SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-01-07 nr. 643

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Aliodija Ruzgaitė
Žiūrovai plojo gulbėms ir Naujiesiems metams
1

Savaitė 
• Gyvenimo užrašus skaitant…
• Irena Aleksaitė
Ramūno ateljė
• "Artimas miestas"

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Kalėdos su Bacho ir Händelio muzika
1
• Ir rimti, ir šmaikštūs
• Muzikinius trečiadienius šįmet pradėjo M.K. Čiurlionio muzika
• Pasveikinti 2004-ųjų Operos ir baleto teatro "švyturiai"
• KONCERTAI

Dailė 
 Jonas Valatkevičius
Punktai apie Rožanskaitę
• Vika Ryžovaitė
Tylioji gamta
1
• Ona Gaidamavičiūtė
Netikėta koliažų įvairovė
• Goda Giedraitytė
Pokalbis su laiku
• Berlyne toliau pristatoma naujųjų Europos Sąjungos šalių kultūra
• PARODOS

Literatūra 
• Susan Sontag
Literatūra yra laisvė
• Skrydis per Lietuvą1
• Apšlakstytas kūrybos krauju
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tautos tragedija
• Gera mergaitė, bloga mergaitė1
• Filmo apie Jurgį Kunčiną premjera "Skalvijos" kino centre
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Punktai apie Rožanskaitę

Marijos Teresės Rožanskaitės tapybos ir objektų paroda "Lietuvos aido" galerijoje

Jonas Valatkevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Marija Teresė Rožanskaitė. "Čečėnė". 2003 m.

Keletas pastabų apie Marijos Teresės Rožanskaitės kūrybą, rašytų skirtingu laiku ir skirtų įvairioms progoms, todėl tarpusavyje nebūtinai susijusių ir sumestų krūvon pirmą 2005 m. dieną, išleidus svečius ir belaukiant naujų.

*

Rožanskaitė netelpa į klasikės stereotipą. Ji viena iš nedaugelio savo kartos menininkų, kurie į priekį juda taip pat intensyviai kaip ir prieš 30 metų. Įdomiausia, kad jos neištiko liūdnas dažno bendraamžio likimas – kai aklai griebiamasi šiuolaikinių meno technikų vien tam, kad bent sau atrodytum jaunas.

*

Kai prieš mėnesį Nacionalinės premijos komisijai skaičiau savo kalbą apie Rožanskaitės darbus, komisijos nariai man plojo katučių ir gyrė už teisingus žodžius. Nors tai, ką sakiau, pagyvenusius meno profesionalus turėjo žeisti – nedaugeliui patinka, kai aiškini, jog jų bendraamžė menininkė yra "jaunesnės dvasios". Tik viena komisijos narė išsidavė, kad jai mielesni Rožanskaitės tapomi "namukai" nei čečėnė ar partizanė. Buvau teisus.

*

Svarbiausia – menininkės dėmesys artimai realybei, čia pat gimstantiems įvykiams. Juk dar prieš dešimtį metų vyresnieji menininkai gynė teisę nesidomėti šiandiena. Teisę nekreipti dėmesio į supančią kasdienybę. Jie teigė, kad kasdienybė pilna atsitiktinumų ir dėl to negali atverti universalių vertybių.

*

Kai prieš porą metų pirmą kartą apsilankiau Rožanskaitės dirbtuvėje, ant molberto stovėjo raudona drobė. Jos vidury juodavo figūra. Aplink – dar keletas juodų dėmių. Žvilgsnį koncentravo raudona spalva. Ir tik menininkės žodžiai paskatino dar kartą atidžiau pažvelgti į raudonuojantį paveikslą. Abstrakcijos nebeliko. Paveikslo vidury juodavo moters figūra, kurią iškart perskaičiau – čečėnė, veidą prisidengusi sprogdintoja. Šis paveikslas tapo pirma bendra patirtimi, apie kurią, atrodė, su menininke galėjome karštai diskutuoti. Buvo šiek tiek neįprasta – mes juk priklausom skirtingoms kartoms. Pasirodė, kad ji, kaip ir aš, leido naktis prie TV. Tuomet iš Maskvos buvo transliuojama Rusijos ir Čečėnijos karo kulminacija – įkaitų drama viename Maskvos teatre.

*

Mes kiekvienas savaip mėginome išsiaiškinti, kas ten vyko. Aš perjunginėjau TV kanalus, klaidžiojau internete. Rožanskaitė ėjo kitu keliu. Ji ieškojo tikrų čečėnų ir tiesioginės informacijos. Aš stengiausi valdyti emocijas. Kai rašiau apie tai, atrodė, jog emocijas suvaldyti svarbu. Juk rašai tik tam, kad galėtum suteikti bent šiek tiek logikos chaotiškai tikrovei. O Rožanskaitė stebėjo emociją, tikslino ją. Būtent sukonkretinta emocija persikėlė į tapybos kūrinį. Mano pažinties su Rožanskaitės paveikslu istorija verta dėmesio. Ji rodo vieną iš kelių į šios menininkės kūrybą. Nors priklausome skirtingoms kartoms, mes užkibome ant to paties realybės fragmento. Svarbu ir tai, jog tai buvo netiesioginė realybė – ji pas mus pateko perėjusi TV filtrą.

iliustracija
Marija Teresė Rožanskaitė. "Partizanė". 2004 m.

*

Nepaisant "Čečėnėje" fiksuoto universalaus dėmens (prievarta, laisvės problema, žmogaus gyvybės klausimas ir pan.), Maskvos įvykiai yra tikroji mūsų kasdienybė. Prie karo mes esame įpratę – ypač prie to, kurį rodo žiniasklaida. Atrodo, panašiai atsirado ir kadaise tapyti paveikslai "medicinos" tema. Jau sovietiniais laikais "medicina" Rožanskaitės tapyboje suprasta sąlygiškai. Šiandien menininkės tapybos "mediciną" reikia suvokti panašiai, kaip paveikslo "Čečėnė" "televiziją". Tema yra siųstuvas, suteikiantis menininkei medžiagos savo požiūriui formuluoti, signalas, pasiekiantis menininkės emocinį imtuvą. "Medicinos" paveikslų laikais Rožanskaitė lankydavosi ligoninėse, stebėdavo ligonius. Stebėdavo žmogų mirties akivaizdoje? Ar ne panašiai TV ekrane stovėjo ir čečėnės?

*

Ar neturėtų mūsų stebinti, kad Rožanskaitė šiandien suka būtent tokia kryptimi? Ji žiūri TV ir čia pat piešia. Tam, kad nutapytų emocija pulsuojantį paveikslą, ji renka "pirminius duomenis". Šis veiksmas yra vienintelis, leidžiantis jai šiek tiek prisiliesti prie savo bendraamžių menininkų žvilgsnio į pasaulį. Noras pamatyti tikrą čečėnę prieš nutapant čečėnę iš TV ekrano primena jos kolegų pastangas perduoti tiesioginį gamtos išgyvenimą. Visa kita – XXI a. miesto gyventojo patirtis. To, kuris nebėga nuo dviprasmiškos miesto realybės į natūralios gamtos prieglobstį.

*

Yra dar viena fundamentali gija, vedanti nuo "Čečėnės" prie naujausio Rožanskaitės darbo, kur iš vienalyčio fono lygiai taip pat išnyra lietuvės partizanės siluetas. Klausimai, kuriuos geriausiai suformulavo pati menininkė: koks turi būti pasaulis, privertęs moterį atsisakyti to, kas jai švenčiausia – būti žmonijos pratęsėja, auginti vaikus ir rūpintis, kad jie taptų tikrais žmonėmis? Koks turi būti pasaulis, privertęs moterį daryti tai, kas iš esmės prieštarauja jos prigimčiai – imti į rankas ginklą ir grasinti gyvybei, o ne ją saugoti? Atsakyti į šiuos klausimus lengva. Šis pasaulis yra baisus. Jis tragiškas ir neteisingas. Atrodo, kad jis jau senokai žygiuoja kreivais keliais. Jis iškreipia žmonių santykius, radikaliai neigia tai, ką žmonija kūrė daugelį šimtmečių.

*

Po formos eksperimentų sekė žymiai gilesni turinio eksperimentai. Pavyzdžiui, Rožanskaitės tapybą skaudžiai nuspalvino ligoninės interjerai ir ligonių veidai. Tarybiniais laikais sakyta, jog tai yra tapyba "medicinos tema". Tačiau šiandien jau galime būti atviri – tai šiuolaikinio gyvenimo nualinto žmogaus tema. Tai sielos ekologijos tema. Tai žmogaus urbanistiniame peizaže istorija.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:55:41 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba