SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-09-03 nr. 626

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kristina Stančienė
Nostalgiška trauka
2

Muzika 
• "Griežynė" vėl griežia
• Algirdas Klova
Pasaulio country muzikos žvaigždės ne tik Visagine
3
• Naujame "Muzikos barų" numeryje – dvigubas CD1
• KONCERTAI2

Dailė 
• Dovilė Tumpytė
Visuomenė, menas ir technologijos
25
• Redas Diržys
Egzilis – tai ne turizmas
• Lietuvos menas Berlyne
• PARODOS

Literatūra 
• Buvau prisiekęs niekad nerašyti knygos apie rašytoją3
• VAKARAI

Teatras 
• Teatro sezonas prasideda festivaliais1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Birutė Mar
Kino istorijos Lokarne
• Vėl kviečia "Tinklai"
• Mičiurino idėjos lietuviškai2
• Živilė Pipinytė
Spindi, bet nešildo
• "Vilniaus pavasaris" – tarptautinės organizacijos narys
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Agnė Narušytė
Londono nerimas (iš serijos)
2

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija skelbia paraiškų priėmimą
• Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras skelbia konkursą
• Bernardinų bažnyčios giedojimo mokykla kviečia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Kino istorijos Lokarne

Įspūdžiai iš 57-ojo Tarptautinio kino festivalio

Birutė Mar

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Tony Takitani"

Įžanga į šių metų Lokarno kino festivalį tapo kelionėje perskaitytas Wimo Wenderso atsakymas į žurnalo "Air Baltic" klausimą: "Kokią nufilmuotumėt savo gyvenimo istoriją?" Wendersas sako: "Greičiausiai tai būtų koks nors epizodas, tapsiantis filmu. Pvz., kaip kažkada pirmąsyk trumpam nuvykau į Ameriką tartis dėl darbo (norėjau tapti F.F. Coppolos kuriamo filmo prodiuseriu), o užtrukau ten net penkerius metus... Bet ta istorija man atrodo įdomiausia šiandien, rytoj gal bus kita. Kinas visada liks šventa istorijų pasakojimo erdvė..."

Tos kino istorijos permainingos kaip Lokarno orai: saulė, žaibai, lietūs ir vėl saulė; kaip efemeriškos jau pralėkusios vasaros akimirkos... Pasak Wenderso, būdamas istorijos pasakotojas, "visados pasijunti esąs savotiškas Dievas – sukuri personažus, žinai, kas jiems nutiks, žvelgi į visa tai tarsi iš tolo... Pasakodamas istorijas, patiri malonų jausmą – sužinai, koks yra dieviškas požiūris. Filmai – tarsi laiko kapsulės, manau, kad tai geriausias būdas išsaugoti dokumentus..."

Laiko kapsulių Lokarno kino festivalyje, kaip visada, būta įvairiausių – atsivertus, regis, kasmet vis storesnį festivalio katalogą, filmus gali rinktis abėcėlės tvarka pagal pavadinimus, pagal šalis, pagal režisierius... Arba tiesiog versti iš eilės tuos tris su puse šimto puslapių – bet... vargu ar užtektų kantrybės perskaityti viską. Ką jau kalbėti apie filmų peržiūras.

Laimei, ne pačius geriausius konkursinės programos filmus (daugelis festivalio svečių ir kritikų sutaria, kad garsiausių filmų premjeros vyksta kituose Europos kino forumuose – Berlyne, Venecijoje, Kanuose) Lokarne visada atsveria čia itin populiarių Rytų kino kūrėjų juostų įvairovė (šiemet surengta speciali Vietnamo, Laoso ir Kambodžos kino panorama "Atviri vartai: Mekongas") ir kino meną "reabilituojančios" jau laiko patikrintų filmų peržiūros. Šiemet tai buvo bene šimtą filmų pristatanti "Newsfront" retrospektyva, skirta kino ir žurnalistikos temai: nuo Busterio Keatono "Operatoriaus" (1928) ar Orsono Welleso "Piliečio Keino" (1941) iki naujausios Jeano Luco Godard’o juostos "Notre musique" ("Mūsų muzika"), poetiškai apmąstančios Sarajevo tragediją. Kita programa – "Human Rights" – buvo skirta žmogaus teisėms.

Pasak Lokarno festivalio direktorės Irene Bignardi, šias temas padiktavo dabartis – įkaitęs nuo religinių ir tautinių konfliktų pasaulis, Izraelis ir Palestina, Rytų ir Vakarų tautinių mentalitetų, religijų skirtumai, išryškinantys ir žmogiškos prigimties kraštutinumus. Įdomu ir tai, jog šios "karštos" temos vis labiau tampa sudėtine europiečių kino dalimi, daugelio scenarijų pagrindu. Žinoma, kartais ne tik dėl meninių sumetimų: vis dažnesni bendros Rytų ir Vakarų šalių gamybos filmai, "žurnalistinė" kino misija... Tačiau kartais šie suprantami ir pagrįsti kriterijai visiškai pakeičia meninius. Ir šįmet paskelbus "Auksinio leopardo" laureatą, trisdešimtmečio italų režisieriaus Saverio Costanzo juostą "Private" (kurią visi jau buvo beveik užmiršę...), per spaudos konferenciją kritikas iš Egipto Fawzi Solimanas neiškentęs tiesiai paklausė vertinimo komisijos: "Pasakykite atvirai, ar politiniai motyvai turėjo įtakos apdovanojimams?" Britų kino kritikas Davidas Robinsonas atsakė: "Geras filmas gali turėti vienokių ar kitokių privalumų – gerą istoriją arba svarbią "politinę misiją"... Daugiau klausimų nebuvo.

"Private" remiasi tikrais faktais, jo herojus – anglų literatūros dėstytojas (Mohammadas Bakri už šį vaidmenį pelnė "Bronzinį leopardą geriausiam aktoriui) – gyvena su žmona ir penkiais vaikais Palestinos kaime Izraelio pasienyje. Karinio konflikto metu jo namą pasidalija Izraelio kareiviai, pirmą aukštą paversdami savo būstine. Karą simboliškai perkeldamas į vieno namo teritoriją, režisierius stebi prieštaringas žmogaus prigimties savybes: drąsą ir silpnumą, prisitaikymą ir maištą. Juosta sukurta beveik dokumentiškai. Pasak režisieriaus, tokių izraeliečių dešimtmečiais okupuotų namų Palestinos teritorijoje – ne vienas.

Iš konkursinių filmų, kurių istorijos vienaip ar kitaip susijusios su "politine misija", išsiskyrė britų režisieriaus Kenny Glenaano "Yazmin" (D. Britanija, Vokietija), apdovanotas pagrindiniu Ekumeninės žiuri prizu ir pasakojantis apie pakistanietės emigrantės Yazmin kasdienybę šių dienų Šiaurės Anglijoje. Fiktyviai ištekėjusi už pakistaniečio, Europoje ji mėgina suderinti musulmoniškas tradicijas su čionykšte realybe. Veiksmas vyksta liūdnaisiais Niujorko "dvynių" griuvimo metais. Įsiveržusi į herojės namus policija suima terorizmu įtariamą jos vyrą. Svarbiausias filmo privalumas – aktorės Archie Panjabi vaidyba; net ne vaidyba – tiesiog įdėmus žvilgsnis, kupinas moteriško silpnumo ir jėgos, skausmo ir nuostabos žvelgiant į šiuolaikinį nesuprantamą Vakarų pasaulį iš už savo paslaptingo musulmoniško šydo...

"Sidabrinis leopardas" už geriausią pirmąjį ar antrąjį vaidybinį filmą atiteko Irano režisieriaus Hassano Yektapanah juostai "Dastan Natamam" ("Nebaigta istorija"). Kad ir koks būtų Irano kinas, jis kitoks – poetiškas tylus žvilgsnis, kitaip tekančio laiko pojūtis... Režisierius pradėjo savo karjerą dirbdamas Abbaso Kiarostamio asistentu, jo kino debiutas "Djomeh" 2000 m. Kanuose buvo apdovanotas "Auksinės kameros" prizu. Naujasis filmas balansuoja tarp vaidybinio kino ir dokumentikos. Tai istorija apie du draugus, jauną režisierių ir operatorių, kuriančius filmą apie nelegalius Irano emigrantus. Tai ir filmas filme: kartu su kuriamos juostos herojais kūrėjai leidžiasi į pavojingą kelionę autobusu. Autobusą sulaikiusią policiją jiems pavyksta įtikinti, jog juodas nusikaltėlių kaukes dėvintys keleiviai yra filmuotis pakviesti aktoriai; jų kino kamera fiksuoja, kaip vieną po kitos iraniečiai emigrantai nusimeta ir fizines, ir žmogiškąsias savo kaukes... Beveik mėgėjiška, dokumentiška kino juostos ir vaidybos stilistika šiuo atveju dera su filmo turiniu.

iliustracija
"Private"

Tačiau įdomesni festivalio filmai buvo tie, kurie svarbios "politinės misijos" neturėjo. Konkursinės programos lyderėmis tapo dvi juostos: japonų režisieriaus Juno Ichikawos "Tony Takitani"(Specialusis žiuri prizas, Jaunimo vertinimo komisijos ir FIPRESCI apdovanojimai) bei kazachų režisieriaus Seriko Aprymovo filmas "Medžiotojas" (Kazachija, Japonija, Prancūzija, Olandija), apdovanotas prizu geriausiam Azijos filmui bei kino asociacijos CICCE/ARTE prizu.

"Tony Takitani" – lakoniška kino novelė, sukurta pagal Haruki Murakami apsakymą. Vyresniosios kartos japonų kino kūrėjas, jau penkioliktame savo vaidybiniame filme ėmėsi keistos istorijos apie vienišą vyrą Tonį, savo gyvenimo saulėlydyje sutikusį moterį, pakeitusią visą jo būtį... Tačiau kliūtimi laimei tampa dievinamos žmonos aistra brangiausių dizainerių drabužiams ("Ta aistra atsirado po jų kelionės į Europą", – ironiškai teigia Murakami). Jaunavedžių namai tampa tikru dizainerių salonu. Vyras japoniškai kantriai tyli, tik vieną dieną užsimena žmonai, kad gal ir nereikia visų tų drabužių... Žmona taip pat tyliai atsako: "Žinau, bet negaliu susilaikyti, pamačiusi grožį..." Pagaliau ji ryžtasi grąžinti dalį naujausių drabužių, bet grįždama žūsta autokatastrofoje. Vėl likęs vienas, Tonis pasisamdo į žmoną panašią sekretorę, bet su keista sąlyga: ši turėsianti dėvėti jo buvusios žmonos drabužius (abu vaidmenis meistriškai kuria Rie Miyazawa). Tačiau ir tai jo neišgelbėja...

Grakšti, japoniškai mistiška kino novelė. Filme nėra aštrių konfliktų, įvykių, net mirtis – tik sublizgėjęs Tonio žmonos mašinos priekis, o po to – stabdžių cypimas juodame kadre. Režisierius naudoja savitą "lėliškai" šaltą aktorių vaidybą: personažai lyg grakščios prisukamos lėlytės, besisukančios pagal minimalistinę Ryuichi Sakamoto pianino muziką, vaidina be jokių emocijų, tarsi būtų savęs pačių liudininkai... Filme nėra įprastų dialogų, istorija pasakojama už kadro trečiuoju asmeniu, o herojai, retsykiais staiga atsisukę į kamerą, nebyliais veidais ištaria vieną kitą frazę, tęsiančią pasakojimą, komentuojančią tarsi ne su jais atsitikusius įvykius.

Pasak režisieriaus, jis norėjęs sukurti lengvą filmą ("it vėją, kuris praskrieja..."), išsaugoti Murakami prozos stilių: "Rašytojo knygose nėra veidų. Tik personažų nuotaikos, nuojautos..." Visa tai Ichikawa mėgina išversti į "kino kalbą" pasitelkdamas drabužių faktūras, jų švelnumą, grožį, kurį apšvietimas paverčia beveik nematerialiu (didžiąją filmo dalį it reklaminiuose dizainerių klipuose regi dešimtis elegantiškų batelių, grakščias moters kojas, sukneles, apykakles, audinių plazdėjimą...). Elegantiškumu, virpančia nuotaika filmas primena Patricko Süskindo "Kvepalus" ar Wong Kar Wai filmą "Meilės laukimas". Sunku būtų pasakyti, apie ką ši juosta (ir režisierius, rodos, sąmoningai nesiūlo atsakymo), – apie kažką tarp artimiausių žmonių. Kažką, kas dūžta, nors aplink, regis, egzistuoja tik grožis...

Kazachų režisieriaus Seriko Aprymovo filmas "Medžiotojas" tarsi nukelia į senus gerus gruzinų poetinio kino laikus ir prikelia atmintyje praėjusiais metais Lokarne (ir šįmet "Kino pavasaryje") triumfavusį korėjiečio Kim Ki Duko filmą "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir... pavasaris" Intymi, poetiška istorija apie kalnų medžiotoją, pasiėmusį į kalnus milicijos sulaikytą dvylikametį paauglį, mėginusį pavogti jo šautuvą ir arklį, prieš šiam atliekant bausmę... Kalnai, gamta, senieji Kazachijos kaimų gyventojų papročiai ir ritualai – tai savotiškas berniuko įšventinimas į gyvenimą, pažinimo kelionė, kur žmogus nebėra vienišas, o susijęs su gamtos ciklu.

Filmas dvelkteli kaip eilėraštis. Tikslūs įvaizdžiai, trumpi dialogai, meditacinis ritmas, daug tylos, didžiąją filmo dalį – jokio muzikinio fono. Asketiškas dienoraštinis epizodų montažas ("Pirmadienis". "Penktadienis". "Po metų". "Po kelerių metų"). Režisierius neaiškina poetinių simbolių, tiesiog palieka juos kaip paslaptį, mitinį įvaizdį, todėl po peržiūros žiūrovai tiesiog užvertė jį klausimais apie filmo reikšmes, kazachų tradicijas. Aprymovas atsakinėjo lėtai, filmo ritmu: "Scenarijų rašiau, prisimindamas savo vaikystę: kai dvejų metų pirmąsyk susirgau, pamenu, motina pirmą kartą paglostė man galvą – Kazachijoje motinoms negalima liesti berniukų, kad augtų stipresni. Tą dieną neišgėriau vaistų, kad tik ji ilgiau glostytų... Pas mus sakoma: "Kai žmogus gimsta – gimsta ir jo vilkas. Kai miršta, vilkas jį pasiima". O medžiotojus visada pasiima vilkai… Geras jojikas privalo mokėti mylėtis ant žirgo. Seksą kazachai vadina žaidimu ant žirgo ausų..."

iliustracija
"Medžiotojas"

Režisierius subtiliai montuoja kontrastiškus epizodus, tarsi teigdamas įvairialypio gyvenimo harmoniją. Vienas gražiausių – kai berniukas naktį paliečia greta miegančios nepažįstamos moters plaukus, kitame kambaryje kalnų medžiotojai tuo metu valgo ant ugnies iškeptą mėsą, dainuoja seną dainą, pabudusi moteris šypsodamasi žiūri į berniuką...

Kartais atrodo, jog Aprymovo kinas – beveik dokumentinis. Iškalbūs kalniečių kazachų veidai, unikalios gamtos stebėjimas – matyti, jog archaiškas kraštiečių gyvenimas režisieriui ir aktoriams pažįstamas ir mylimas (medžiotoją suvaidinęs aktorius Dogdurbekas Kidiralijevas – iš trečios medžiotojų kartos). Režisierius ironizavo mažų šalių pastangas prilygti Holivudui: "Tai būtų tas pats, kas kazachams pradėti gaminti boingus, arba kazachišką kokakolą – vis tiek visi pirks amerikietišką... Geriau jau likime tokie, kokie esam – paskutiniai pagonys, slaptai tikintys Dangų, vėlių egzistavimą..."

Iš kitų, komisijos nepastebėtų, bet žiūrovų šiltai sutiktų naujų Europos juostų verta paminėti jauno belgų režisieriaus Joachimo Lafosse’o filmą "Folie Privée" – Medėjos istoriją, vykstančią čia ir dabar, viename miestelyje, vienoje mažoje sodyboje, apsodintoje mėlynomis rugiagėlėmis... Šiame tapybiškame fone – byranti šeima: vyras, moteris, vaikas. Kitas vyras. Vaikas klausia tėvo: "Kodėl mama ant tavęs pyksta?" Šis atsako: "Nes aš ją dar myliu... Noriu likti su ja."

Filmas primena spektaklį, kuriame vaidina stiprus aktorių ansamblis (režisierius dirba ir teatre): tikslios mizanscenos, liudijančios visišką artimiausių žmonių susvetimėjimą, tarp jų besiblaškanti mažutė "auka" – niekuo dėtas vaikas, lyg džiaugsmo sūkurėlis tarp neapykanta besisvaidančių suaugusiųjų... Galiausiai motina, apkabinusi vidury žydinčios pievos žaidžiantį savo vaikutį, jį pasmaugia. Neapykanta vyrui? Visam pasauliui? Kažkam, ko pati negali suvokti?... Regis, jokių specialių metaforų. Tik žvilgsnis į išsigimstantį žmogiškumą.

Lenkai festivalyje pristatė ne itin sėkmingą "černuchos" stilistikos juostą "Vestuvės" (rež.Wojtek Smarzowski). Vestuvių naktį įvyksta viskas, kas tik gali demaskuoti žmogų: jaunoji – nėščia nuo kito; jaunosios tėvas dulkinasi su vietine kekše, o juos aptikusi žmona užvožia ant vyro troškinio puodą; troškiniu apsinuodija svečiai, užpilamas tualetas; paaiškėja, kad jaunosios tėvas dukrą pardavęs dėl automobilio, kurį jaunoji sudaužo kirviu ir švintant pabėga su vestuvių fotografu; jaunikis prisigeria iki žemės graibymo, jį leisgyvį išveža... Baigiantis filmui jau niekas nebesuvokia, kas čia vyksta, jaunosios tėvas per mikrofoną reikalauja, kad visi nešdintųsi – vestuvės baigtos... Juosta tęsia lenkiškojo grotesko tradiciją, bet šįkart viskas neskoningai persūdyta.

Lenkų juostą kiek priminė ir žiūrovų prizu apdovanotas "Hacala Hasurit" ("Nuotaka iš Sirijos", rež. Eran Riklis, Izraelis, Prancūzija, Vokietija). Tai komiška parabolė apie vestuves Izraelio ir Sirijos pasienyje. Jaunoji išgyvena liūdniausią savo gyvenimo dieną, ji nebegalės grįžti pas savo artimuosius Izraelio okupuotame kaime. Bet tai tik problemų pradžia: pasienyje susitikimo laukiantys jaunieji niekaip negali susitikti – pasuose vis pristinga vienokių ar kitokių antspaudų...

Festivalio uždarymo filmu organizatoriai pasirinko savotišką animacinę "Matricos" versiją – naują japonų fantastinį filmą "Appleseed" ("Obuolio sėkla", rež. Shinji Aramaki), sukurtą pagal populiarius japonų rašytojo Masamune Shirow kūrinius apie kitame tūkstantmetyje suklestėsiančių "bioroidų" (klonuotų žmonių) nuotykius ateities mieste.

Tą vakarą nelijo, Piazza Grande lūžo nuo kino šventėn suvažiavusių turistų... Tačiau ne vienas kino fanas vietoj "bioroidų" rinkosi retrospektyvų filmus – mieliau pažiūrėti seną istoriją su trūkinėjančiu garso takeliu... Juk formos taip greitai sensta – nesikeičia tik tai, kas glūdi laiko kapsulėse.

Lokarnas–Vilnius

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:56:20 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba