SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-03-04 nr. 651

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Agnė Narušytė
Tarp buvusio ir būsimo
6
• Gerbiami skaitytojai,6

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Ta pati ir kitokia muzika
1
• Živilė Ramoškaitė
Mintys po Jaschos Heifetzo konkurso
3
• Beata Leščinska
Nuoširdumas nuginkluoja
1
• Choro kursai su britų kompozitoriumi ir dirigentu Bobu Chilcottu
• Klaipėdos muzikinio teatro gatrolės Vilniuje1
• Eduardo Balsio dainų koncertas1
• "Garsai ir judesiai"
• Jurgis Gaižauskas ir jo atžalynas1
• KONCERTAI1

Dailė 
• Pillė Veljataga
Pagiriamasis žodis meistrystei
• Jurga Armanavičiūtė
Asambliažo istorijos
7
• Ramutė Rachlevičiūtė
Baltieji iškilumai
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Juozas Erlickas ir daktaras Basanavičius
2
• "Virto ąžuolai" Jaunimo teatro scenoje
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
 Živilė Pipinytė
Naujas senas kinas
2
• Thomas Mannas ir Luchino Visconti
• Ugnikalnių mylėtojams
• Meilės ir klastos šokis1
• Pietų Korėjos kino savaitė
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Kinas

Naujas senas kinas

Įspūdžiai Berlinalei pasibaigus

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Povas"

Pabaiga. Pradžia Nr. 650

Keliais didžiosios žiuri prizais ir Fipresci prizu apdovanotas Taivano režisieriaus Tsai Ming Liang filmas "Nukrypęs debesis" ("Tian bian yi duo yun"), be abejo, pats radikaliausias Berlinalės konkurso filmas. Michelangelo Antonioni ir Nagisos Oshimos gerbėjas Tsai Ming Liang iš didžiųjų meistrų išmoko kalbėti apie žmogaus sielą ir jos troškimus. Tsai Ming Liang nerūpi siužetas, jo filmų atmosfera – išretinta, jis dažnai rodo žmonių santykių kraštutinumus (tuo galėjo įsitikinti ir LTV žiūrovai, pasižiūrėję "Upę" ir "Skylę"). Režisierius mėgsta iš pirmo žvilgsnio paprastas mizanscenas, kurios nepastebimai virsta simboliškomis. Jo filmuose mažai žodžių, bet pastaraisiais metais vis daugiau ironiškų muzikinių komentarų. Visa tai yra ir naujausiame filme. Tačiau šįkart režisierius pasirinko ribinę situaciją: herojai yra pornografinių filmų aktoriai ir kūrėjai, o jų kasdienis darbas – viena pagrindinių filmo temų. Veiksmas ir vėl vyksta Taibėjuje, kur šįkart stinga geriamo vandens. Pagrindinė filmo herojė – jauna įstaigoje dirbanti mergina – vandenį ir tuščius butelius tempia į savo namus iš visur. Kartą parke ji sutinka vaikiną, kuris anksčiau pardavinėjo laikrodžius, o dabar tapo pornografinių filmų aktoriumi. Tame name, kur gyvena mergina, ir kuriami tie filmai. Ten pat yra ir videoteka, iš kurios paimtus pornografinius filmus ji žiūri. Tarp personažų užsimezga romanas, kuris abiem, regis, yra šiek tiek netikėtas.

Tsai Ming Liang neskubina įvykių. Jis mielai žaidžia su žiūrovais savo įprastą žaidimą, vis nutolindamas dramatišką atomazgą, kuri jo filmuose yra neišvengiama. Ji bręsta kartu su personažų meile, labai lėtai. Meilė Tsai Ming Liang filmuose visada yra bandymas (dažniausiai nesėkmingas) įveikti vienatvę, tačiau "Nukrypusiame debesyje" atsiranda ir kūno įveikimo motyvas. Režisierius rodo dvi pornografinių filmų aktores, viena jų – jauna apkūni japonė, kita – nebe pirmos jaunystės dama, per filmavimą sugebanti pamesti lęšius. Jų kūnai – ne idealaus grožio atspindžiai, o greičiau darbo įrankiai. Toks pat įrankis, matyt, jaučiasi esąs ir jaunuolis, kuris, atėjęs į svečius pas merginą, vengia kūniško kontakto. Po atvirų ir ironiškų filmavimo scenų (regis, pornografinių filmų kūrėjams svarbiausia yra geras apšvietimas), žiūrovų laukia dainų intermezzo, kai 3-ojo ir 4-ojo dešimtmečių populiarias kinų dainas dainuojantys filmo herojai tarsi panyra į Holivudo miuziklo stichiją. Dainų sentimentalumas disonuoja su pornokasdienybe, o puošnūs dainuojančių aktorių kostiumai – su nuogais kūnais. Tačiau svarbiausia filme yra kūnų kalba. Pavargę, suglebę, dirbtinai žadinami ar ištroškę paprasto vandens, jie tarsi gyvena savo gyvenimą. Spaudos konferencijoje režisierius sakė, kad žmogus gali kontroliuoti mintis, bet ne savo kūną. Kūną jis gali parduoti, bet kontroliuoti negali. Negali sustabdyti jo senėjimo, jo griuvimo. Tačiau žmogaus vidus nesikeičia. Jis visada trokšta meilės.

Filmo kulminacija (kaip dažniausiai būna Tsai Ming Liang filmuose) yra ir filmo finalas. Putnioji aktorė nugriūna lifte. Sunku net pasakyti, ar ji mirė, ar yra katatonijos būsenos, bet filmavimo atidėti negalima: jos kūną nurengia, nuplauna ir jaunuolis turi su juo mylėtis. Vaikino kančią ir mechaniškus judesius už langelio stebi mergina. Regis, jiems tas procesas trunka amžinybę, tačiau jis prisodrintas pačių žmogiškiausių jausmų – pasišlykštėjimo, užuojautos, apnuogintos kančios, meilės. Tai atsispindi herojų veiduose vykstant filmavimui. Pornografine scena, kurios pagrindinis "herojus" yra arbūzas, linksmai prasidėjusiam filmui šis epizodas tarsi suteikia logišką atomazgą. Pasakyta žodžiais, jo ištarmė skamba labai paprastai: būtina gerbti žmogaus orumą. Paniekindami jo kūną, mes paniekiname ir žmogiškumą. Tačiau Tsai Ming Liang, aišku, žodžiais to nepasako. Jis priverčia išgyventi kelias filmo valandas kartu su jo personažais, įsiskverbti į jų vidų, pamatyti tai, ką pamato jie.

Iš esmės "Nukrypęs debesis" – paprastas filmas, tačiau jis gali sugluminti ne vieną prie tradiciško kino pasakojimo pratusį žiūrovą. Tas paprastumas slypi ir "tuščiuose" Antonioni filmus primenančiuose kadruose – tuščias miestas, nedaug personažų, o kiekviena detalė reikalinga tik tam, kad pabrėžtų jų vienatvę. Puošnūs dainų intarpai tik pabrėžia savotišką šių dienų gyvenimo pasmerktumą.

Pasiilgom metaforų?

Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas garsaus kinų operatoriaus Gu Chang Wei filmas "Povas" ("Kong que") taip pat prislegia savo neviltimi. Garsus operatorius pirmame savo režisuotame filme pratęsia vadinamosios penktosios kartos (Zhang Yimou, Chen Kaige, Tian Zhuangzhuang) mėgstamą šeimyninės sagos žanrą, kai rodomi keli vienos šeimos ar artimų žmonių gyvenimo dešimtmečiai. Kitaip nei šie režisieriai, savo filmuose "Gyventi", "Sudie, mano sugulove", "Mėlynasis aitvaras" rodę pačius dramatiškiausius XX a. Kinijos istorijos dešimtmečius, Gu Chang Wei pasirenka 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmečius, septynerių metų tarpsnį, kai nebuvo nei "kultūrinės revoliucijos", nei kitų panašių sukrėtimų. Jis susikoncentruoja ties paprastu paprastų žmonių gyvenimu.

Kažkur provincijos mieste darbininkų šeimoje auga trys vaikai. Jų likimą ir pasakoja trys filmo dalys, kurios susilieja metaforiškame filmo finale. Tai trys pasakojimai apie neišsipildymą ir susitaikymą su gyvenimo rutina. Sesuo pirmoji bando maištauti. Sutikusi gražų kareivį parašiutininką, ji nori stoti armijon. Tačiau viskas baigiasi nusivylimu. Prie dviračio pririštas mėlynas merginos pasisiūtas parašiutas sutrikdo gatvės praeivius ir tėvus. Vėliau – nesėkminga santuoka, grįžimas pas tėvus, tuščiai bėgantys metai, privalomos telenovelės kas vakarą. Jauniausias sūnus irgi pabėga iš tėvų namų, nes mokykloje jį nuolat žemina dėl protiškai atsilikusio brolio, bet paskui taip pat sugrįžta, gerokai apspardytas gyvenimo, su vulgaria dainininke ir jos sūneliu. Labiausiai pasiseka tam atsilikėliui, visų pašaipų ir patyčių bei didžios tėvų meilės objektui. Jis veda šlubą merginą, kuri nori nuosavo verslo, praturtėja, tampa toks kaip visi. Finale zoologijos sode jie visi poromis, kas su vaikais, kas be jų, praeina pro geležinio tinklo gaubiamą voljerą, kuris nuo jų skiria povų šeimynėlę. Kiekvienas truputį palaukia, kol povai išskės savo gražias uodegas, bet taip ir nesulaukę grįžta į pajuodusį, nešvaraus sniego prislėgtą miestą, siauras jo gatveles, iš kurių jie niekur nebeištrūks. O povas paskutiniuose kadruose vis dėlto išskės savo margą fantastišką uodegą. Bet ją pamatys tik filmo žiūrovai.

iliustracija
"Khaelitshos Karmen"

Be abejo, Gu Chang Wei mokytojas yra Zhang Yimou. Ne vieną savo mokytojo filmą jis yra ir filmavęs. Jis gerai "išmoko" penktosios kartos stilių: realistiškai atkurtai skurdžiai buičiai, kasdieniškiems maisto gaminimo ir valgymo ritualams (ar pastebėjote, kokie jie svarbūs Azijos filmuose?) tapybiška kadro kompozicija ir spalvų dramaturgija suteikia metaforos skambesį. Tie metaforiški epizodai (pvz., balti lėtai besileidžiantys parašiutai dideliame lauke, kuriuos dviračiu vejasi filmo herojė) ir suteikia filmui filosofinę ištarmę.

Straipsnio pradžioje jau minėjau šių dienų režisierių polinkį gręžtis atgal į modernųjį 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio kiną, ieškoti jame įkvėpimo. Tas skaidraus, bet kartu ir metaforiško kalbėjimo apie pačius sudėtingiausius dalykus poreikis pastebimas ir "Pove", ir ne viename kitame Berlinalės filme.

Juodoji Karmen

Kai kinas pajunta poreikį atsinaujinti, jis dažnai griebiasi tradicinių siužetų. Formuluodamas savo santykį su tradicija, ne vienas režisierius ir anksčiau, ir dabar yra sėkmingai įvardijęs ir trokštamas permainas. Man regis, šiuo keliu nuėjo ir "Auksinio lokio" laureatas Marcas Dornford-May’us, sukūręs "Khaelitshos Karmen" ("U-Carmen eKhayelitsha").

Kine debiutuojančio teatro ir operos režisieriaus sumanymas suderinti filme vargingą Pietų Afrikos didmiesčio lūšnyną, jo temperamentingus gyventojus ir Prospero Merimée novelę bei Georges’o Bizet operą iš pradžių man pasirodė politiškai korektiškas gestas, juolab kad opera buvo išversta į vietos gyventojų kalbą, o novelės realijos priderintos prie jų papročių ir gyvenimo būdo. Tikėjausi šalto teatrališko filmo, nes anonsai skelbė, kad režisierius perkėlė savo Pietų Afrikoje įgyvendintą operos projektą į ekraną. Tačiau jau pirmieji kadrai išsklaidė išankstinį nusiteikimą. Režisierius iškart panardina į dokumentiškai nufilmuotą priemiesčio atmosferą, kamera ilgai vigiuoja keistomis gatvelėmis, kur stovi aptriušę namai, kur tiesiog šalikelėje gaminamas ir pardavinėjamas maistas. Paskui kamera aplenkia aptemptais sportiniais kostiumais apsirengusių stambių moterų būrelį. Viena iš jų ir bus Karmen…

Filme yra visa tai, kas yra operoje, – aistra, meilė, neapykanta, kerštas. Tačiau operos patetika neįtikėtinai dera prie skurdžios Karmen ir jos draugių buities, darbo cigarečių fabrikėlyje, viso to, ko net nepavadinsi egzotika, nes režisierius nerodo nei nuostabių peizažų, nei didžiaakių juodaodžių gražuolių. Juo įdomiau stebėti, kaip jis išsisuks iš tokių neišvengiamų situacijų, kaip toreadoro kautynės su buliumi. Kur rasi toreadorą Pietų Afrikoje? Bet ir čia surandama labai organiška išeitis: Don Chosė yra įžymus dainininkas, po daugelio metų grįžtantis į gimtinę. Grįžęs jis pagal senovės papročius aukoja jautį, kad susidorotų su nerimą žadinančiais prisiminimais apie vaikystę. Žodžiu, režisierius išvengia ir dirbtinumo, ir netikro patoso, juolab kad pagrindinį vaidmenį kūrusi Pauline Malefane sugeba ne tik puikiai dainuoti, bet ir meistriškai vaidinti. Pagaliau kinas juk labai sąlygiškas menas, jame dera visi kraštutinumai. Aišku, Dornford-May’us seka Otto Premingerio ir jo 1954 m. sukurtos "Karmen Džouns"("Karmen" veiksmas filme perkeltas į amerikiečių karinę bazę, o Karmen – taip pat juodaodė) pėdomis. Tačiau gal todėl taip akivaizdžiai matyti, kaip per tuos penkiasdešimt metų pasikeitė (ir nepasikeitė) kinas. Šiek tiek abejoju, ar naujoji Karmen tikrai buvo verta "Auksinio lokio". Šis prizas – tai greičiau ženklas, kad postmodernistinė žiūrėjimo lengvybė ima nusibosti.

Tačiau gal ir ne visiems. Grįžusi į Vilnių, pasižiūrėjau vienintelę LTV laidą apie kiną "25 kadras". Didelė jos dalis buvo skirta ką tik pasibaigusiai Berlinalei. Didžiąją šios dalies dalį laidos vedėjas šokinėjo ant raudonojo festivalio kilimo, niekaip negalėdamas atsidžiaugti, kad iš tikrųjų stovi ant to paties kilimo, kuriuo praėjo šių metų Berlinalės žvaigždės. Jis taip ilgai ir energingai reiškė tą savo džiaugsmą, kad vieną akimirką net pasirodė, jog festivalis – tai tik raudonas kilimas, kuriuo vaikšto Keanu Reevesas, Tilda Swinton, Kate Blanchette, Franka Potente… Iki salės vedėjas taip ir nenuėjo. Bet patikėkite – tikrieji stebuklai vis dar vyksta kaip tik ten.

Berlynas – Vilnius

 

Skaitytojų vertinimai


4535. Mačiusi :-) 2005-03-06 23:44
Man taip pat "25 kadras" nepatiko. Pasirodė esąs lėkštas ir neįtikinantis, toks pritemptas... turintis gyventi neegzistuojanciom legendom... kilimu nepaalsuosi - tikėtina, kad uždusi.

4543. skaitytoja2005-03-07 12:23
Gerb. el. redakcija, sukeiskite parasus po nuotraukomis. Mergina su dviraciu ir parasiutu - "Povas", o kita - "Karmen". Labai aciu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
7:56:33 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba