SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-01-06 nr. 690

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Modernizmo superžvaigždė
25

Muzika 
 Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Prie orkestro ištakų
3
• Vytautė Markeliūnienė
Algio Žiūraičio laiškai ir prisiminimai
• Įteikti "Operos Švyturiai"6
• KONCERTAI2

Dailė 
• Eglė Mikalajūnaitė
Chameleonas gaudo žiūrovus
• Dalija Epšteinaitė
Naujametinės metamorfozės
1
• Galerijos "ARTima" akcija2
• PARODOS

Literatūra 
• Lietuvių Londone daug, Pukytė viena4
• Plakatisto sukaupta patirtis
• Petras Keidošius (1924 08 29 – 2006 01 03)
• VAKARAI

Teatras 
• Kauno muzikinis teatras viešės Vilniuje
• "Poezija ir meilė Lesbo saloje"1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Išdavystės narkotikas
• Živilė Pipinytė
Atrasti realybę, atrasti save
2
• Metafizikos triumfas
• Išeitis – bokštas
• Naujas dokumentinis filmas "Stirna"
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Asmeninė nuomonė po švenčių27

Diskusijos 
• Kodėl Respublikos Prezidentas vetavo su kultūra susijusį įstatymo papildymą?

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Prie orkestro ištakų

Iš Nacionalinio simfoninio orkestro istorijos

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilniaus miesto simfoninio orkestro VI koncerto Miesto teatre J. Basanavičiaus g. afiša. 1940 m.

Neseniai Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras minėjo 65-metį. Gruodžio 17 d. Filharmonijoje vyko jubiliejui skirtas koncertas. Ta proga paskatino prisiminti ir Filharmonijos bei orkestro kūrimąsi, jų veiklos pradžią.

Filharmonija manyje nuo 1958-ųjų. Taigi greitai 50 metų. Joje daug kas pasikeitė. Tačiau apie tai dar teks rašyti.

"Gimti gruodžiui, gyvenimo ilgai žiemai..." – išsitarė Viktorija Daujotytė. "Ir tik baltą spalvą svajoti", – tarsi Rimbaud. Baltą, nepaprastai dorais darbais persmelktą rūmą 1939 metais svajojo sukurti keli kultūrininkai: Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojas architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, dirigentas Balys Dvarionas ir jaunas, verslan jau įkėlęs kojas, bet meninei kultūrai atviras jaunuolis – Jonas Lenktaitis. Sumanymas pradėtas realizuoti.

Lietuvai atgavus Vilnių, lietuviai inteligentai suskubo važiuoti į išsvajotą sostinę ir joje kurti naujas meninės kultūros struktūras. Dabartinės Totorių gatvės kampe buvusioje vyninėje atsitiktinai susitiko trise: V. Landsbergis-Žemkalnis, iš Kauno į atgautą sostinę pasižvalgyti atvykęs B. Dvarionas ir "ką nors išsvajotoje Lietuvos sostinėje nuveikti" manęs J. Lenktaitis. V. Žemkalnis pasiguodė, kad miesto valdžia nutarusi mokėti bedarbių pašalpas Vilniuje besiblaškantiems įvairių tautybių muzikantams. Gurkšnodami vyną vyrai pradėjo fantazuoti: juk šie bedarbiai galėtų realizuoti seną Lietuvos inteligentų svajonę: sukurti stabiliai veikiantį simfoninį orkestrą. Ir pašalpos nebūtų dalijamos veltui... Taip gimė Vilniaus miesto simfoninis orkestras, kuriam diriguoti ėmėsi iš Kauno važinėti pasiryžęs Balys Dvarionas, o organizuoti koncertus – Jonas Lenktaitis.

1940 m. sausio 21 d. Vilniaus miesto teatre įvyko pirmasis orkestro koncertas. L. van Beethoveno uvertiūrą "Egmontas", M.K. Čiurlionio simfoninę poemą "Miške", A. Dvoržako Simfoniją e-moll "Iš Naujojo pasaulio" dirigavo Balys Dvarionas. Arijas iš operų turėjo dainuoti Kipras Petrauskas. Tačiau pasirodė skelbimas: "P. Kipras Petrauskas dėl tam tikrų aplinkybių pirmame koncerte dalyvauti negalės". Jį pakeitė pianistas prof. Stasys Szpinalskis, su orkestru atlikęs J. Haydno Koncertą D-dur.

Simfoninio orkestro koncertai Vilniaus miesto teatro salėje skambėjo reguliariai. 1940 m. gegužės 12 d. įvyko jau devintasis. Jis buvo skirtas P. Čaikovskio gimimo šimtmečiui paminėti.

Paradoksaliai šiandien atrodo šio orkestro koncertinio periodo pabaiga: nedidelio pusalkanio kolektyvo atliekama skambėjo Šeštoji, "Patetinė" simfonija. "Kadangi koncertas šių metų sezone buvo paskutinis, tai publika, užpildžiusi visą teatrą, sukėlė dirigentui ovacijas (...). Reikia pažymėti, kad Vilniaus miesto simfoninio orkestro suruoštų koncertų serija sudarė nemažą įnašą sostinės kultūriniame gyvenime. Labai pageidautina, kad orkestras ir dirigentas ateityje savo veiklos nenubrauktų", – gegužės 20 d. buvo rašoma "Lietuvos aide". K.V. Banaitis "Vilniaus balse" patvirtino, kad "Vilniaus miesto Simfoninio orkestro IX koncertai, surengti kas antrą savaitę, savo dažnumu ir sistematingumu yra naujas ir sveikintinas dalykas Lietuvos muzikiniame gyvenime. Tenka palinkėti, kad Vilniaus miesto Savivaldybė ir toliau rūpintųsi muzikinės kultūros kėlimo reikalu (...). Būtų pageidaujama, kad dirigentas Balys Dvarionas, pasibaigus pavasario sezonui vėl nedingtų, o pagaliau gautų savo dideliems daviniams atitinkantį orkestrą." Tokia savotiška buvo Lietuvos filharmonijos simfoninio orkestro biografijos uvertiūra.

Nuo 1940 m. birželio prasidėjo itin sudėtingas laikotarpis. Ir sovietinė, ir hitlerinė okupacija...

Kaip tuo metu buvo kurta Filharmonija? Kas toliau laukė simfoninio orkestro?

1940 m. birželio 14 d., prieš vidurnaktį, Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaras V. Molotovas pasikvietė į Maskvą Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį ir įteikė ultimatumą, kuriuo pagrindė Sovietų kariuomenės įžengimą į Lietuvą.

Okupacija. Birželio 15 d. į Kauną atskrido V. Molotovo pavaduotojas V. Dekanozovas, turėjęs sudaryti Sovietų Rusijai priimtiną naują Lietuvos ministrų kabinetą. Liepos 21–22 d. "išrinkto" Seimo posėdis patvirtino naują santvarką Lietuvoje.

Greta kitų įsakymų, liepos 27 d. LTSR Liaudies vyriausybės vidaus reikalų komisaro Mečislovo Gedvilo įsakymu buvo uždaryti iki šios dienos ėję periodiniai leidiniai. 1940 m. spalio 30 d. Švietimo liaudies komisaras Antanas Venclova pasirašė įsakymą: "Nuo lapkričio 1 dienos Vilniuje steigiu Lietuvos TSR filharmoniją". Tai ir yra Lietuvos nacionalinės filharmonijos gimimo diena.

Šiai institucijai buvo pavaldūs trys meno kolektyvai: po jos stogu perėjo jau spalį nemažai politinės kampanijos renginiuose koncertavęs Vilniaus miesto simfoninis orkestras, dabar vadinęsis Filharmonijos, mišrus choras bei Liaudies dainų ir šokių ansamblis. Pirmuoju Filharmonijos direktoriumi paskirtas buvęs "Lietuvos aido" vyriausiasis redaktorius Jonas Kardelis. Geras, padorus žmogus, tačiau turintis menkus organizacinius gebėjimus. Lapkričio 5 d. J. Kardelis sukvietė į pirmąjį posėdį – "direktoratą". Už naujosios įstaigos meno sferą atsakingu paskirtas dirigentas Balys Dvarionas. Chorą formavo, jam vadovavo Bronius Budriūnas (chormeisteris Antanas Virbickas), Jonas Švedas rinko kadrus Liaudies ansambliui. Kolektyvų darbą, koncertinę veiklą, koncertines išvykas, reklamos, spaudos reikalus administravo Jonas Lenktaitis. Ūkio reikalus tvarkė Bronius Kūlys, buhalteriu dirbo Vytautas Čyvas. Sekretoriavo Chaimas Zacharinas. Taigi Filharmonijos simfoninis orkestras egzistavo jau nuo pat lapkričio 1 dienos.

iliustracija
Grupė savivaldybės darbuotojų Katedros aikštėje. Vilniaus miesto simfoninį orkestrą organizavę architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (pirmas iš dešinės) ir Balys Dvarionas (antras iš kairės). 1939 m.

Kaip ir orkestras, Filharmonijos pastatas perimtas iš Vilniaus miesto savivaldybės Statybos ir viešųjų darbų skyriaus. Pastatas statytas 1902 metais architekto Konstantino Korojedovo ir pritaikytas Vilniaus miesto administraciniams reikalams. Scenos gylis tebuvo devyni metrai. Todėl naujajai įstaigai teko vargti didinant sceną. Po pirmojo pasaulinio karo šiokiadieniais čia, vadinamame kino teatre "Milda", buvo rodomi filmai, o savaitgaliais vykdavo koncertai. Virš salės abiejuose aukštuose dienos metu veikė dvi pradžios mokyklos. Toje vietoje, kur sovietmečiu buvo geležinkelio kasos, o dabar įrengtos Filharmonijos kasos, 1904 metais veikė Petro Vileišio įkurtas pirmasis lietuviškas knygynas.

Pradžioje administracija sau vietos Filharmonijos pastate nerado. Todėl ji įsikūrė nedideliame viešbučio "Astoria" kambarėlyje. Viešbutis stovėjo priešais Filharmoniją, dabar tuščioje, automobiliams stovėti pritaikytoje aikštėje. Jau atgautos Nepriklausomybės laikais jai norėta suteikti Didžiojo Vilniaus Seimo aikštės vardą. Kažkodėl nesiryžtama...

Filharmonijoje knibždėjo įvairiausių žmonių. Vieni jau repetavo, kiti varstė duris ieškodami kam pademonstruoti savo balsą, šoklumą ar instrumentinį grojimą. O kartais net vien tik kokį nors dokumentą, kuris padėtų patekti į formuojamą mišrų chorą ar Liaudies ansamblį.

B. Dvarionas vis dar dirbo Kauno konservatorijoje. Atvažiuodavo tik į simfoninio orkestro repeticijas. Paprastai apsistodavo Kalinausko gatvėje pas architektą Vytautą Žemkalnį. Orkestro koncertmeisteriu buvo Izaokas Vildmanas-Zaidmanas. Administratorium – Valteris Banaitis.

Miesto salėje, t.y. iš miesto savivaldybės perimtoje besikuriančios Filharmonijos salėje, buvo 1164 sėdimos vietos (dabar apie 600!). Istoriniai dokumentai teigia, kad Didžiojo Vilniaus Seimo metu salėje tilpę per 2000 žmonių! Dunksėjo metalinės kėdės. Scenoje galima buvo susodinti 60–70 asmenų simfoninį orkestrą. Šiaip taip talpindavo fortepijoną, solistus.

Tradiciniai simfoniniai koncertai vykdavo sekmadieniais 19 valandą. Kitais vakarais salę stengdavosi išnuomoti, t.y. uždirbti. Nuomavo profesinės sąjungos, Vilniaus apygardos administracija joje rengė įvairias konferencijas. Lapkričio mėnesį jos vykdavo gan dažnai. Meninėje dalyje jau grodavo orkestras.

Kada Filharmonijoje galima bus surengti oficialų pirmąjį koncertą visuomenei – niekas nežinojo. Juk reikėjo pertvarkyti salę, sceną, pagalbines patalpas.

O Maskva jau ruošėsi į Vilnių atsiųsti Aleksandro Aleksandrovo vadovaujamą Raudonarmiečių dainų ir šokių ansamblį. Patys Filharmonijos administracijos darbuotojai su direktoriumi priešakyje ėmėsi didinti sceną. Tokia, mėgėjiškų rankų "patobulinta", ji naudota koncertams iki pat antrosios rusų okupacijos. Salė nekūrenama, scena maža, rūbinė neveikianti... Tačiau į kiekvieną iš keturių Vilniuje vykusių koncertų buvo parduoti bilietai ne tik sėdimoms vietoms, bet ir po 1000 papildomų stovimų bilietų. Prieš 65 metus, pirmieji iš Rusijos koncertuoti Vilniuje atvyko niekam Lietuvoje nežinomas smuikininkas Davidas Oistrachas ir pianistai: trečiojo tarptautinio F. Chopino konkurso laureatė pianistė Roza Tamarkina bei Jakovas Flieras. Įdomu, kad solistų koncertai susidėdavo iš dviejų dalių: pirmojoje grodavo koncertą su orkestru, o antrojoje – solinę programą.

1940 m. gruodžio 25 d. įvyko Filharmonijos atidarymo proga surengtas iškilmingas koncertas. Kitą dieną koncertas miesto visuomenei pakartotas. B. Dvarionas dirigavo J.S. Bacho Tokatą, J. Naujalio "Svajonę", P. Čaikovskio Ketvirtąją simfoniją. Antrajame koncerte dainavo Kipras Petrauskas, skambėjo L. van Beethoveno Septintoji simfonija, J. Gruodžio "Simfoninis prologas". Koncertų pasisekimas buvo didžiulis. Entuziastingai spaudoje žarstė komplimentus muzikos kritikai.

iliustracija
Balys Dvarionas repetuoja
G. Narijausko nuotr.

Simfoninio orkestro koncertai buvo rengiami reguliariai kiekvieną savaitę: ketvirtadieniais ir sekmadieniais. Skambėdavo kiek lengvesnė muzika: arijos, populiaresni kūriniai. Yra dirigavę Ch. Durmaškinas (dirbo tarsi antrasis dirigentas), V. Zaidmanas, K. Kaveckas, J. Karosas. Buvo stengiamasi nuolat atlikti lietuvių kompozitorių kūrinių. Aišku, kad skambėjo nemažai tarybinių kompozitorių muzikos.

Pirmąjį sezoną Lietuvoje Valstybinės filharmonijos simfoniniam orkestrui dirigavo Ilja Musinas, pas kurį vėliau Leningrado konservatorijoje studijavo Lietuvos dirigentai. Prie Filharmonijos kurį laiką buvo priskirta lenkų operetė, estrada, "džiazas", cirkas, mažos sceninės atlikėjų grupės, taip pat S. Šimkaus organizuoti Liaudies kūrybos namai.

1941 m. buvo numatytos Filharmonijos simfoninio orkestro gastrolės po Lietuvą. Per 48 dienas Aukštaitijos miesteliuose norėta pagroti 45 koncertus. Prieš gastroles, koncertų parengimo metu, birželio 14 d. Subačiaus geležinkelio stotyje jau stovėjo kelionei į Sibirą paruošti užkalti prekiniai ir gyvuliniai vagonai.

Pirmasis koncertas buvo numatytas birželio 21 d. Švenčionėliuose Raudonosios armijos kareiviams. Koncertams dirigavo Chaimas Durmaškinas. B. Dvarionas liko Kaune. Antrasis koncertas tos pačios dienos vakarą – Zarasuose. Birželio 22-ąją, sekmadienį, 12 valandą 57 muzikantų orkestras turėjo grojo Dusetose. Orkestro administratoriai jau žinojo apie prasidėjusį karą. Tačiau sunkiai gautais autobusais dardėjo į Rokiškį. Čia orkestro laukė NKVD pulkininkas, ginkluoti žmonės, oficialiai pranešę, kad koncertas atšauktas, nes prasidėjo karas. Miestelyje – karinė padėtis. Situacija buvo sudėtinga, kelias tolimas.

Pralaukę miškelyje iki paryčių, kad nereikėtų važiuoti su šviesomis, paryčiais orkestrantai skubėjo į Vilnių. Tačiau virš plentų jau skraidė vokiečių žvalgybiniai lėktuvai. Bandyta autobusus apšaudyti. Muzikantai, slėpdamiesi grioviuose, antskrydžius praleisdami miškeliuose, autobusais artėjo prie Vilniaus. Pakelėje vienas autobusas buvo rekvizuotas. Likus 14 kilometrų iki sostinės, teko atiduoti ir kitą autobusą. Temstant pėsčiomis, pasiskirstę į keturias grupes, muzikantai skirtingais maršrutais keliavo centro link. Žydai muzikantai – per Žvėryno tiltą, Mykolo Saulevičiaus – Kalvarijų gatve, kiti, naktį praleidę Verkiuose, ryte perkelti per Nerį.

Vilniuje jau buvo girdėti šūviai, gatvėse matyti kareivių prigrūsti sunkvežimiai...

Birželio 23 d. naktį Filharmoniją užėmė vokiečių kariuomenės dalinys... Filharmonijos direktorius J. Kardelis saugumo sumetimais į Vilnių negrįžo. Lietuvos laikinosios vyriausybės švietimo ministras prof. dr. Juozas Ambrazevičius-Brazaitis skubiai eiti direktoriaus pareigas nuo birželio 26 d. paskyrė organizuotą, gebantį diplomatiškai spręsti problemas buvusį administratorių J. Lenktaitį. Prūsas, puikiai mokėjęs vokiečių kalbą, jis derybomis pasiekė, kad iš Filharmonijos vokiečiai išsikraustytų. Atleido visus žydus, nustebusiam buhalteriui liepė išmokėti jiems dar nepriklausiusius atlyginimus ir liepė skubiai išsiskirstyti, pasislėpti.

Viena iš svarbių muzikinio gyvenimo Vilniuje permainų buvo simfoninių orkestrų transformacija. Jeronimo Kačinsko vadovaujamo Vilniaus Radiofono orkestras, kaip ir Filharmonijos, neteko muzikantų žydų. Todėl birželio 28 d. įvyko šių dviejų institucijų vadovų pasitarimas. Kitą dieną sukviesti ir likę abiejų orkestrų muzikantai. Ką daryti? Ar gali tokiomis sąlygomis egzistuoti abu kolektyvai? B. Dvarionas vykti į Vilnių kategoriškai atsisakė. Todėl birželio 29 d. įvykusiame visų muzikantų pasitarime buvo nutarta abu orkestrus sujungti ir naujam dariniui prašyti vadovauti puikų muzikantą, Radiofono orkestro vadovą Jeronimą Kačinską. Jis prisistatė paskirtam Radiofono viršininkui leitenantui Hansui Kriegleriui.

Liepos 3 d. prasidėjo naujas Filharmonijos simfoninio orkestro gyvavimo etapas. Jo siela tapo Jeronimas Kačinskas.

Jau liepos 7 d. įvyko pirmasis viešas, nemokamas Filharmonijos simfoninio orkestro koncertas. Dirigavo J. Kačinskas. Klausytojų buvo tiek daug, kad muzikos klausėsi antrajame aukšte, net susėdę ant didžiųjų laiptų.

B. Dvarionas į Vilnių negrįžo. J. Kardelis vėl pradėjo direktoriauti. 1941 m. koncertinis sezonas Filharmonijoje atidarytas rugsėjo 28 d. simfoninio orkestro koncertu.

 

Skaitytojų vertinimai


6177. taigi2006-01-09 18:06
Geras zmogus buvo Dvarionas

6192. zr2006-01-10 16:47
O ką reiškia "filharmonija manyje"? Gal autorė koks kvartalas?

6202. ak2006-01-11 12:40
daug kas pasikeitė jūsyse. Ir apie tai dar teks man rašyti...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
7:55:25 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba