SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-01-07 nr. 643

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Aliodija Ruzgaitė
Žiūrovai plojo gulbėms ir Naujiesiems metams
1

Savaitė 
• Gyvenimo užrašus skaitant…
• Irena Aleksaitė
Ramūno ateljė
• "Artimas miestas"

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Kalėdos su Bacho ir Händelio muzika
1
• Ir rimti, ir šmaikštūs
• Muzikinius trečiadienius šįmet pradėjo M.K. Čiurlionio muzika
• Pasveikinti 2004-ųjų Operos ir baleto teatro "švyturiai"
• KONCERTAI

Dailė 
• Jonas Valatkevičius
Punktai apie Rožanskaitę
• Vika Ryžovaitė
Tylioji gamta
1
• Ona Gaidamavičiūtė
Netikėta koliažų įvairovė
• Goda Giedraitytė
Pokalbis su laiku
• Berlyne toliau pristatoma naujųjų Europos Sąjungos šalių kultūra
• PARODOS

Literatūra 
• Susan Sontag
Literatūra yra laisvė
• Skrydis per Lietuvą1
• Apšlakstytas kūrybos krauju
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Tautos tragedija
• Gera mergaitė, bloga mergaitė1
• Filmo apie Jurgį Kunčiną premjera "Skalvijos" kino centre
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Tautos tragedija

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Baseinas"

Nuoširdžiai prisipažįstu: per visas šventes nebuvau įsijungęs televizoriaus. Pagalvojau, kad negadinsiu sau nuotaikos. Pasirodo, buvau teisus. Pirmadienį iš "Gazeta Wyborcza" komentaro sužinojau apie linksmąjį Naujųjų metų esesininką LNK "žiburėlyje". To tikrai nebūčiau galėjęs susapnuoti net kietai įmigęs tą naktį, kai kaimynai paeiliui sutikinėjo rusų, lietuvių ir lenkų Naujuosius. Televizijoms Lietuvoje leidžiama viskas, tačiau baisiausia tai, kad jos jau užsiaugino savo žiūrovus, o dabar jau formuoja ir naują kartą. Mūsų laukia visiškas visuomenės nuomonės sunykimas, nes jos vietoje atsiranda anoniminiai interneto visažiniai. Tad ko stebėtis, kad visuomenės nuomonę formuoja Valinskas ir komanda? Paskui visi ramiai žiūri, kaip politikai "mausto" tautą per "Visuomenės interesą" ir "Spaudos klubą". Negi niekas nepastebėjo, kad virstame mazochistų tauta? Beje, tai atspindi ir "Dviračio žinios", ir net "Panorama", kurios vedėjai akivaizdžiai teikia pasitenkinimą kiekvienas politikų faux pas. Tad nestebina ir tai, kad greičiausiai būsime vienintelė šalis, kuri iš Tailando turizmo firmų bandys atsiimti naujųjų lietuvių prarastus pinigus ir kompensuoti jų pabraidymus po fekalijas. Štai kur tautos tragedija – po pasaulinės katastrofos fekalijas braidantis lietuvių verslininkas!

Tačiau šią savaitę televizorių teks įsijungti: LTV (12 d. 23.10) rodys 1930 m. sukurtą Alfredo Hitchcocko "Žmogžudystę". Tai – vienas pirmųjų režisieriaus garsinio kino bandymų (beje, būtent jam buvo patikėta sukurti pirmąjį garsinį britų filmą), todėl kritikai pirmiausia gyrė eksperimentus su garsu, mat šis filmas yra savotiška kine visuomet madingo vidinio monologo pradžia: pagrindiniam herojui besiskutant priešais veidrodį, girdimas jo vidinis balsas, komentuojantis tai, kas atsitiko teismo salėje. Pati filme pasakojama istorija – labai hičkokiška: jauna moteris atsitiktinai atsiduria nusikaltimo vietoje ir apkaltinama žmogžudyste. Jai gresia mirties bausmė. Vienas prisiekusiųjų netiki, jog mergina kalta ir pradeda savo tyrimą. Galiausiai jis aptinka tikrojo žudiko pėdsakus… Hitchcockas visada mėgo tokias istorijas, kai reikia įrodyti tariamo žudiko nekaltumą, nors įkalčiai akivaizdūs. Tokios istorijos primena tai, ką išgyvename sapnuodami košmarus. Bent jau aš visada stengiuosi pabėgti nuo persekiotojų. Kaip matote, iki šiol pavykdavo.

Košmaro nuotaika lydi ir labai realistišką Rono Sheltono filmą "Prakeiktas metas" (LNK, 8 d. 19.10). Jo veiksmo laikas – simboliška Amerikai data. Vieną 1991-ųjų kovo naktį atsitiktinis praeivis savo videokamera užfiksavo Los Andželo policininkus, besityčiojančius iš juodaodžio Rodney Kingo. (Beje, kai kurie teoretikai tvirtina, kad šie videokadrai, parodyti per televiziją, iš esmės pakeitė kino dokumentikos ir televizijos suvokimą, tapo viena vadinamojo realybės šou ištakų.) Šie kadrai buvo paviešinti ir sukėlė nemenkas riaušes Los Andžele (tik nesuprantu – LNK anonse kažkodėl minimas Niujorkas). Akivaizdu, kad filmo herojus – korumpuotas, bet nusipelnęs policininkas (Curt Russell) – įsivėlė į svetimą žaidimą. Ryšių su narkotikų prekeiviais turintys jo kolegos nusprendžia susidoroti su draugu. Policininkas priverstas gintis iš paskutiniųjų. Tai gana įprasta amerikiečių kino schema ir gana įprastas herojus, tačiau Sheltonui vis dėlto pavyko sukurti įtaigią atmosferą, galbūt to paties Rodney Kingo dėka. Autentika yra nenugalima.

Prancūzas Franēois Ozonas savo filmus kuria iš kitų filmų. Tai – savotiškos dėlionės: režisierius prisimena mėgstamus savo vaikystės ir paauglystės filmus, gilinasi į žanrų mechanizmo paslaptis ar nesislėpdamas postmodernistiškai pasinaudoja svetimų filmų motyvais. Kartais jam pavyksta geriau, kartais – prasčiau, bet sinefilui į tai visada miela žiūrėti. LTV (matyt, žinodama, kad šiandien Lietuvoje į ekranus išleidžiamas naujausias Ozono filmas "5x2") nusprendė prisiminti filmus, kuriais Ozonas pelnė publikos meilę. Visų pirma tai – 2002 m. sukurtos "Aštuonios moterys" (9 d. 21 val.), šmaikšti "tėtušių kino" imitacija, kurioje vaidina vienos žvaigždės. Ir ne tik vaidina, bet net parodijuoja save arba savo asmeninius santykius. Isabelle Huppert vaidinama neurotiška seksualinio nepasitenkinimo kupina senmergė, skambinanti fortepijonu, be abejo, yra jos genialaus vaidmens Michelio Haneke’s "Pianistėje" autoparodija, o aistringas Catherine Deneuve ir Fanny Ardant herojų bučinys galėjo sukelti isterišką juoką visiems, kurie žino, kaip viena kitos nekenčia šios dvi Franēois Truffaut gyvenimo moterys. Tai tik kelios detalės, galinčios įaudrinti veislinius sinefilus, o tokie dalykai dedasi visą filmą… Tiems, kurie tokių jausmų pajusti negali, lieka gana juokinga istorija apie bjaurias bobas, užmušusias vienintelį savo gyvenimo vyrą.

Kitas Ozono filmas per LTV – 2003 m. detektyvinė drama "Baseinas" (7 d. 22.10). Šiame filme Ozonas žaidžia su kita asociacijų grandine – viskuo, kas susiję su detektyvo žanru ir garsiausiomis jo kūrėjomis – Patricia Highsmith, Ruth Randell, P. D. James ir daugeliu kitų. Kartu tai ir dviejų moterų psichologinė studija – senstančios kūrėjos, kurią meistriškai suvaidino Charlotte Rampling, ir jaunutės malonumų ieškotojos, kurią įkūnijo pats vertingiausias Ozono atradimas – Ludivine Sagnier. Be abejo, Ozonas nepamiršta ir tikrovę perkuriančios kūrybos motyvų, ir detektyvinės mįslės.

Jei esate ne tik sinefilas, bet dar ir pagyvenęs snobas, jaunystėje paragavęs tuomet uždrausto "Pink Floyd" vaisiaus, kartu su Ryčiu Zemkausku "Snobo naktį" (LNK, 13 d. 22.35) mielai prisiminsite Alano Parkerio filmą "Pink Floyd. Siena" (1982). Jauniesnieji žiūrovai galės netiesiogiai susipažinti ne tik su roko, bet ir su videoklipų istorija. Nors tai, tiesą sakant, visai ne istorija – iš šio filmo įkvėpimo bei idėjų semiasi ir dabartiniai reklamos bei muzikinių klipų meistrai. Kinematografinės transformacijos kartais būna labai pavojingos. Žmogaus virtimas medžio lapu, kurį kadaise filme parodė Parkeris, tapo vizuale banalybe. Tačiau daug baisiau, kai banalybė tampa vienintele televizijos tikrove.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:55:53 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba