SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-09-03 nr. 626

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kristina Stančienė
Nostalgiška trauka
2

Muzika 
• "Griežynė" vėl griežia
• Algirdas Klova
Pasaulio country muzikos žvaigždės ne tik Visagine
3
• Naujame "Muzikos barų" numeryje – dvigubas CD1
• KONCERTAI2

Dailė 
• Dovilė Tumpytė
Visuomenė, menas ir technologijos
25
 Redas Diržys
Egzilis – tai ne turizmas
• Lietuvos menas Berlyne
• PARODOS

Literatūra 
• Buvau prisiekęs niekad nerašyti knygos apie rašytoją3
• VAKARAI

Teatras 
• Teatro sezonas prasideda festivaliais1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Birutė Mar
Kino istorijos Lokarne
• Vėl kviečia "Tinklai"
• Mičiurino idėjos lietuviškai2
• Živilė Pipinytė
Spindi, bet nešildo
• "Vilniaus pavasaris" – tarptautinės organizacijos narys
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Agnė Narušytė
Londono nerimas (iš serijos)
2

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija skelbia paraiškų priėmimą
• Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras skelbia konkursą
• Bernardinų bažnyčios giedojimo mokykla kviečia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Egzilis – tai ne turizmas

Tekstas apie Talino grafikos trienalę ir ne tik, parašytas specialiu žurnalo "Kunst.EE" užsakymu

Redas Diržys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kęstutis Grigaliūnas. "Tautinė giesmė". 2004 m.

Nors buvau oficialiai paprašytas parašyti tekstą apie Lietuvos kolekciją, jos atrankos ypatumus, deklaruojamas idėjas ir apie XIII Talino grafikos trienalę tema "Egzilis", nusprendžiau neapsiriboti oficialiu tekstu, kaip paprastai buvo daroma. Tai sąlygojo kelios priežastys. Pirma – tam provokuojančios estų kuratorės Ehos Komissarov mintys, jas aš sąmoningai palikau tekste (kursyvu), kad dar toliau pažengčiau ta kryptimi, kur mandagiomis frazėmis nesidangstoma. Antra, būtent šios citatos man yra ir labai malonios, nes jose nešykštima komplimentų, aš pats sau jų paprastai pagailiu. Trečia, norėjau savo mintis parodyti kontekste, o ne šiaip nukritusias iš dangaus. Galų gale mano tekstas skirtas ne tiek šalies reprezentavimui, kiek jos kritikai, nes ji egziliškesnė.

Identitetas (nacionalinis ir vietinis prieš tarptautinį ir globalų; mišrus identitetas)

Man lietuvių darbai trienalėje atskleidžia naujus tapatybės apibrėžimus. Natūralu, kad tema "Egzilis" provokuoja diskusiją apie identitetą. Estijoje jau seniai vyksta vidinis nacionalinio-vietinio ir tarptautinio-globalaus požiūrio konfliktas. Lietuvių ekspozicijoje šie lūžiai puikiai atskleisti. Estijos mene juos labai sunku apibrėžti, nes estų menininkai šį konfliktą sprendžia remdamiesi kažkokia siurrealistine dialektika. Kokias pozicijas Lietuvos mene užima mišrus, hibridinis identitetas, taip pat migrantų ir pabėgėlių "tranzitas"?

Šiaip jau viskas nėra taip paprasta, kalbant apie konfliktą tarp nacionalistų ir kosmopolitų. Matau kur kas daugiau tarpusavyje susipynusių konfliktų. Netgi ta meno sritis, kuri save įvardija kaip šiuolaikinį meną ir identifikuojasi būtent su kosmopolitiškumu bei globalumu, iš tiesų yra formuojama bei proteguojama nacionalinių institucijų. Paprastai šios institucijos kategoriškai atsisako kontaktų su nepriklausomai tarptautiniu mastu veikiančiais menininkais. Taigi šis konfliktas atspindi dviejų institucijų grupių kovą. Vienoje barikadų pusėje stovi sovietinio palikimo kūrybinės sąjungos, kitoje – Soroso centrų tinklui padedant susikūrusios provakarietiškos institucijos. Jų kovos tikslas – galimybė valstybės vardu į tarptautinius vandenis stumti savo rato nacionalinius menininkus. Mano menininkų atrankos principas buvo stengtis atrinkti menininkus, kuo mažiau priklausomus nuo bet kurio iš šių klanų, kuriančius įdomų meną.

Jeigu reikėtų keliais žodžiais apibūdinti hibridinį identitetą Lietuvos meno scenoje, pasitelkčiau stiprius žodžius: nacionalistinis, rasistinis, antisemitinis, tiesiog – fašistinis. Ir kartais net atrodo, kad kai kurios stiprios valstybės pačios gudriai provokuoja tokį požiūrį, kad vėliau būtent juo galėtų ir apkaltinti... Labai panašus scenarijus buvo vykdomas tarybiniais laikais – Baltijos šalys buvo laikomos fašistinėmis. Dar viena priežastis – pagrindinė Lietuvos aukštąjį meninį išsilavinimą teikianti institucija – Dailės akademija – visuomet buvo ir tebėra atvirai nacionalistinė, knibždanti ksenofobinių įtarinėjimų.

Grafikos meno inertiškumas

Tavo klausimas trijų kuratorių pokalbyje, kaip tokia tema – "Egzilis" – paveiks tolimesnę grafikos raidą, mane labai įkvėpė.

Mano atsakymas būtų – ji galėtų padėti iškrapštyti menininkus iš jų dramblio kaulo bokšto, iš jų suvokimo apie vaizdą-techniką-tradicijas, pakeisti jų "normalų" mentalitetą ir priversti juos socialiai komunikuoti. Žinoma, žodis "privers" man kelia šypseną, nes būdama "Egzilio" parodos tarptautinės vertinimo komisijos nare įsitikinau, kad tie žmonės nepataisomi. Absoliuti jų dauguma visiškai ignoravo temą ir atsiuntė savo kasdienius darbus.

Kadangi tėra vos keletas grafikų, dirbančių kontekstualumo pagrindu, man gana sunku kvestionuoti daugumos menininkų pasirinkimą, ypač todėl, kad pati nesu menininkė. Dėl to man dar įdomiau išgirsti tavo nuomonę. Ar negalėtum paanalizuoti vidinės grafikos meno inercijos? Mano nuomone (ji pagrįsta paskutinės trienalės patirtimi), grafikos menas nėra nei pabėgėlis, nei migrantas, kuris galėtų keisti identitetą ar bent jau būtų pasiruošęs naujiems iššūkiams ir susirėmams. Grafika veikiau jau yra kažkokia atsilikėlė, likusi toli praeity ir vis dar besipriešinanti visoms naujovėms. Gal tu manai kitaip?

Pirmiausia norėčiau pratęsti puikią dramblio kaulo bokšto metaforą. Bent jau Lietuvoje grafikos cechas panašus į besiginančią grupę, užsitvėrusią nuo priešų nesugriaunamomis sienomis. Bet būtų žymiai blogiau, jei jie vieną dieną pasiduotų. Nes ir pati Europos istorija yra dvigubo identiteto istorija: tam tikra visuomenės dalis (santykinai labai maža) siekia užkariauti naujus kraštus, ieško iššūkių, o didžioji jos dalis tuo tarpu apgyvendina, civilizuoja ir gina nuo kitų užkariautojų. Jeigu visuomenė praras galimybę būti konservatyvi, nebebus prasmės ir atradinėti ką nors nauja. Ir ne tik grafikos srityje... Šis principas galioja visur, net pačioms madingiausioms šiuolaikinėms technologijoms.

Inertiškumas, mano nuomone, atsiranda ne dėl medijos ar technologijos kaltės, bet dėl institucionalizavimo, dėl to, kad viskas tampa aišku, sustyguota, apibrėžta, sukuriama hierarchija bei subordinacija. Galų gale tai jau nebe menininkai, bet biurokratai, ir visiškai nebesvarbu, kad jie labai talentingi.

Grafikos galimybės šiuolaikiniame mene

iliustracija
Rokas Dovydėnas. "Užugirio paslaptis". Animacinio filmo kadras. 2002 m.

"Egzilio" temos principai yra visiškai skirtingi nuo tradicinės grafikos pozicijų. Kokios galėtų būti naujos kartos galimybės? Ar dabartinė situacija neverčia jaunų žmonių vadovautis senomis taisyklėmis? Ar grafikos menui dar įmanoma pritapti prie šiuolaikinio gyvenimo? Aš tuo nebetikiu, bet jei matai kokį sprendimą, su malonumu išklausysiu. Dabar daug diskutuojama apie tradicinės grafikos vietą šiuolaikiniame mene, naujus mąstymo būdus. Nostalgija, komerciškumas, tradicijos ir tik truputis konceptualų pagrindą turinčios grafikos – ji vieniša, niekas ja nė nesidomi, tiesa?

Pagal Guy Debord’ą, jeigu jaunoji karta nejunta sukilimo, revoliucijos jausmo, – tai prarasta karta. Aš manau, kad jaunoji karta visuomet turi ir kitų galimybių, ne tik klausytis kažkokių senstelėjusių "ekspertų" patarimų. Grafika yra tiesiog paprasčiausia medija kaip ir daugelis kitų. Bet nauja pozicija visuomenėje priklauso daugiau nuo naujos minties, idėjos nei nuo jos pareiškimo būdo – būdas pasirenkamas toks, kad būtų adekvačiausiai suvokta mintis. Mūsų šiandien taip mėgstamas "konceptualizmas" yra labiau miręs nei grafika, nes grafika yra medija, o konceptualizmas – tai nauja mada gerai atrodyti. Žinoma, aš visiškai sutinku, kad "grynosios" grafikos noras susirasti pagarbią vietą šiuolaikinio meno kontekste yra šlykštus. Ir pirma, ką reikia atlikti grafikos ceche – paprasčiausiai atidaryti langus ir duris, įsileisti gryno oro, nes viskas ten gerokai prišvinkę. Dar geriau, jei ten įvyktų sprogimas... Tokia ir yra jų ateitis. Tai taip pat būtų galima pavadinti grafikos menu, jis labiau atitiktų ir egzilio tematiką.

Kaip egzilio tema paveikė grafikų visuomenę?

Trienalės tema yra savižudiška, aš jau matau sunkumus. Estijos grafikai nusivylę, nes dauguma jų šioje parodoje liko už borto. Ir šią istoriją aš ketinu papasakoti žurnale. Gal galėtum pakomentuoti egzilio problematiką iš lietuviškos pozicijos?

Labai įdomu, bet pastebėjau, kad patys grafikos cecho atstovai manosi esą ištremti iš dabartinių populiaraus šiuolaikinio meno formų. Būtų galima manyti, jog kiekvienas iš grafikų yra tinkamas šiai parodai. Ir koks nesusipratimas: kuratorius (t.y. aš) juos pačius traktuoja kaip egzilio atskaitos tašką. Manyčiau, kad Lietuvos grafikai taip pat nusivylę...

Ir kuo labiau jie nusivylę – tuo geriau, nes nieko nėra baisesnio už aiškiai įvardyto elito susikūrimą, už subordinaciją menuose. Būtent tokia struktūra grafikos menuose galiojo jau kelis dešimtmečius. Ši struktūra nuolat skirdavo menininkus, vertus reprezentuoti nacionalinį grafikos meną, ir visi žinojo, kad būtent jie yra geriausi. Sumaištis, į kurią normalius grafikus galėjo įstumti būtent toks grafikos egzilio kūrėjų atrinkimas, suteikia puikią galimybę iš naujo įvertinti savo vertybinę sistemą. Pagaliau tokie sukrėtimai leidžia išsijudinti iš sąstingio. Bet jie galbūt turi kitą nuomonę... Ginti tikrąsias vertybes, dvasingumą, estetizmą etc.

Kas yra grafikos (atspaudo) menas ir kas ne? Kur riba?

Kartais man norisi tai palyginti su nacionaliniu identitetu. Jau minėjau, kad meninė edukacija Lietuvoje buvo ir tebėra labai uždara savo nacionaline samprata. Vis dar naudojamos tokios sąvokos kaip "lietuviškas koloritas", "Lietuvos nacionalinės mokyklos koncepcija" ir pan. Man jos visuomet skambėjo nejaukiai. Gal dėl to, kad aš save laikiau identifikuoju su estiška mokykla, kurioje užsimezgė mano pagrindinės meninės nuostatos. Matyt, dėl to dar ir šiandien Lietuvos meno pasaulyje aš laikomas užsieniečiu... Estijoje taip pat jaučiausi esąs ištremtas. Bet man pasisekė, kad ten manęs laukė ne nacionalinis Estijos kontekstas (jis dar baisesnis nei lietuvių), o tarptautinė aplinka, kur kiekvienas save identifikuoja su savimi ir niekam nieko dėl to neskauda.

Labai panašūs procesai vyksta ir pačiame grafikų ceche – jie labai bijo prarasti savo identitetą įsileisdami kitaminčius, bet kita vertus tarsi jau ir nebeįmanoma atsiriboti nuo supančios aplinkos ir gyventi užsidarius lyg niekur nieko daugiau nebūtų.

Mano pozicija kategoriška – užteks to fašizmo, atverkite langus, duris, įkvėpkite gryno oro, nusibraukite nuo akių voratinklius! Mažiau konfrontacijos – daugiau komunikacijos. Manau, nėra aiškios ribos tarp grafikos ir negrafikos, netgi atvirkščiai – įdomiausi reiškiniai šiandien vyksta būtent prie ribos, kur nuolat sluoksniuojasi pačios įvairiausios patirtys. Jei dar pridėsim kai kuriuos nacionalinius-pilietinius šaliai atstovaujančių menininkų niuansus, tai ir bus mano indėlis į trienalę, kurios pavadinimas "Egzilis".

Pabaigai – trumpas anekdotas. Du žmogeliai sėdi rojuje ir nuobodžiauja – neturi jokio užsiėmimo. Bet jie girdi linksmybių garsus, sklindančius iš pragaro ir nutaria jį aplankyti. Jie nusileidžia į pragarą pasižiūrėti, ir iš tikrųjų, – ten nesibaigiantys vakarėliai, liejasi vynas, groja muzika, nuogos merginos... Nusprendžia abu nedelsdami persikelti iš rojaus į pragarą, bet vos tik praveria pragaro duris, juos iškart sugriebia velniai ir įmeta į verdančią dervą. "Ką tai reiškia, juk mes tikėjomės švęsti, kaip paskutinio mūsų vizito metu?!" – pradeda nepatenkinti rėkti šie. "Taip, bet toks yra skirtumas tarp turizmo ir imigracijos", – atsako velniai.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:56:04 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba