SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-03-04 nr. 651

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Agnė Narušytė
Tarp buvusio ir būsimo
6
• Gerbiami skaitytojai,6

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Ta pati ir kitokia muzika
1
• Živilė Ramoškaitė
Mintys po Jaschos Heifetzo konkurso
3
• Beata Leščinska
Nuoširdumas nuginkluoja
1
• Choro kursai su britų kompozitoriumi ir dirigentu Bobu Chilcottu
• Klaipėdos muzikinio teatro gatrolės Vilniuje1
• Eduardo Balsio dainų koncertas1
• "Garsai ir judesiai"
• Jurgis Gaižauskas ir jo atžalynas1
• KONCERTAI1

Dailė 
• Pillė Veljataga
Pagiriamasis žodis meistrystei
• Jurga Armanavičiūtė
Asambliažo istorijos
7
• Ramutė Rachlevičiūtė
Baltieji iškilumai
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Daiva Šabasevičienė
Juozas Erlickas ir daktaras Basanavičius
2
• "Virto ąžuolai" Jaunimo teatro scenoje
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Naujas senas kinas
2
• Thomas Mannas ir Luchino Visconti
• Ugnikalnių mylėtojams
• Meilės ir klastos šokis1
• Pietų Korėjos kino savaitė
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Teatras

Juozas Erlickas ir daktaras Basanavičius

Šiaulių dramos teatro spektakliai Vilniuje

Daiva Šabasevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sigitas Jakubauskas ir Dalius Jančiauskas spektaklyje "Daktaras ir Mangaryta"
J. Bindoko nuotr.

Šiaulių dramos teatro viešnagė Vilniuje pavyko – iš trijų rodytų spektaklių vienas pasirodė itin įdomus, ir tai jau neblogai. Visi trys – Juozo Erlicko "History of Lithuania", Janošo ir V. Bonzelso "Panama labai graži" ir Vytauto V. Landsbergio "Daktaras ir Mangaryta" – liudija savitų literatūrinių tekstų paieškas, norą prisivilioti vieną ar kitą asmenybę. Šalia dramaturgų – naujos dailininkų, kompozitorių pavardės. Tas naujumas, aišku, santykinis, tačiau džiugu, kad apykaita vyksta, kad Šiaulių teatras sirpsta ne vien savo sultyse.

Problemiškiausias atrodo naujausias teatro darbas – Erlicko "History of Lithuania". Režisierė Regina Steponavičiūtė, bandžiusi parašyti teatrui neįprastos medžiagos inscenizaciją, suklupo ties pirmu akmeniu – feljetoniniai tekstai taip ir liko feljetoniniai, sceninė jų dėlionė virto sunkiai įvardijamu dramos kūriniu. Iš pagiringai blaivių Erlicko minčių R. Steponavičiūtė pabandė sukurti tragediją. Jeigu "tėvynė pavojuje", o režisierė ketina tai paskelbti pasitelkusi Erlicką, tai nemanau, kad dėl to turėtų kentėti teatras. Pirmajame veiksme, bandant sukurti teatrinį feljetoną, dar varijuojama autoriaus tekstais, tačiau antrajame visiškai rimtai, be jokio humoro bandoma suvaidinti apokalipsę. Lietuviai ne tik patys skęsta, bet ir pranašiškai skelbia pasaulio pabaigą. Gal tai ir juokinga.

"Valstietišką apokalipsę" režisierei padėjo kurti dailininkas Galius Kličius ir judesio autorė Leokadija Dobužinskaitė. Scenovaizdis ir kostiumai neturi nieko bendra nei su tuo, apie ką ir kaip kalba Erlickas, nei su režisierės koncepcija. Dailininkas viską paverčia simboliais – ezopine 8-ojo dešimtmečio kalba, kuri šiandien atrodo ne tik pasenusi, bet ir neturinti jokios meninės energijos: "berniukiškus" sceninius objektus kiekvienas gali suprasti savaip, bet, atrodo, jie nelabai svarbūs ir režisierei. Panelinė tapyba, lauko bariukas "Pas Aleksandrą", tualetas, į kurį vaikštoma kaip į "tautos skylę", du erdviniai lygiai – sumanyta lyg ir neblogai, bet ar nors kiek tinka Erlickui? Kaip ir belyčiai, liaudiškų kostiumų suniveliuoti veikėjai, sustoję tam tikroje savo raidos stadijoje ir kartu tarsi sustabdę teatro raidą. Jų keistumą papildo dar keistesnis "judesys" – senobiniai aerobikos pratimai, paplekšenimai per įvairias kūno vietas.

Spektaklio centre – Sigitas Jakubauskas. Net neaišku, ar jo Juozapas, ar jis pats. Beje, aktorius ir vėl pademonstravo, kad be jo Šiaulių dramos teatras sunkiai įsivaizduojamas. Kartais aktoriui užtenka menkiausio krustelėjimo, galvos kryptelėjimo, ir pradeda rastis spektaklio mintis, atmosfera. Tačiau vienam suvaldyti didžiulių užmačių spektaklį Jakubauskui per sunku, juo labiau kad Juozapas kartais linksmai dingsta kurioje nors bulgakoviškoje scenos "skylėje". Tada tenka dirbti kitiems – jie išties dalyvauja "procese", tik kas iš to...

Vytauto V. Landsbergio "Daktaras ir Mangaryta" – šio menininko darbo Šiaulių dramos teatre tąsa. Anksčiau čia sėkmingai statytas Sigito Parulskio "Iš gyvenimo vėlių" parodė, kad V.V. Landsbergio teatrinę režisūrą ženklina skvarbi mintis, erudicija, poetinis asociatyvus mąstymas.

"Daktaras ir Mangaryta" jungia kelis pradus – dokumentinį, poetinį ir archaiškąjį. Iki smulkiausių detalyčių apgalvota begalės asociacijų ir vaizdinių virtinė liudija ne vien tvirtą režisieriaus ranką, valdančią trapaus spektaklio visumą, bet ir visiškai naują teatrinę kalbą – meninį primityvizmą. Ši kalba švelni, rami ir paprasta, tačiau mintis sklinda žaibo greičiu. Stebiesi režisieriaus fantazija, gebėjimu savąją poeziją paversti regimybe. Jos teatrinė išraiška be galo švari, režisūrinės asociacijos įtaigios, netrukus pajunti, kaip tekstas valdo besitveriantį teatrą, o teatras padeda kvėpuoti tekstui. Daktaro Jono Basanavičiaus užrašytą pasaką teatras pateikia kaip jausminę tautinės išminties polifoniją.

"Daktaras ir Mangaryta" – tai lietuviškasis Pirosmanis. Sceną persmelkia liaudies kūryba, kažkokia neapsakoma palaima užlieja širdį, o žiūrovai nesiliauja juoktis visą spektaklį.

Jau statydamas "Iš vėlių gyvenimo" V. V. Landsbergis nustebino savo gebėjimu šiapusybę lengvai jungti su anapusybe. "Daktare ir Mangarytoje" jis be jokių sceninių įmantrybių ar techninių gudrybių kaip alchemikas sulieja šiuos nesusisiekiančius pasaulius: mirusieji čia pat prisikelia – čia pat numiršta, čia pat dangus – čia pat pragaras. Viskas eina sykiu: blogybės su dorybėmis, nuodėmės su atgaila. Net žmogžudys panoro patekti į dangų. Režisierius jo griežtai neteisia, tačiau į dangų taip pat neįleidžia, o duoda pasėdėti ant slenksčio, pažiūrėti į savo buvusius pažįstamus. Puikus V.V. Landsbergio humoro jausmas taip pat laiduoja sėkmę jo spektakliui.

Režisieriui gražiai talkino dailininkė Dalia Klimavičiūtė. Jos scenovaizdyje ir kostiumuose lietuvių tautodailė susidėlioja lyg į vaizdų enciklopediją. Prasmės aiškios, tačiau dailininkė ragina žvelgti giliau. Tad ir rasti čia gali visko: nuo ornamentikos iki autentiškiausių spalvinių simbolių. Lietuvio akis pripratusi prie amžiais gludinto pastelinio kolorito, tačiau liaudiškasis pradas atveria interpretacijos galimybių laisvę, ir D. Klimavičiūtė pikasiškai ekspresyviai išpiešia, ištapo, pagamina tokius objektus, kurie ne vien užpildo vaidinamo kūrinio pasaulį, bet tampa savarankišku scenos meno plastikos pavyzdžiu. D. Klimavičiūtę galima būtų sulyginti su Aspazija Surgailiene, tik ši, deja, niekada nėra kūrusi teatrui.

Scenoje viskas "auginama" po truputį. Dailininkė aktyviai dalyvauja spektaklio kūrimosi procese ir stebina naujai atrandamų detalių prasmėmis. Taip medaus avilyje daugėja, pajunti jo saldumą… Spektaklis skleidžiasi kartu su tulpės žiedu, kuris kabo aukščiausiame scenos taške lyg viską stebinti Dievo akis.

Ornamentais ir paukščiukais ištapytos skrynios, pora "uslaniukų", laiptai į dangų, koplytėlė, antrame veiksme – vitražinė gėlė, pakabinta danguje. Viskas susijungia į vientisą pasaulį ir skrieja ratu. Scenovaizdis nevaržo režisieriaus, o padeda jam materializuoti filosofines potekstes. "Daktaras ir Mangaryta" sugrąžina teatrui svarbiausia – kūrybiškumą, svarbesnis net ne rezultatas, bet pats procesas.

Kai į sceną reaktyviniu greičiu įlekia archaiškos lėlės, prasideda dar vienas spektaklio sluoksnis – teatras teatre. Lėlės be galo įspūdingos ir daugiareikšmės, beveik natūralaus dydžio, pasiūtos iš baltos medžiagos, jų nuogybė (juoką sukelia vyro papilvėje kabanti mėlynųjų vynuogių kekė) tarsi praskleidžia sakraliąsias ir vulgariąsias žmogaus būties puses. V.V. Landsbergio pjesės "žemoji" tautosaka veikia kaip davatkiškų aimanų priešnuodis.

"Daktaras ir Margaryta" prikelia Joną Basanavičių naujam gyvenimui. Paprasčiausiai pasakyta, kad jis niekada ir nebuvo numiręs. Tiesiog mes buvom nuvalkioję jo pavardę, o tikruosius darbus pamiršę. Šiuo spektakliu V.V. Landsbergis sugrąžina ne tik linksmąsias ir liūdnąsias Basanavičiaus surinktas pasakas, bet ir pačią asmenybę, jo žmoną Elę (Gabrielę Eleonorą Mohl) bei nuostabią jų meilės istoriją.

Spektaklyje veikia daugybė personažų: daktaras Jonas ir Elė, Mangaryta, duobkasys ir velnių vyresnysis, Jonukas ir kunigas Jonas, jų tėvai, močeka, karalaitė, šventas Petras, girios aidas, Marė, Dimijonas, velnias ir merga, du kunigaikščiai, ne vyrs, o daili panelė, klastorius, karalius, du ponai, du angelai, kunigėlis, ragana. Visi padabinti, nė vieno nerasi be priežiūros. Ir aktoriai atlieka po kelis vaidmenis. Gal todėl tokie pasitempę, tokie gyvybingi. Čia – kaip Rytų teatre: moterų vaidmenis taip pat atlieka vyrai. Pranui Piaulokui tekęs tik vienas daktaro Jono vaidmuo aktorių taip išjudino, kad po išvakarėse rodyto spektaklio jo negalėjai pažinti. Sigitas Jakubauskas, dirbdamas su tokia medžiaga, jaučiasi puikiai, atrodo, dar nuo "Gyvenimo vėlių": viskas – kaip jo paties. Juozas Bindokas, įsikūnijęs į skirtingas būtybes, įspūdingiausias savo šv. Petru: iš skaistyklos barstydamas baltas popieriaus skiautes, jis tik most rankelėm it dirigentas – ir "užbaigia" dangiškąją partiją. Juk po sekundės jam reiks tapti kuo nors kitu, pasaka tęsiasi… Seniai neteko matyti Antano Venckaus, taip subtiliai valdančio savo kūną, mimiką, balsą. Nejuokindamas, nįmantraudamas, o tiesiog tiksliai atlikdamas savo vaidmenis, aktorius pademonstravo ir aukščiausios klasės komizmą. Dalius Jančiauskas ir Rolandas Dovydaitis taip pat nuolatos keičia kailį. Ypač sunku buvo D. Jančiauskui– be kitų, jam dar reikėjo suvaidinti ir žmogžudį Dimijoną, kuriam kūrėjai "padovanojo" daugiau žmogiškų jausmų nei gyvuliško prado. Šis personažas sukėlė nemažai gardaus juoko. O R. Dovydaičio velniai ir angelai tarytum perpildė tą gausybės ragą: scenoje vos keli aktoriai, o jausmas – tarsi vaidintų visa trupė.

Moteris palikta dėl grožio. Jūratės Budriūnaitės Mangaryta ir Elė – kaip iš dangaus nužengusios ir vėl į jį pakylančios Marijos simbolis. Anksti ligos pakąsta, ji tik trumpam stabteli šalia daktaro Jono. Jų meilė taip ir lieka dangiškose aukštybėse. Spektaklio struktūrą rėmina tarsi iš toli atsklindančios "Keisto folkloro" grupės atliekamos lietuvių liaudies dainos, suteikiančios veiksmui nemažai šilumos.

 

Skaitytojų vertinimai


4540. ak2005-03-07 10:39
ai ai ai, kiek daugiažodžiavimo... o juk "Panamos" autorė tai nematė!

4573. Antanas2005-03-12 19:46
Kad ir visu butu nemaciusi, menka beda...Ka naujo apie ta teatra begalima pasakyti? Na,nebent fonas kokiam DIDZIAJAM EIMIUI...Tiesa,Konservatoriai berods ruosiasi neuzilgo laimeti!Uztad, Landsbergis,Landzbergis,-aciu,aciu!!!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
7:56:43 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba