SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-01-07 nr. 643

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Aliodija Ruzgaitė
Žiūrovai plojo gulbėms ir Naujiesiems metams
1

Savaitė 
• Gyvenimo užrašus skaitant…
 Irena Aleksaitė
Ramūno ateljė
• "Artimas miestas"

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Kalėdos su Bacho ir Händelio muzika
1
• Ir rimti, ir šmaikštūs
• Muzikinius trečiadienius šįmet pradėjo M.K. Čiurlionio muzika
• Pasveikinti 2004-ųjų Operos ir baleto teatro "švyturiai"
• KONCERTAI

Dailė 
• Jonas Valatkevičius
Punktai apie Rožanskaitę
• Vika Ryžovaitė
Tylioji gamta
1
• Ona Gaidamavičiūtė
Netikėta koliažų įvairovė
• Goda Giedraitytė
Pokalbis su laiku
• Berlyne toliau pristatoma naujųjų Europos Sąjungos šalių kultūra
• PARODOS

Literatūra 
• Susan Sontag
Literatūra yra laisvė
• Skrydis per Lietuvą1
• Apšlakstytas kūrybos krauju
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tautos tragedija
• Gera mergaitė, bloga mergaitė1
• Filmo apie Jurgį Kunčiną premjera "Skalvijos" kino centre
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Savaitė

Ramūno ateljė

Ramūno Abukevičiaus monospektaklis "Krytis"

Irena Aleksaitė

[skaityti komentarus]

"Ramūno Ateljė" vadinasi aktoriaus Abukevičiaus teatras Latako gatvėje. Šį teatrą dar galima būtų pavadinti "kambario teatru", arba "trylikos kėdžių teatru", nes būtent tiek žiūrovų telpa mažoje senamiesčio būsto erdvėje, kur vaidinamas šio aktoriaus monospektaklis pagal Albert’o Camus romaną "Krytis".

Teatras atsirado ir atsitiktinai, ir ne. Aktorius liko be būsto, reikėjo buto, pirmame seno namo aukšte Latako gatvėje tokia patalpa atsirado. Ramūnas ją įsigijo. Žinoma, vėliau ši patalpa turbūt keisis, taps jaukiais namais, tačiau kol kas joje vaidinama, o ir pati aplinka vaidinimui nepaprastai tinka. Šiandien, kai daugelis jo kolegų ieško kuo pelningesnio darbo, Ramūno Abukevičiaus idėja kone stebina. Aktoriui į rankas pakliuvęs Camus romanas, matyt, sudrumstė jo ramybę. Monospektaklis buvo kuriamas ilgai, sunkiai, galbūt net kovojant su savim – kaip aktoriumi, režisieriumi, scenografu...

Apleisti griuvėsiai – ideali vieta istorijai, kurią Abukevičiaus lūpomis pasakoja Camus. Vieta, erdvė – tarsi tas dugnas, kur savo valia atsisakęs prestižinės advokato karjeros ir patogaus gyvenimo atsiduria spektaklio herojus. Pusamžis, nepaliegęs ir sveikos mąstysenos nepraradęs vyras pasirenka savo sąžinės kalėjimą – be grotų, užkardų, sargybos, kad nubaustų save už vieną silpnadvasiškumo akimirką. Tą akimirką, kai praėjo pro svetimo žmogaus neviltį, pro jo lemtingą šuolį nuo tilto, kritimą, kurio garsas iki šiol spengia herojaus ausyse.

Penkiasdešimt septynių minučių trukmės spektaklis – tai herojaus monologas, skaudi išpažintis ir bandymas suvokti melagingą pasaulį. Aktorius turi ne tik įtikinti žiūrovus realybės pajauta, bet ir paversti juos savo bendraminčiais – esame taip arti, galime ranka jį paliesti, todėl meluoti ar vaizduoti sielvartą, savigraužą, apmaudą, nusivylimą ar įniršį čia, vos kelių žingsnių kambarėlyje, tiesiog neįmanoma. Antra vertus, ilgas monologas irgi gali iškankinti žiūrovus. Tiesa, Ramūnas Abukevičius sumano įdomų veikimą, naudojasi įvairiomis priemonėmis (jų, mano manymu, net kiek per daug), tačiau pats vertingiausias čia – Camus tekstas. Aktoriaus išsakytas, išjaustas tekstas atveria sudėtingą, dramatišką ir skaudų žmogaus pasaulį. Jo pasiilgau teatre.

Aktorius, atrodo, labai atidžiai ir kruopščiai apgalvojo kiekvieną spektaklio akimirką. Jo gelsvas geros medžiagos kostiumas, kažkada buvęs puošnus, – tai ir buvusio stabilumo, visuomeniškumo įrodymas, galima sakyti – vienintelė detalė iš praeities, pasikeitusi pati ir pakeitusi herojų. Būstas – mažytis kambarėlis, apleistas urvas, iš kurio tai karščiuodamas, tai ramiai vyras meta priekaištus visuomenės dviveidystei ir apgaulei, tęsdamas nesibaigiantį ginčą su pačiu savimi. Išsilaisvinęs iš smulkių kasdienybės rūpesčių ir būtinybės reprezentuoti save, šis herojus ir yra pats tikriausias bei žmogiškiausias.

"Ramūno Ateljė" turi dar vieną unikalų bruožą. Aktorius pats pasitinka tuos trylika į jo spektaklį atėjusių žiūrovų. Kaip tikras šeimininkas jis juos kalbina, rodo savo egzotiškus griuvėsius. Iš tikrųjų pasijuntame svetinguose, nors ir keistuose namuose. Po spektaklio, jau persirengęs, Ramūnas vėl su mumis kalbasi – kviečia pasilikti ir pasiginčyti. Tai neįprasta, nepriimta, bet, sakyčiau, smagu ir įdomu. Gali paklausti tau rūpimų dalykų, su aktoriumi pafantazuoti, kokia galėjo būti viena ar kita scena. Ramūnas neabejingas klausimams ir pastaboms. Suprantama, jog nuomonių išgirsta iki valiai, tačiau geriausia būtų jas iškart pamiršti...

Tamsia ir siaura Latako gatvele eidama namo galvojau apie keistą aktoriaus prigimtį, tą nenumaldomą norą būti scenoje, vaidinti svetimus gyvenimus ir likimus, skverbtis į kitų bėdas ir nelaimes. Ir viskuo pasidalyti su žiūrovais. Po spektaklio Ramūnas atrodė dar neatsikratęs savo herojaus įtampos ir jausmų. Trylika žiūrovų tą vakarą jam vėl padėjo pasijusti laimingam. Laimingam savo scenoje.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:56:00 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba