SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-01-07 nr. 643

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Aliodija Ruzgaitė
Žiūrovai plojo gulbėms ir Naujiesiems metams
1

Savaitė 
• Gyvenimo užrašus skaitant…
• Irena Aleksaitė
Ramūno ateljė
• "Artimas miestas"

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Kalėdos su Bacho ir Händelio muzika
1
• Ir rimti, ir šmaikštūs
• Muzikinius trečiadienius šįmet pradėjo M.K. Čiurlionio muzika
• Pasveikinti 2004-ųjų Operos ir baleto teatro "švyturiai"
• KONCERTAI

Dailė 
• Jonas Valatkevičius
Punktai apie Rožanskaitę
• Vika Ryžovaitė
Tylioji gamta
1
• Ona Gaidamavičiūtė
Netikėta koliažų įvairovė
• Goda Giedraitytė
Pokalbis su laiku
• Berlyne toliau pristatoma naujųjų Europos Sąjungos šalių kultūra
• PARODOS

Literatūra 
• Susan Sontag
Literatūra yra laisvė
• Skrydis per Lietuvą1
 Apšlakstytas kūrybos krauju
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tautos tragedija
• Gera mergaitė, bloga mergaitė1
• Filmo apie Jurgį Kunčiną premjera "Skalvijos" kino centre
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Apšlakstytas kūrybos krauju

knygos

[skaityti komentarus]

iliustracija

Juozas Šikšnelis. Apšlakstytas isopu. Vilnius, "Vaga", 2004, 252 p.

Kai B. Brazdžionis eilėraštyje "Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį" poetinę naraciją pamėgino "išbandyti" vienut vienutėliu obscenišku žodžiu, tuometinį skaitytoją tai per daug šokiravo, todėl kitose šio eilėraščio publikacijose "kryžiaus" buvo surimuota jau tik su "namo nesugrįžęs". "Padorumas" buvo išlaikytas, bet tokios poetinės nuopuolio ir išaukštinimo vienybės, kokia buvo pirmajame eilėraščio variante, jau nebeliko. Juozo Šikšnelio apribų romanas "Apšlakstytas isopu" asocijuojasi su minėtojo eilėraščio situacija – romano pasakotojas irgi girtuoklis, žemoji, vulgarioji kūrinio leksika irgi "nepadoriai", šokiruojamai susipina su aukštosiomis pasaulinės poezijos bei Biblijos gaidomis, o ir knygos epigrafu pasirinktos to paties B. Brazdžionio eilutės.

Apribų romane iš tikrųjų bandoma užčiuopti žemąją, gyvuliškąją žmogaus būseną. "Mindžioju griuvėsius... mynioju... sielas" – taip pasakojimą pradeda luošas skurdukas, rašytojas, o kartu ir kūrinio protagonistas. Taip ryškinama kūrėjo atsakomybė už brovimąsi į žmonių gyvenimus. Šią pasakotojo naštą romane palengvina "koziriai" – fotokameros "Rolleeflex" objektyvas ir "epochos fotografijos", kuriose ironiškai "apverstas" Lietuvos žmogus matomas maždaug nuo 1940 m. iki pat šių dienų. Carlo Zeisso objektyvas verčia analizuoti, pamatyti oficialiosios istorijos melą ir net pasijusti apšlakstytam isopu – išgelbėtam. Tačiau fotografuoti – reiškia kapstytis žmonių išmatose ir žinoti, kad už tai tiesiog kariama arba nužudoma dvasiškai. "Kozirius", kuriais džiaugiesi kaip vaikas, randi suaižėjusius. Kūrėjui lieka tik kančia ir staugiančio vienišiaus dalia. Taip nusakyčiau bendruosius apribų romano siekius ir turinį.

Romaną "Apšlakstytas isopu" J. Šikšnelis pradeda lyrikai artima išpažintine pasakojimo gaida. "Trepoju plytgalius, sustingusio skiedinio gabalus, sutrūnijusius rąstigalius, skudurų skiautes, iškarpas ir lapus su tekstais, nuotraukomis, paveikslėliais, senų kalendorių lapelius..." – laipsniškai kylama iki savianalizės, laiko ir asmens santykių – kalendorių lapelių. Palaipsniui ši gaida romane sutrupa, buitiškai susmulkėja, apsivelia gyvenimo šapais ir net sentimentalokai subanalėja, nors pastarojo dalyko ir bandoma bravūriškai išsiginti: "Ak, kaip melodramatiškai pavyko pasakyti!" (141 p.) Nors nuo lyrinio "aš" atsivėrimo persimetama į kandžią pašalinio stebėtojo poziciją, tokie žiūros kaitaliojimo būdai gyvenimiškos įtampos, vykusiai pagautos romano pradžioje, nebeišgelbėja. Bene labiausiai kūrinio pasakojimui šiuo požiūriu kenkia bandymas sureikšminti pakankamai aptrintus aforistinius posakius ar "aukštąsias" veikėjų intencijas. Sumindžiotos sielos skausmo motyvas skleidžiasi per "homo sovieticus" mentaliteto pažeistą gyvenimą – per biudžetinės įstaigos intrigas, per provincijos bohemos pretenzijas, per banaliai nykią šeimos bei giminės egzistenciją ir galiausiai per purviną dabartinę Lietuvos politiką. Romano stilistika – apribai, siluetai, tarsi reportažai, kartkartėmis tipiškas žurnalistinis sarkazmas, paviršutiniški – tarsi televiziniai – "filosofavimai" apie moralę, patologiška gyvenimo purvo trauka... Bet nieko neteisiantis ir neklausinėjantis protagonisto balsas apribų romaną kardinaliai skiria nuo šou.

Skaudi, ironiška ir sarkastiška pasakotojo savistaba – J. Šikšnelio kūrybos bruožas. Postmodernizmo estetiką imituojančiame romane rasime begalę lengvai atpažįstamų personažų – kas, kad vienų supainioti inicialai, kas, kad kai kurių gal net lytis pakeista. Nesistengiama ir autoriaus atskirti nuo pasakotojo... Vis dėlto jų nereikėtų painioti. Apgaulingoji autobiografija – gal net taip drįsčiau pavadinti J. Šikšnelio kūrybą, nes "patikimiausios" autobiografinės detalės kiekviename naujame kūrinyje pernelyg jau neigia kitas – irgi "pačias patikimiausias". Staiga pastebi, kad ima ir pasikeičia kai kurių jų forma, padėtis erdvėje, o apie J. Šikšnelio kūrinių laiko reliatyvumą net ir kalbėti nereikia. Tada ir tenka pasijusti tik postmodernaus, todėl iliuzinio žaidimo dalyviu, tegu ir su "sekliui morkai" būdinga intriga (pvz., apribuose tikroviškumo ir fikcijos reliatyvumą "palaiko" ir iš Raido Dubrės detektyvų netikėtai atkeliaująs Bartas Gabrys).

Autobiografijos baimė – pati didžiausia baimė, žudanti baimė – pagrindinis J. Šikšnelio apribų romano motyvas. Ar tapsi žmogumi, jei nesiliovei bijojęs pats savęs – savo luošumo, savo priklausomybės nuo tėvų, brolių ar seserų poelgių, nuo alkoholio?.. Neatsikratei žydšaudžio sūnaus, mafijos boso draugo ar "sokolovininko", "ketvirto laipsnio kryžiaus ordininko" dukters baimių? Nė nepastebėjai, kaip virtai žmogžudžiu – naikinant fotografijų negatyvus ir fiziškai, ir dvasiškai sunaikinami gyvi žmonės. Nuo liūdnai ironiškos ir skaudžios individo savistabos, nuo kandaus ir kiek pagiežingo pasišaipymo sukama į Lietuvos politinę erdvę – cinišką ir amoralią. Kūrinys baigiasi pralaimėjimu – sunaikinti visi objektyvūs žmogiškumo vertinimo kriterijai: abu Carlo Zeisso objektyvai suaižėję įmantriu, tačiau beprasmiu raštu. Pasakotojas, aišku, vėl griebiasi alkoholio, nes realus gyvenimas mirė, nes kūrinys baigiasi sakiniu: "Imu lyg pašėlęs staugti, bet ir vėl lieku neišgirstas..." Tačiau iki tragiškos individo jausenos apibendrinimo nebepakylama. Gal dėl to, kad sakoma tai, kas jau pasakyta. Gal apskritai sustojama per vėlai?..

Naujausią J. Šikšnelio kūrinį skaityti nelengva. Bėgli, be pauzių, "nesušukuota" ir nenuosekli pasakojimo tėkmė, blaškymaisi tarp personažų ir paties pasakotojo, daug įvairių išprotavimų kartais jį daro ir kiek nuobodų, bet visgi įsiskaičius atsitraukti sunku. J. Šikšnelis moka regzti giluminę intrigą. Minėti "blaškymaisi" staiga priverčia laukti paaiškinimo, kodėl pasirodė viena ar kita detalė, kodėl atsidūrėme tokioje, o ne kitokioje situacijoje. Net kanonine tapusi istorija apie pokary išvarytus iš proto žmones nepasikartoja tik banaliai. Net stereotipas, kad uniformą dėvinti moteris – tobulas iškreiptų lytinių instinktų modelis, pamatomas tik šikšneliškai – lengviau, atlaidžiau, linksmiau. Deja, kai tuo pačiu aspektu imama kalbėti apie protagonisto viršininkę, paskviliškas iliustratyvumas nepalieka net nevykusio anekdoto įspūdžio, o nemotyvuota pagieža ir dirgina... Nors apskritai romano pasakotojo žiūra į moteris – vyriškai pagarbi. Šalia jų esantys vyrai piešiami tik (auto)ironiškai, (auto)groteskiškai. Romane visais aspektais nuvainikuojamas būtent vyriškumo mitas.

Hyssopus–isopas, juozažolė – prieskonis, gyduolė, o ir kuklumo bei Marijos simbolis. Biblijoje šio augalo šluotelė minima kaip šlakstymo aukos krauju priemonė, jo buvo dedama ir į šventintą vandenį. J. Šikšnelio romano pavadinime pavartota neveikiamoji būtojo laiko dalyvio forma. Vadinasi, tai, ko siekta, jau įvykę. Rašytojo auka kūrybos krauju įvykdyta. Bet ar įgyvendinta turinio siekiamybė – būti apšlakstytam gyduole – tegali spręsti skaitytojai.

Sigita Bartkutė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:55:59 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba