SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-09-05 nr. 579

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Pokalbis su kino režisieriumi Arūnu Mateliu
Norėčiau vėl išgyventi praėjusį laiką

Muzika 
• Donatas Katkus
Ferencą Lisztą skambina Jurgis Karnavičius
13
• "Liepaičių" šiokiadieniai
• Europinei šokio premjerai lemta įvykti Vilniuje
• Kauno valstybinis muzikinis teatras pradeda naują sezoną2
• KONCERTAI

Dailė 
• Elena Černiauskaitė
Tapyba Venecijos bienalėje
• Živilė Ambrasaitė
Stotelė: utopija
2
• Monika Krikštopaitytė
Niuansų estetika
• PARODOS1

Literatūra 
 Gilyn į mišką - daugiau medžių
• Knyga apie Druskininkus3
• Gintaras Patackas3
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Nuo "Baro" iki baro
5
• Primityvumas intelektualumo pavidalu1
• Menų plantacija senajame tabako fabrike
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Birutė Marcinkevičiūtė
Apie Rytų kino triumfą, karštį ir...sniegą
• Viskas apie moteris2
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• "Kultūra 2000"
• www.skaityk.lt
• Bernardinų bažnyčios giedojimo mokykla1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Literatūra

Gilyn į mišką - daugiau medžių

knygos

[skaityti komentarus]

iliustracija

Stanislovas Žvirgždas. Mūsų miestelių fotografai. Vilnius, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2003, 167 p.

Nauja Stanislovo Žvirgždo knyga nebuvo netikėta tiems, kurie skaito "Dienovidį" ar yra vartę "Fotografijos slėpinius". Tai nuoseklių darbų nuoseklus tęsinys. Nuoseklumas - viso dešimtmečio fotografijos istorijos tyrinėjimų ir knebinėjimų bruožas. Pradėta nuo pavėluotos išleisti V. Juodakio knygos "Lietuvos fotografijos istorija iki 1940 m." ir kelių mokslinių konferencijų Šiaulių fotografijos muziejuje ir pereita prie atskirų miestų, laikotarpių, pavardžių. D. Junevičius straipsniais ir studijomis, kurie galėtų būti išleisti atskira knyga, parodė, ką galima iškrapštyti Lietuvos ir užsienio archyvuose, lyg ir paragino nebijoti faktologijos ir pedantiškumo. M. Matulytė skersai išilgai išvagojo visą Vilniaus fotografijos istoriją, A. Snitkuvienė sugrąžino mums visą B. Tiškevičių.

Dabar jau ėmė ryškėti dvi kryptys: S. Žvirgždo sudaryta "Lietuvos fotografija (iki XXI a.)" pateikia visuminį Lietuvos fotografijos vaizdą, kaip ir prieš porą metų jo su A. Sutkumi išleista knyga "Atsisveikinimas su XX amžiumi", o alytiškio V. Stanionio pastangomis išleista jo tėvo darbų rinktinė ir solidus "Alytaus albumas. 1919-1940" įrodo, kad fotografijos lobiai yra sukaupti ne vien Vilniuje ir Kaune.

"Mažų miestelių fotografai" - dar vienas žingsnis šia linkme. Autorius atsirinko 16 provincijos fotografų vos ne iš visų Lietuvos žemėlapio kerčių. Įdėti tie, kurie kūrybingiausiai dirbo iki Antrojo pasaulinio karo (išskyrus tremtinį Vilhelmą Janiselį ir jo fotografijas iš Sibiro), o vėliau juos visaip blaškė laiko audros. Už jų nugarų dar stovi kiti, jų mokytojai, pavyzdžiui, marijampoliečio Stasio Ruškio, kuriais irgi ilgainiui teks pasidomėti nuodugniau. Kad ir tos pačios Marijampolės fotografais žydais, kurie buvo sušaudyti 1941 m. Tad kuo giliau miškan - tuo daugiau medžių.

iliustracija
Juozas Daubaras. "Turgus". Vabalninkas, 1925-1939 m.

Kol kas galo nematyti ir peržvelgus iškiliausius, kad ir tuos, kurie 1937 m. Paryžiaus parodoje gavo aukso medalius. Jau turime B. Buračo, V. Augustino knygų ir katalogų, studijų apie P. Babicką, o kur V. Gavėnas, S. Kolupaila, O. Milaševičius, A. Naruševičius ir kiti? Nenuostabu, kad Nepriklausomybės 20-metis ir minėtoje "Lietuvos fotografijoje" atspindėtas labai nelygiai. Jokūbas Skrinska iš to medalininkų būrelio sulaukė dėmesio "Mūsų miestelių fotografuose". Tipiška biografija: pradėjo Marijampolėje, fotografavo Prienuose ir Birštone, išleido vaizdų albumėlių, gyvenimą baigė Kaune, bet "Antrojo pasaulinio karo metais ir po karo J. Skrinska beveik nefotografavo". Kas fotografavo, kaip panevėžietis Jonas Žitkus sovietų aukas Panevėžyje 1941 m., po karo pats iškankintas grįžo iš lagerio. Tipiška, kad J. Skrinska 1903 m. įsigijo kino projektorių ir demonstruodavo įvairius filmus, nes tą darė ir fotografas iš Tverečiaus Karolis Ulozas, o švenčioniškis Ignas Šilkinis su bičiuliu savo laikais buvo nusibeldę rodyti filmų (deja, dar ne lietuviškų) į Vidurinę Aziją. O kur dar fotografai, kurie ir filmuodavo? Apskritai retas kuris miestelio fotografas pragyvendavo iš fotografijos: vieni taisė laikrodžius, antri siuvo, treti ėmėsi staliaus darbų. J. Meškerys iš Tauragės "darydavo labai kokybiškus būgnus", Petras Ločeris iš Biržų ėmėsi net originalių fotoplokštelių gamybos, o 1944 m. "viskas supleškėjo iki pamatų - receptai, mašinos, knygos, rūbai, baldai, sąsiuviniai su eilėraščiais". Irgi gana tipiška, nes kam nesupleškėjo, tam teko slėpti kaip Martynui Kavoliui iš Klaipėdos krašto: "bijodamas mažaraščių sovietinių pareigūnų siautėjimo, beveik visus per tris dešimtmečius sukauptus stiklinius ir ant plokščios juostos padarytus negatyvus suvertė į tvenkinį". Juozo Karazijos ateljė Kupiškyje virto tualetu, kur po karo smaginosi stribai: "Girti vyrai tualete lenktyniaudavo, kuris aukščiau paleis srovę, todėl iki pusantro metro aukščio visi negatyvai buvo sudergti ir visiškai sunyko". Laimingiausias gal buvo vabalninkietis Juozas Daubaras, 1921-1970 metais sukaupęs 20 000 negatyvų su labai tiksliais užrašais. Norėjo tikslumo ir po mirties: "Savo laidotuvėms buvo paruošęs aštuonias medines kasetes su 13 x 18 cm stiklinėmis plokštelėmis". Tačiau kas ten paiso mūsų įgeidžių po mirties?

iliustracija
Karolis Ulozas. "Velykų sūpuoklės". 1929 m.

Jo fotografijas surinko kolekcininkas Alfonsas Streikus. Pakruojiškio Jono Dvariškio, mirusio vos 32 m., darbus išsaugojo klebonas Juozas Antanavičius, nuvežė į Čikagą, kur juos gražiai išleido A. Kezys ("Lietuva 1933-1940"). Biografijos ir fotografijų likimai skaitomi kaip detektyvas. Štai J. Daubaras: 1909 m. baigė pradinę mokyklą Lietuvoj, o netrukus ir JAV. Aštuoniolikmetis patraukė į transatlantinį laivą "Queen Elizabeth", vėliau Peterburge "mokė karininkus angliškos tarties", vyko su karine misija į Angliją, o pateko į vokiečių nelaisvę, "išmoko kalbėti žydiškai ir vokiškai". Išmaišęs visą pasaulį, fotografijose vaizdavo tik Vabalninko krašto gyvenimą. Beveik kiekviena biografija tiktų filmui ar televizijos laidai, bet tik R. Šilinis yra sukūręs filmą apie Joną Žitkų - "Gelbėjo kitus, žuvo patys". Ką gi, mes ne Anglijos radijas, kuris turi specialią laidą kino istorijos slėpiniams.

S. Žvirgždas kad ir sudėtingiausią fotografo likimą sugeba sukondensuoti į kelis puslapius klasikiniu "curriculum vitae" būdu - nuo gimimo iki mirties. Gal tik Jono Dvariškio paveikslą pradeda nuo emocijos: "Keisti tie gyvenimo vingiai ir likimo posūkiai…" Kiečiausią istoriko stilių pajuntame ateljė ir antspaudų bei įspaudų aprašuose: "Apačioje - dekoratyvinė, kalinėtą metalą imituojanti tvorelė, kitoje dekoracijoje buvo nupiešta du trečdalius ploto užimanti grotesko ornamentais dekoruota siena, kurios kairėje pusėje stovėjo gėlių girliandomis apvyta kolona, už jos - masverku papuošta arkinio lango anga" ir t.t. (apie P. Ločerį). Matyt, kad būtų lengviau tiems, kurie imsis kada nors tirti fotografijos istoriją ir iš šeimyninių albumų.

iliustracija
Martynas Kavolis. "Kaminkrėtys". Dėgliai, apie 1924-1925 m.

Ne visur S. Žvirgždas ėjo nepramintais takais. Veik visus jo aprašomus fotografus jau rasime suminėtus dar V. Juodakio knygoje. Martyną Kavolį surado prof. D. Kaunas, V. Janiselį ir J. Dvariškį - JAV lietuviai, daug rašyta apie J. Daubarą. Autorius to ir neslepia, gale įdėdamas skyrelius "Šaltiniai ir literatūra" bei "Nuotraukų rodyklė". Suglausti viską krūvon - didžiausias S. Žvirgždo nuopelnas. Išleisti ir papildyti spės ir jis, ir kiti. Beveik pusė knygos - fotografijos. Jos atrinktos lyg ir pagal porą principų: kad išryškėtų fotografo individualumas ir kad nesikartotų temos, nes anuo metu miestelių gyvenime būta daug panašių įvykių - turgūs, mitingai, tiltų ir mokyklų statybos, šventės, ūkio darbai. Fotografijų spauda gera, tačiau kai jų dedama po 3 į vieną puslapį, atrodo kaip katalogas. O norėtųsi erdvės, gal todėl, girdėjau, esama sumanymo išleisti ir didelį miestelių fotografų fotoalbumą. Kad ir kaip ten būtų toliau, S. Žvirgždo "Mūsų miestelių fotografai", gražiai sumaketuoti Jono Ramoškos, dar kartą paliudija - kuo giliau į Lietuvos fotografiją, tuo daugiau fotografų.

Skirmantas Valiulis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:55:03 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba