SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-09-03 nr. 626

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kristina Stančienė
Nostalgiška trauka
2

Muzika 
• "Griežynė" vėl griežia
• Algirdas Klova
Pasaulio country muzikos žvaigždės ne tik Visagine
3
• Naujame "Muzikos barų" numeryje – dvigubas CD1
• KONCERTAI2

Dailė 
• Dovilė Tumpytė
Visuomenė, menas ir technologijos
25
• Redas Diržys
Egzilis – tai ne turizmas
• Lietuvos menas Berlyne
• PARODOS

Literatūra 
 Buvau prisiekęs niekad nerašyti knygos apie rašytoją3
• VAKARAI

Teatras 
• Teatro sezonas prasideda festivaliais1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Birutė Mar
Kino istorijos Lokarne
• Vėl kviečia "Tinklai"
• Mičiurino idėjos lietuviškai2
• Živilė Pipinytė
Spindi, bet nešildo
• "Vilniaus pavasaris" – tarptautinės organizacijos narys
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Agnė Narušytė
Londono nerimas (iš serijos)
2

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija skelbia paraiškų priėmimą
• Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras skelbia konkursą
• Bernardinų bažnyčios giedojimo mokykla kviečia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Buvau prisiekęs niekad nerašyti knygos apie rašytoją

Pokalbis su Williamu Boydu

[skaityti komentarus]

iliustracija
William Boyd

Šią vasarą lietuviškai pasirodė vieno įdomiausių šių dienų britų rašytojų Williamo Boydo romanas "Vieno žmogaus širdis" ("Any Human Heart", vertė Vytautas Petrukaitis, išleido "Tyto Alba"). Tai aštuntasis 1952 m. Ganoje gimusio rašytojo romanas. Boydas studijavo Glazge, Nicoje ir Oksforde. Jis yra išleidęs novelių knygų, parašęs kino scenarijų (tarp jų – Richardo Attenborrougho filmui "Chaplinas"). 2000-aisiais Boydas debiutavo ir kaip kino režisierius (filmas "The Trench"). Pateikiame rašytojo interviu prancūzų žurnalui "Magazine litteraire" (2002 lapkritis) fragmentus.

Prieš tapdamas rašytoju, Jūs dėstėte literatūrą Oksforde. Kaip atsitiko, kad viską metėte ir pasirinkote literatūrinę kūrybą?

Aš nieko nemečiau. Visada norėjau būti rašytojas, bet matote, mano šeimoje niekas nepažinojo rašytojų, o juo labiau leidėjų, nebuvo nė menkiausio kontakto su literatūros pasauliu. Kai man prireikė užsidirbti duoną, tas nežinojimas privertė suabejoti savo galimybėmis pragyventi iš literatūros. Didelis troškimas tapti rašytoju neapsaugojo nuo abejonių, ar nežlugsiu eidamas šiuo keliu. Tad nusprendžiau tapti dėstytoju. Tai buvo savotiška apsaugos priemonė, nes studijuodamas universitete visai nesirengiau atsižadėti savo planų. Pradėjau rašyti trumpas noveles į nedidelius žurnalus. Ketverius ar penkerius metus sėkmingai kovojau abiem frontais. Reikėjo, kad išspausdinčiau tris knygas ir sukurčiau filmą, kad pasijusčiau profesionalu. Išmokau atsistoti ant kojų. Tačiau nė akimirką nebuvau atsižadėjęs savo ketinimų.

Universitetiniuose darbuose Jūs tyrinėjate ne romaną, o poeziją. Jūsų diseratacija skirta Shelley’ui. Kokią vietą užima poezija Jūsų – romanisto veikloje?

Poezija yra tikroji mano aistra. Nerašau eilėraščių, nesugebu to daryti, bet skaitau labai daug poezijos ir turiu daugybę draugų poetų. Pirmieji rašytojai, kuriuos sutikau Oksforde, taip pat buvo poetai. Turiu omenyje savo draugą Andrew Motioną, su kuriuo kartu studijavome ir kuriam dabar suteiktas Jungtinės Karalystės poezijos laureato titulas. Tačiau poeto pašaukimas) iš esmės skiriasi nuo romanisto. Kartais man atsitikdavo, kad parašydavau prozos tekste keletą eilučių, primenančių poeziją, bet negalėčiau parašyti lyrikos kūrinio. Ne dėl to, kad nebūčiau bandęs, bet kad esu "realizavęs" kelis labai prastus eilėraščius. Pasak Coleridge’o, būti poetu reiškia surikiuoti geriausius žodžius geriausia tvarka. Tai ne man. Man įdomiausia pasakoti istoriją, sugalvoti personažus…

Jūsų novelių knygose galima rasti tekstų, kurie yra tarsi pusiaukelėje tarp prozos ir poezijos. Galima spėti, kad Jums artimas rašymo kaip nuotykio pojūtis.

Tai susiję su ypatinga novelės galia. Čia gali likti dviprasmiškas. Neprivalai baigti istorijos, gali ją nutraukti staiga. Tai leidžia sukurti terpę, kurioje gali būti šiek tiek poezijos. Galima išnaudoti vaizdus. Iš tikrųjų, novelė yra mano laboratorija, būtent rašydamas noveles išdrįstu padaryti tai, ko neišdrįsčiau romane. Kartais tam tikrus dalykus panaudoju romane, prieš tai juos išbandęs novelės forma. Prieš rašydamas "Brazavilio paplūdimį" ("Brazzaville Beach"), kur pasakotoja yra moteris, iš pradžių išbandžiau šį principą novelėje. Tai forma, leidžianti labiau rizikuoti.

Esate parašęs monografiją apie neegzistuojantį kūrėją "Natas Teitas" ("Nat Tate: An American Artist 1928–1960"). Regis, patyrėte vylingą malonumą visus sumaniai įviliodamas į spąstus - neva šiuolaikinio menininko pristatymą.

Tekstas apie Natą Teitą buvo išspausdintas mažutėje Davidui Bowie’ui priklausančioje leidykloje "Twenty-One". Bowie’s kartu su keliais draugais taip pat dalyvavo šioje operacijoje. Knyga buvo pristatyta per priėmimą garsaus menininko dirbtuvėje. Susirinko visa žiniasklaida, auksinis Niujorko jaunimas, daug įžymybių. Nebuvo jokių deklaracijų, Davidas Bowie’s tiesiog perskaitė keletą knygos puslapių. Anglų žurnalistas atliko improvizuotą apklausą: ar susirinkusieji ką nors girdėjo apie Natą Teitą. Visi apsimetė, kad yra girdėję, kad esą matė jo kūrinius Pitsburgo muziejuje ar kažkur kitur… Po trijų dienų visa tai pakartojome Londone, ir vėl viskas klostėsi puikiai. Žurnalistai pradėjo intensyviai kamantinėti, kaip man pavyko rasti šį menininką. Ėmiau jau net nerimauti, kad reikalas įgyja pernelyg didelį užmojį. Laimei, "The Independent" atskleidė apgavystę. Antraštė pergalingai skelbė: "Anglų romanistas apgavo visą Manhateną". Ši mistifikacija turėjo didelį pasisekimą, nes visi mėgsta mistifikacijas, ypač jei jos išjuokia intelektualus. Labai didžiuojuosi savo mažyte istorija apie Natą Teitą, nes joje yra nuotraukų, piešinių…

Menininko kūrinių…

Kai kurių autorius esu aš. Tačiau iš tikrųjų tai – savotiška morali pasaka apie šlovės riziką. Ji ypač akivaizdi dabartiniame Londone, kur vidutiniški menininkai kartais sulaukia didžiulės sėkmės ir nepaisant talento menkumo uždirba daugybę pinigų. Mano knygelė – savotiškas įspėjimas, tik nežinau, ar ji buvo teisingai suprasta. Bet man neužteko žiaurumo sunaikinti Natą Teitą, jis pasirodo ir mano paskutiniame romane.

Savo novelėse Jūs kartais kalbate apie save pirmuoju asmeniu. Vienoje jų prisimenate Nicoje praleistą laiką. Regis, čia Jūs išgyvenote savuosius bohemos laikus. Jei kada savo gyvenime ir esate išbandęs viską, tai, matyt, Nicoje?

Žinoma! Reikia turėti omenyje, kad prieš tai aš devynerius metus gyvenau pensione Šiaurės Škotijoje. Nicoje man staiga atsivėrė neriboto liberalizmo galimybės. Buvau ten sugrįžęs pernai – mažytė prarasto laiko paieška senamiesčio gatvelėse. Būtent čia prasidėjo tikrasis mano auklėjimas.

Nuo pat pirmųjų savo romanų "Kaip sniegas saulėje" ("An Ice-Cream War") ir "Geras žmogus Afrikoje" ("A Good Man in Africa") nuolat supriešinate dvi rašymo tendencijas – viena akivaizdžiai satyriška, kita gilesnė. Tai tarsi du Jūsų romanų šlaitai. Ar sąmoningai nusprendėte iškart išbandyti šiuos du registrus?

Nemanau. Pirmiausia jaučiuosi esąs komiškas romanistas. Tačiau komedija yra šis tas daugiau nei įprasta manyti – joje galima sutalpinti ir labai rimtus dalykus. Mano humoras kartais gali būti juodas. Visada ieškau, kas mane prajuokintų, net jei tai sukelia karčią šypseną. Trumpai tariant, aš neprogramuoju to, ką rengiuosi daryti, ir nesileidžiu programuojamas. Pavyzdžiui, negaliu pakęsti jokio spaudimo iš leidėjo pusės. Todėl niekad nepasirašau sutarties, kol nesu užbaigęs knygos. Tai man palieka teisę į slaptumą, teisę nustoti rašius ir pradėti kitą kūrinį. Rašymas – organiškas procesas, negaliu paveikti nei jo greitumo, nei tvarkos.

Du pirmieji Jūsų romanai turi vieną bendrą tašką – Afriką. Kyla klausimas: jei nebūtų Afrikos, Jūs gal ir nebūtumėt tapęs rašytoju? Gal ten praleisti metai pavertė jus tremtiniu? Jei ne ta tremtis, ar būtumėt parašęs savo kūrinius?

Manau, tai paaiškina daugelį dalykų, net jei ir nelabai norėčiau leistis į savo idėjų, vaizduotės analizę. Taip jau atsitiko, kad tuomet, kai pradėjau rašyti, beveik pusę savo gyvenimo buvau praleidęs Afrikoje. Tačiau atplėštas nuo savo šaknų, tarsi ištremtas, pasijutau ne tada, o kai buvau priverstas grįžti namo, į Didžiąją Britaniją. Būtent čia ir pasijutau svetimšalis. Priprasti prie škotiško (arba angliško) gyvenimo būdo pradėjau tik būdamas dvidešimties. Dar ir dabar būna, kad jaučiuosi ne savo kailyje Jungtinėje Karalystėje. Škotijoje sako, kad mano akcentas angliškas. Anglijoje, kad kalbu su škotišku akcentu. Iš tikrųjų mano vienintelė gimtinė yra Gana. Išsaugojau neįtikėtinus prisiminimus apie šią šalį, nors nemačiau jos jau daugelį metų. Ši tolima gimtinė pavertė mane stebėtoju. Esu įsitikinęs, kad negalima būti romanistu nesant įdėmiu stebėtoju. Tai ne taip jau paprasta ir akivaizdu, juolab kad ir Afrikoje aš iš tikrųjų niekad nesijaučiau esąs namie…

Jeigu reikėtų vertinti Jūsų knygas, be abejo, aukštą vietą užimtų "Naujoji išpažintis" ("The New Confessions"), įkvėpta Rousseau "Išpažinties". Pagrindinis Jūsų knygos personažas Džonas Džeimsas Todas ekranizuoja "Naująją Eloizą". Kodėl susidomėjote Rousseau?

Kartais knygos tema gimsta iškart. Taip buvo ir šiuo atveju. Staiga suvokiau, kad kada nors parašysiu šį romaną. Tai buvo Oksforde, kai rašiau doktoratą. Rašydamas skyrių apie Wordsworthą, didįjį romantizmo poetą, pastebėjau, kad daug idėjų jis perėmė iš Rousseau, o šis Anglijoje tuomet buvo juoda avis. Kilo noras daugiau sužinoti apie "Išpažintį", kurios autoriaus atžvilgiu Anglijoje visi buvo piktybiškai nusiteikę. Perskaitęs supratau, kad tai nuostabi, visiškai moderni knyga. Tada paklausiau savęs, kokiu amatu užsiimtų Rousseau, jei gyventų dabar. Pamaniau, kad turbūt kino režisieriaus, nes jis buvo pakankamai paranojiškas ir egocentriškas. Taip gimė romano idėja: tai bus XX a. Rousseau ir kino istorija. Knygą parašiau tik po penkerių metų, bet iki šiol labai gerai prisimenu, kaip staiga, iš karto gimė jos idėja. Viskas gimsta panašiai: idėja, akimirka, kartais personažas. Tai turininga, tanku, kupina galimybių, galinčių išmaitinti trijų šimtų puslapių romaną. Negali leisti toms idėjoms praeiti pro šalį, nes jos nušvinta labai retai.

Iš tos idėjos gimė šešių šimtų puslapių romanas apie milžinišką projektą įgyvendinantį režisierių. Projektas žlunga dėl technikos: nebylus filmas sukuriamas tada, kai kine jau atsiradęs garsas. Menininkas, kurio karjera žlunga, menininkas nevykėlis – viena pagrindinių Jūsų temų, ji pastebima ir naujojoje knygoje "Vieno žmogaus širdis".

Mano knygose daug istorijų apie žmogų, kuriam viskas sekasi, o paskui sėkmė staiga nusigręžia. Gal todėl, kad į įvykių sūkurį patekę, su problemomis susidūrę žmonės tiesiog įdomesni. Sunku parašyti istoriją apie žmogų, kuriam viskas puikiai klojasi. Manau, kad mes – ir autoriai, ir skaitytojai – labiau domimės žmogiškomis silpnybėmis, nes jaučiame turį jų ir patys, net jei jos ir ne tokios didelės kaip mano vargšų personažų. Galbūt tai susiję su baime, kurią esu patyręs aš pats. Šis motyvas skamba ir "Naujojoje išpažintyje", pasakojančioje apie kino režisierių, ir knygoje "Natas Teitas" apie dailininką savižudį, ir "Vieno žmogaus širdyje", kur pasakojama apie rašytoją. Buvau sau pažadėjęs, kad niekad, jokiu būdu, jokiomis aplinkybėmis nerašysiu knygos apie rašytoją, tačiau vis tiek parašiau. Tačiau yra ir šiokių tokių skirtumų.

Kokių?

Supratau, kad jos sudaro savotišką triptiką. Tačiau naracija visiškai skirtinga. "Naujoji išpažintis" yra mistifikuota autobiografija, "Natas Teitas"– mistifikuota biografija, o "Vieno žmogaus širdis" turi mistifikuoto intymaus dienoraščio formą. Trys būdai rašyti apie gyvenimą, bet naujoji knyga, manau, artimiausia kiekvieno mūsų patirčiai. Dienoraštyje gyvenimas rutuliojasi diena po dienos, o biografijoje arba autobiografijoje jis reorganizuotas išrenkant įvykius ir jiems suteikiamas reikšmes.

Tai juntama ir filme "Chaplinas", Jūs buvote jo pagrindinis scenaristas. Čia nekalbate apie menininką nevykėlį, nes Chaplinas buvo vienas svarbiausių savo laikų menininkų ir liko produktyvus iki pat gyvenimo pabaigos. Tačiau į Chaplino ir jo leidėjo dialogus įterpiate apmąstymus apie tai, kas yra biografija. Tai verčia prisiminti "Brazavilio paplūdimyje" Jūsų cituotą Sokrato teiginį, esą gyvenimas nieko nevertas, jei jo negali patikrinti, tyrinėti. Ar dauguma Jūsų romanų nėra būtent tokie egzaminuojami gyvenimai?

Manau, kad taip. Kai esi ateistas, kai neturi tikėjimo, turi galvoti, kam panaudosi tau skirtus metus. Visada iškyla klausimas apie sėkmę ir nesėkmę. Jūsų, mano gyvenimas yra mus ištikusių sėkmių ir nesėkmių suma. Vieniems tenka daugiau sėkmės, kitiems – daugiau nesėkmių, tačiau daugumai daugmaž po lygiai. Manęs negąsdina toks būdas suvokti žmogaus esmę. Jei gyvenimas – tik sėkmės ar nesėkmės klausimas, reikia atsargiai, apdairiai eiti savo keliu, nes nežinai, kas gali atsitikti. Nežinojimas verčia siekti išsaugoti imlų protą ir jaustis viskam pasirengusiam.

Jūsų knygos persmelktos panašių minčių, todėl Jūs man primenate tam tikrą kultūrinį hibridą. Šiaip jau anglų romanas nėra linkęs artėti prie filosofinio žanro, jis niekina didžiąsias idėjas ir pirmiausia yra pragmatiškas...

Žodis "intelektualas" pas mus yra įžeidimas...

Pradedant "Naująja išpažintimi" polinkis į filosofiją Jūsų knygose vis ryškesnis. Jį galima justi ir "Brazavilio paplūdimyje", ir "Armadillo". "Brazavilio paplūdimyje" Jūs naudojate pirmąjį ir antrąjį asmenį kalbėdamas apie tą patį personažą, tačiau nekyla eksperimentavimo įspūdžio. Kita vertus, knygoje gvildenami du pagrindiniai klausimai: galimybė išspręsti pasaulį kaip lygtį ir žmogiškumo ypatybės. Pastarąjį iliustruoja etnologė, vykstanti į Afriką stebėti šimpanzių. Ji konstatuoja, kad šios didelės beždžionės kariauja panašiai kaip žmonės – taip pat absurdiškai ir niekingai.

Skaičiau filosofinę knygą apie gyvūnų teises. Jos autorius dažnai pasakoja apie šimpanzių karus. Pats gilinausi į šią problemą ir sužinojau, kad 8-ajame dešimtmetyje viena jauna primatologė stebėjo dviejų šimpanzių genčių karą, neturėjusį nė menkiausios prasmės. Tas karas buvo toks pat žiaurus kaip ir žmonių, o galiausiai viena gentis visiškai sunaikino kitą. Šimpanzių bendruomenė labai priminė mūsų. Jos buvo tokios pat ligotos kaip ir mes. Gal tai reiškia, kad blogis įrašytas mūsų DNR?

Kokių minčių Jūsų romano veikėjai sukelia ši išvada?

Ji nusprendžia, kad mus išgelbėti gali vienintelis dalykas – mūsų moralės sistema. Jos nėra mūsų DNR, ją išrado kiti žmonės, kad apsaugotų mus nuo blogų polinkių. Taigi, romanas labai moralus, o jo mokslinis pagrindas yra visiškai tikslus ir patikimas.

Šia knyga nuo Rousseau Jūs perėjote prie Kanto. Jūsų herojė staiga suvokia, kad yra trys klausimai, į kuriuos svajoja atsakyti kiekvienas žmogus, kad ir kur ir kada jis gyventų: "Ką aš galiu žinoti?", "Ką turiu daryti?" ir "Ko galiu tikėtis?"

Jos vyras, kurį ji rengiasi palikti, į šiuos klausimus atsako taip: "Nieko ypatinga", "Stengtis nieko nesužeisti" ir "Tikėtis, kad bus geriau, bet tai nieko nepakeis". Manau, kad trim sakiniais viskas pasakyta gan vykusiai.

Jūsų knygų bruožas – jų organiškas ryšys. Nė viena neprimena ankstesnės, tačiau visos kartu jos yra vientisas ansamblis, ir jei literatūroje būtų galima taip skaičiuoti, jų visuma būtų verta kur kas daugiau nei atskirų dalių suma. Ne kartą esate užsiminęs, kad geros knygos yra tos, kurios tarsi pirštu paliečia dabarties vibravimą. Ar nesijaučiate pasiekęs šio idealo?

Visiškai ne. Reikia tęsti. Kai radosi ambicija tapti rašytoju (sulaukus maždaug 18–19 metų), mano tikslas buvo vienas – įgyvendinti šį troškimą. Dabar, kai jau esu rašytojas, tikslas yra tęsti. Per dvidešimt metų parašiau aštuonis romanus. Ar iki sulaukdamas septyniasdešimties turėsiu parašyti dar aštuonis? Nežinau, bet man atrodo, kad amatas – tai aistra tęsti, rašyti, būti spausdinamam, skaitomam ir stengtis dar labiau sustiprinti milžinišką romano galią. Esu įsitikinęs, kad būtent ši meno forma sugeba geriau nei kitos įvertinti mūsų gyvenimą.

Parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


4093. socialinis kritikas2004-12-24 00:24
Nesuprantu, kodel "Any Human Heart" verciama kaip "vieno zmogaus sirdis". Gal tiksliau butu "Zmogaus sirdis", bet kurio zmogaus, o ne isskirtinio.

5733. jūra :-) 2005-11-07 14:44
ar tai ir yra angliškas jumoras - Nato Teito "mistifikacija".O "Vieno žmogaus širdis" l.patiko.Sioūlau perskaityti neskaičiusiems,geriau originale,bet neblogas ir vertimas.Sėlmės

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:56:27 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba