconti
• Ugnikalnių mylėtojams
• Meilės ir klastos šokis1
• Pietų Korėjos kino savaitė
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Kinas

Thomas Mannas ir Luchino Visconti

Ekrane didžiojo rašytojo kūriniai

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Mirtis Venecijoje"

Kovo 8–10 d. Goethe’s institutas Vilniuje kartu su "Skalvijos" kino teatru kviečia į Thomo Manno kūrinių ekranizacijų peržiūras. Taip pažymimos 50-osios rašytojo mirties metinės. Daugelis rašytojo kūrinių buvo ekranizuoti. Šįkart bus parodyti tik trys: Luchino Visconti "Mirtis Venecijoje" (1971), Hanso Wernerio Geissendörferio "Užburtas kalnas" (1982) ir Egono Güntherio "Lota Veimare" (1975). Pirmąkart Lietuvoje iš kino juostos bus parodytas italų režisieriaus Luchino Visconti šedevras "Mirtis Venecijoje" ("Morte a Venezia", 1971). Skaitytojų dėmesiui pateikiame 1971 m. užrašyto italų kino kritiko Lino Micciche pokalbio su Luchino Visconti apie Thomą Manną fragmentus.

Pradėkim nuo to, kas akivaizdžiausia. Kodėl būtent "Mirtis Venecijoje"?

Manau, kad šios novelės tema vis dar lieka aktuali. Mane visada domino meno ir gyvenimo prieštaros tema. Konfliktas tarp menininko, jo estetinių siekių ir gyvenimo, tarp jo buvimo tarsi virš istorijos, o kartu dalyvavimo buržuazinės visuomenės "istorijoje". Tačiau ne tik tai. Nors ši tema mane traukė seniai, iš pradžių nesiryžau jos imtis. Brandinau sumanymą ilgus metus, visąlaik atidėdamas šį projektą. Norėjau sulaukti brandos ir patirties, kurių pakaktų imtis galutinių išvadų temos. Ji taip pat glūdi Manno apsakyme. Man pasirodė, kad tik dabar, po "Dievų žlugimo", atėjo šis momentas.

Apsakymo Ašenbachas – pasisekimo sulaukęs literatas, tiesiog "pavyzdinis" kultūros atstovas. Tu jį pavertei muzikantu. Manau, tokią permainą reikėtų paaiškinti.

Kine lengviau rodyti kompozitorių nei rašytoją. Pasakodamas apie kompozitorių, visada gali leisti žiūrovui pasiklausyti muzikos, o pasakodamas apie literatą, turi naudotis pabodusiomis ir neišraiškingomis priemonėmis, pavyzdžiui, "užkadriniu balsu". Tai pirma priežastis, kodėl paverčiau Ašenbachą kompozitoriumi. Vis dėlto tai labiau lėmė kai kurie liudijimai ir apsakymo paaiškinimai, iš kurių matyti, kaip Manną paveikė ir įkvėpė konkreti istorinė muziko Gustavo Mahlerio figūra. Apie tai tėvo laiškų publikacijos įžangoje kalba jo dukra Erika, tai paliudijo ir pats Mannas viename savo 1921 m. laiške dailininkui Wolfgangui Bornui. Šis, iš anksto nesusitaręs su rašytoju, sukūrė "Mirties Venecijoje" iliustracijas ir suteikė Ašenbachui Mahlerio išvaizdą. Taip pat Mahlerio ir Manno susitikimas. Jis buvo trumpas ir nesulaukė tęsinio, bet paliko rašytojui milžinišką įspūdį. Iškart po to susitikimo parašytame laiške rašytojas pavadino Mahlerį žmogumi, "kuriame įkūnyta švenčiausia ir griežčiausia mūsų epochos meninė valia". Mannas tvirtino, kad rengdamasis rašyti "Mirtį Venecijoje", jis skaitė giliai sukrėtusius medikų biuletenius apie kompozitoriaus agoniją. Jokiu būdu negalima laikyti atsitiktiniu dalyku ir to, kad Ašenbacho vardas yra Gustavas, kaip ir Mahlerio.

Turiu pridurti, kad jau "Dievų žlugime" ketinau panaudoti Mahlerio muziką, o atsisakiau tik todėl, kad amerikiečiai priprašė manęs paimti Maurice’ą Jarre’ą. Iš dalies taip pasielgiau prieš savo valią.

Kaip filme atsidūrė Beethoweno "Elizai"? Ją Tadzio groja viešbučio fojė, o paskui, taip pat blogai, bordelyje groja Esmeralda...

Tai visiškas atsitiktinumas. Norėjau nufilmuoti grojančio fortepijonu Tadzio sceną ir paprašiau berniuką sugroti ką nors, ką moka. Tada jis ir sugrojo "Elizai". Šią muziką aš vėliau pakartojau viešnamio scenoje.

Taip tu pavertei Tadzio truputį prostitute, o prostitutę – truputį berniuku.

Būtent to aš ir norėjau. Man buvo labai svarbu sujungti ir kartu atsieti, viena vertus, "užsikrėtimą" ir juslinį patrauklumą, o kita vertus – vaikišką tyrumą. Juk mergaitė iš viešnamio truputį primena Tadzio, tyras mažylės veidelis priverčia prisiminti (bent jau tuos, kurie skaitė) ir "Daktarą Faustą", tiksliau, tą užuominą apie Nietzsche’s biografiją, kuri aprašyta knygoje. Kai Ašenbachas susieja Tadzio buvimą su prisiminimais apie prostitutę, t.y. su prisilietimu prie "pagedimo", įvykusiu prieš daugelį metų, jis pagaliau visiškai suvokia dviprasmišką, "nuodėmingą" savo požiūrio į Tadzio aspektą. Trumpai tariant, jis yra auka: kaip ir anksčiau, su Esmeralda, taip ir dabar jis vėl yra savo silpnybės auka. Vadinasi, Tadzio tarsi iš naujo atkuria vieną didžiausių Ašenbacho gyvenimo prieštarų. Ši prieštara, atskleidusi Ašenbachui gyvenimą kaip griežto intelektualaus pasaulio, to "sublimuoto gyvenimo būdo", kuriame jis pats save uždarė, alternatyvą ir antitezę, ir baigiasi mirtimi. Esmeralda ir Tadzio yra ne šiaip sau gyvenimas, bet ir ta ypatinga, jaudinanti, užkrečianti jo pusė, kuri ir yra Grožis.

Tavo požiūryje į Tadzio įžvelgiu prieštaravimą. Viena vertus, akivaizdus polinkis deerotizuoti Ašenbacho ir Tadzio santykius pasinaudojant sugrįžimais į praeitį, tėviško elgesio detalėmis arba asociacijomis su angelu (kad ir tas stambus berniuko planas Šv. Marko katedroje su žvakėmis). Kita vertus, palyginęs filmą su apsakymo tekstu suvoki, kad filme herojai dažniau žiūri vienas į kitą, tie vaikščiojimai iš paskos kupini didesnės įtampos…

Teisingas tik pirmasis teiginys. Tadzio – tai tik (nors gal ir ne visai) berniukas, kartu su mama atostogaujantis prie jūros. Ašenbachą paplūdimyje pakeri šeimos idilės, grynos laimės, ramaus aiškumo atmosfera. Tačiau idilė baigiasi dangų užtraukusiais audros debesimis. Vėl pasirodęs paplūdimyje Tadzio atrodo tarsi atėjęs iš tos audros… Kita vertus, ir Manno novelėje požiūris į Tadzio yra dviprasmiškas. Tai, kas atsitinka Ašenbachui, yra grynai intelektinio pobūdžio dalykas. Mannas yra sakęs, kad jis kalba apie "kažką labai tyrą" (prancūziškai skamba net geriau: "trčs convenable"). Bet kartu yra ir kažkas, kas Ašenbachui kelia nerimą, griauna jo vidinę pusiausvyrą, jo įprastinį santūrumą. Štai kur glūdi esmė. Vadinasi, ir pasakoti apie visa tai reikėtų lengvai, šiek tiek manieringai, tačiau subtiliai, neleidžiant sau nieko nepadoraus. Reikia turėti omenyje ir tai, kad iš knygos puslapių į ekraną perkelti faktai įgyja tarsi kitą tankį, ima atrodyti visai kitaip.

Pasakysiu dar daugiau: kaip tik todėl aš ir norėjau išsilaikyti šiame dviprasprasmiškumo, subtilumo lygmenyje, todėl ir nefilmavau košmaro epizodo, kuris yra apsakyme ir kuris buvo numatytas scenarijuje. Atvirai sakant, košmaro epizodas ir tekste siaubingas, nors ten jį dar galima pateisinti, nes jis liudija tos epochos menininkų polinkį į vaizdingumą ir visokiausias keistenybes. Tačiau jei būčiau pabandęs ekrane atkurti tokią bakchanaliją, būčiau nufilmavęs patį blogiausią Fellini variantą. Iš pradžių buvau sumanęs filmuoti košmaro epizodą "Blow-Up " (toks restoranas Miunchene): Ašenbachas ten būtų pasirodęs tarsi praėjus maždaug pusei amžiaus. Bet paskui nusprendžiau, kad jis sugriautų filmo vientisumą. Košmaro epizodą, kuris knygoje atitinka giliausios depresijos akimirką ir žymi artėjančią mirtį, nusprendžiau pakeisti fiasko koncerte epizodu. Filme jis taip pat nurodo giliausios depresijos akimirką, artėjančios mirties neviltį.

Kalbant apie siužeto "išdėstymą" istorijoje, apie tai, kuo jis skiriasi nuo kitų tavo kūrinių, man regis, reikia pabrėžti, kad filme "Mirtis Venecijoje" išnyko teigiamas personažas, tavo filmuose buvęs iki pat "Dievų žlugimo" (ten toks buvo Herbertas). Šiuo atveju kokių nors teigiamų personažų apskritai nėra.

Pati tema to neleido. Filme yra tik vienas herojus – Ašenbachas, visi kiti jam paklūsta. Kita vertus, aš manau, kad tam tikrus įsitikinimus galima turėti ir nuolat neskaitant pačiam ar neverčiant savo herojų skaityti "Tikiu". Vakar skaitinėjau Aristarco (GuidoAristarco – italų kino istorikas – Red.) laišką. Jis rašo, kad perskaitęs "Dievų žlugimo" scenarijų labai apsidžiaugė, jog aš grįžau prie savo "didžiųjų temų", bet jam nepatiko, kad Herberto paveikslui atsitiko maždaug tas pat, kas ir Usoni. Man regis, šia prasme tu pataikei į dešimtuką. Žinoma, jei netrukus, kaip planuoju, pradėsiu filmuoti "Užburtą kalną", jame atsiras vietos, jame būtinai turi atsirasti vietos personažų supriešinimui ir konkrečioms istorinėms asociacijoms. Tačiau filme "Mirtis Venecijoje" tai buvo neįmanoma.

Pakeiskime temą: Thomas Mannas "Apolitiško žmogaus apmąstymuose" paliečia praeityje jau nužymėtą problemą, prie jos jis dar grįš ir vėliau. Pacituosiu: "Gyvas, dvasiškai nereikšmingas, visiems prieinamas kūrinys sukelia buržuazinės daugumos susižavėjimą, tačiau aistringą ir nuoširdų jaunimą traukia tik problemiški kūriniai". Kitaip tariant, Mannas labai tiksliai suvokia dichotomiją, egzistuojančią tarp "buržuazinės daugumos" (mūsų atveju ją pavadintume plačiąja publika) ir "jaunimo". Tad ar nemanai, kad tavo pasisakymai apie jaunimą, ypač apie jaunąjį kiną, yra pernelyg polemiški ir nepakankamai kilniaširdiški?

Gal. Tačiau aš noriu tik vieno – suprasti. Tegu jaunieji suteikia man galimybę juos suprasti. Niekada nereikalavau daugiau, bet atsakymo taip ir nerandu. Jeigu šiandien atsirastų naujas Vigo, esu įsitikinęs, kad jis sugebėtų man paaiškinti jaunųjų problemas ir troškimus. Tačiau tokio Vigo greičiausiai nėra, ir man tai kelia kartėlį, nes mūsų karta – sena, ji jau baigiasi, o paveldėtojų neturi.

Parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
7:56:51 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba