SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-01-06 nr. 690

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Modernizmo superžvaigždė
25

Muzika 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Prie orkestro ištakų
3
• Vytautė Markeliūnienė
Algio Žiūraičio laiškai ir prisiminimai
• Įteikti "Operos Švyturiai"6
• KONCERTAI2

Dailė 
 Eglė Mikalajūnaitė
Chameleonas gaudo žiūrovus
• Dalija Epšteinaitė
Naujametinės metamorfozės
1
• Galerijos "ARTima" akcija2
• PARODOS

Literatūra 
• Lietuvių Londone daug, Pukytė viena4
• Plakatisto sukaupta patirtis
• Petras Keidošius (1924 08 29 – 2006 01 03)
• VAKARAI

Teatras 
• Kauno muzikinis teatras viešės Vilniuje
• "Poezija ir meilė Lesbo saloje"1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Išdavystės narkotikas
• Živilė Pipinytė
Atrasti realybę, atrasti save
2
• Metafizikos triumfas
• Išeitis – bokštas
• Naujas dokumentinis filmas "Stirna"
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Asmeninė nuomonė po švenčių27

Diskusijos 
• Kodėl Respublikos Prezidentas vetavo su kultūra susijusį įstatymo papildymą?

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Chameleonas gaudo žiūrovus

Latvių menininko Ginto Gabrāno paroda Šiuolaikinio meno centre

Eglė Mikalajūnaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gintas Gabrānas. "Pereinant per sienas". 2005 m.

2004 m. "Hansabanko" premijos laimėtojas Gintas Gabrānas Šiuolaikinio meno centre vykstančioje parodoje "Nematoma. Specialieji paralelinio pasaulio efektai" pristato naujausius savo darbus. Du iš jų – "Generatorius" ir "Pereinant per sienas" – yra instaliacijos, trečiasis – "Nematomas ežeras" – videofilmas.

Ginto Gabrāno kūryba Lietuvoje pristatoma ne pirmą kartą. 2004 m. keli jo tapybos darbai eksponuoti "Vartų" galerijoje. Aštuntojoje Baltijos tarptautinio meno trienalėje rodytas tęstinio projekto "Starix" dalis – videofilmas, kuriame užfiksuotas "bomžo" virtimas "naujuoju latviu".

"Gintas Gabrānas yra chameleonas", – sako estų kuratorius Johannesas Saaras. ŠMC eksponuojami darbai tai įrodo – palyginti su "Starix", dabar pristatomas menas yra visai kitokio pobūdžio. "Starix" buvo gana tiesmukas, socialinei tematikai ir medijų galimybėms skirtas projektas. Dabartiniai kūriniai – kur kas neaiškesni, atviresni interpretacijoms ir, kas svarbiausia, labiau jutimiški. Projekte "Starix" vizualumas, jutiminis, emocinis suvokimas neturėjo jokios reikšmės. Parodoje "Nematoma" žiūrovas yra veikiamas emociškai. Taip stipriai, kad kūrinyje "Generatorius", sako Agnė Narušytė, galima netgi išprotėti.

Kūriniuose pasikeičia ir "pagrindinis veikėjas". Projekte "Starix" tai buvo kitas žmogus (Igoris). Žiūrovai stebėjo, kaip jo statusą keičia išvaizda, medijos. Parodos "Nematoma" instaliacijose "pagrindiniu veikėju" tampa pats žiūrovas. Tai jis eina "kiaurai sieną į anapus", mato ties kiekvienu krustelėjimu kintančius savo atspindžius "Generatoriuje".

Apskritai žiūrovus į savo kūrinius menininkai pradėjo įtraukti jau praėjusio amžiaus viduryje. Žiūrovai buvo raginami aktyviai dalyvauti kūrybos procese. Tokio meno atsiradimui didelės reikšmės turėjo išplitusi televizija. "Duok savo amžininkams – bet ne tai, ką jie giria, o tai, ko jiems reikia", – dar XVIII a. menininką ragino Friedrichas Schilleris. Taigi 6–7-ojo dešimtmečių hepeningų kūrėjai, kovodami prieš televizijos ir kitų medijų skatinamą žmogaus pasyvumą, taip ir elgėsi (nors didelė dalis žiūrovų, kaip sako ir poetas, visai to negyrė).

Tačiau Ginto Gabrāno žiūrovas kūriniuose dalyvauja kitaip. Galima sakyti, jis dalyvauja ne aktyviai, bet pasyviai. Anuose (o ir kai kuriuose dabartiniuose) kūriniuose žiūrovai turėjo aktyviai mąstyti, rinktis galimybes, keisti kūrinį. Jiems buvo leista perimti dalį modernizmo epochoje pavydžiai saugotų autoriaus teisių. Ginto Gabrāno žiūrovo dalyvavimas nekūrybiškas. Čia vietininko formą (kūriniuose) reikia suprasti paraidžiui. Žiūrovas įeina į kūrinio vidų ("Generatorius") ar pereina jį ("Pereinant per sienas"). Kūrinio jis nekeičia (geriausiu atveju, savo smegenyse sukonstruodamas savitą kūrinio interpretaciją, keičia jo idėją). Čia nebe žiūrovas valdo kūrinį, o kūrinys – žiūrovą.

Atsidūręs prieš švytinčią sieną, žiūrovas neklausia, ar prisidėti prie kūrinio kūrimo (gadinimo). Jis klausia, ar verta jam pačiam žengti per gąsdinančią (girdėjau tokių komentarų) sieną.

"Generatoriuje" žiūrovas visiškai praranda savo, kaip žiūrovo, poziciją. Jis virsta pagautuoju. Stovėdamas prieš paveikslą žmogus savo žvilgsniu aprėpia jį visą, gali pasirinkti jam priimtinesnę žvilgsnio poziciją. Patekęs į veidrodžių cilindrą pagautasis praranda bet kokią tikrą kontrolę. Jis yra kūrinyje, kūrinys yra jį apgaubęs iš visų pusių. Nėra kur staiga nusukti akių, jei nusprendei, kad "paveikslas" tau nepatiko. Negana to, žmogus negali "nuo visumos pereidamas prie detalių ramiai apžiūrėti kūrinio", "pamažu ir netrikdomas gilintis". "Generatorius" – tai netikėtumų virtinė. Žmogus, eidamas įprastinės skulptūros link, žino, kad ji "pamažu didės", o čia niekados nesi tikras, koks vaizdas atsivers paėjus žingsnį ar pasukus galvą.

Žiūrėdami filmą mes taip pat regime "netikėtas vaizdų sekas". Tačiau jos neglumina mūsų kaip "Generatorius". Tai lemia keli esminiai skirtumai. Kine regime kitų, "Generatoriuje" – savo atvaizdus. Kine netikėtus vaizdus sukuria režisierius, "Generatoriuje" – mes patys. "Generatoriuje" netikėtumai gąsdina, nes suvokiame, kad jų atsiradimą lemia mūsų judesiai, tačiau vis dėlto vaizdo sukontroliuoti negalime. Suvokiame savo veiksmų padarinių kontroliavimo negalimybę. O padariniai – tai paties pagautojo žiūrovo atvaizdo transformacija. Matyt, todėl ir sakoma, kad "Generatoriuje" įmanoma išprotėti – nes įėjęs suvoki, kad kiekvienas tavo judesys nenuspėjamai keičia tavo atvaizdą, jų kiekį ir poziciją erdvėje ir tu negali nuo to pabėgti ar to sukontroliuoti.

Tokių kūrinių, į kuriuos yra įeinama ir kurie kontroliuoja žiūrovą, šiuolaikinėje dailėje nėra mažai. 2005 m. Venecijos bienalėje buvo keli geri pavyzdžiai: Mirosławo Balkos skulptūra Italijos paviljone bei PROVMYZOS dueto instaliacija "Idiot Wind" Rusijos paviljone. Smulkiau neaptarinėjant, šiuos kūrinius sieja du principai: pirma, norint patirti kūrinį, reikia įeiti į jo vidų. Antra, vizualius (PROVMYZOS atveju – ir akustinius) pojūčius sustiprina iš ventiliatorių pučiamas vėjas. Taigi šiais atvejais pagautojo žiūrovo kontrolė dar stipresnė: net ir užsimerkęs jis negali išvengti meno kūrinio poveikio.

Tuo Ginto Gabrāno ir Venecijos bienalės dalyvių kūriniai panašūs, bet yra ir esminių skirtumų. Galima sakyti, jie skirtingai taiko Friedricho Schillerio nurodymą. Mirosławo Balkos ir PROVMYZOS atveju "tai, ko žmonėms reikia" yra visų pojūčių sudirginimas. Toks poreikis atsiranda šiuolaikinėje kultūroje įsigalėjus "pusiau jaučiamiems" vaizdiniams: televizija, kinas ir t.t. perduoda galybę vaizdinės ir akustinės informacijos, kurios neatitinka kiti pojūčiai. Mirosławo Balkos ir PROMVYZOS dueto kūriniai kompensuoja atsirandančią frustraciją, leisdami pajusti realesnę nei realybės šou realybę.

Tuo tarpu Gintas Gabrānas toli gražu nebando mums duoti galimybę pajusti "nors kiek realybės". Jis dėl "realybės trūkumo" atsirandančius nemalonumus panaikina kitaip – hipertrofuoja mus supančio pasaulio nerealumą bei nenuspėjamumą ir šitaip "išsprogdina" pamažu besikaupiantį nepasitenkinimą.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
7:55:19 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba