SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-09-05 nr. 579

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Pokalbis su kino režisieriumi Arūnu Mateliu
Norėčiau vėl išgyventi praėjusį laiką

Muzika 
• Donatas Katkus
Ferencą Lisztą skambina Jurgis Karnavičius
13
• "Liepaičių" šiokiadieniai
• Europinei šokio premjerai lemta įvykti Vilniuje
• Kauno valstybinis muzikinis teatras pradeda naują sezoną2
• KONCERTAI

Dailė 
• Elena Černiauskaitė
Tapyba Venecijos bienalėje
• Živilė Ambrasaitė
Stotelė: utopija
2
 Monika Krikštopaitytė
Niuansų estetika
• PARODOS1

Literatūra 
• Gilyn į mišką - daugiau medžių
• Knyga apie Druskininkus3
• Gintaras Patackas3
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Nuo "Baro" iki baro
5
• Primityvumas intelektualumo pavidalu1
• Menų plantacija senajame tabako fabrike
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Birutė Marcinkevičiūtė
Apie Rytų kino triumfą, karštį ir...sniegą
• Viskas apie moteris2
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• "Kultūra 2000"
• www.skaityk.lt
• Bernardinų bažnyčios giedojimo mokykla1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Dailė

Niuansų estetika

Gintauto Trimako ir Alvydo Lukio fotografijų paroda "Lietuvos aido" galerijoje

Monika Krikštopaitytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
G. Trimako nuotr.

Kas nežino (nors abejoju, kad tokie skaito 7MD), Trimakas ir Lukys - menininkai fotografai. Tačiau visi tai jau žino, ir kaip tik todėl net baisu juos krutinti. Abu mąslūs intravertai fotoprofesionalai. Jų darbai - ne spontaniški emocijų proveržiai ir ne rinkos (tos paviršutinės) produktai, o asmeninių, visuomeninių, meninių, cheminių, dvasinių meditacijų dokumentai.

Intravertai. Trimakas ir Lukys labai myli žmones, ypač studentus, bet dirba atsiskyrėliškai. Ne tik gyvena (kūrybos procesą) savyje, bet plečiasi erdvėje produkuodami atvaizdus. Daug vienatvės. Gal savanoriškos. Kas turi jos priverstinai per daug, gali ir nepakelti primygtinos fotografijų tylos. Reportažinė fotografija fiksuoja akimirkas, gal net tai, ko nesustabdęs nepamatytum, o Trimakas su Lukiu fotografuoja laiką (techniškai - kalbama apie sekundes, minutes, o gauto atvaizdo erdvė pilna ilgai mąstomų minčių pradedant nuo aplinkos, formų muzikalumo, baigiant visai asmeniškais: "Mano prosenelė irgi turėjo tokią plaušinę… gaila, kad su senole taip ir nepasikalbėjom…")

Uždaros (kartais net klaustrofobinės) erdvės. Dauguma parodoje eksponuojamų darbų - studijiniai. Rudenį truputi natūraliau atrodo. Vien įsivaizduojant nuogą fotojuostelę tokioje drėgmėje ausys nutirpsta - ir gerai, pagalvoju, kad viskas saugiai vyksta studijose.

Kalbant apie Trimaką ir Lukį, svarbu ne tik daiktų fotografavimo istorija ar konceptualaus meno žodynas, bet ir buvimo kontekstas, terpė. Fotografuojami daiktai, kurie yra čia pat - tai tam tikros specifinės aplinkos antropologiniai artefaktai. Asmeninės ir tik dalinai arba laikinai asmeninės erdvės (Dailės akademijos studija). Tai labiau tinka Trimakui, Lukio erdvė dažniausiai neutrali. Vyksta aplinkos fotografinis pasisavinimas; jei fotografuojami ne tos vietos daiktai, tai bent pakraščiuose neva praslysta nerežisuotos erdvės, firminis "brokas". Fotografai savinasi aplinką ar plečia erdvę gamindami naujus atvaizdus skirtingai. A. Lukys mėgsta įsinešti į zoną visokius darbinius ar šiaip pamestinius daiktus, tuomet įcentruoti juos plokštumoje, nutaikyti apklausos lempą ir iškvosti visai kuklius jų pavidalus. Atskiru ciklu ir tema laikytini iš jūros ištrauktų nefunkcinių daiktų portretai. Tačiau šioje parodoje pastebėjau, kad 1992 m. maestro susidomėjo mažiau mistiškais, labiau angažuotais objektais. Paprastais savo forma ir egzistencija, konkretaus darbo nuzulintais daiktais - šepečiu, keltuvu, atrama, kopėčiomis. Nesutikčiau, kad tai - antriniai juos naudojusio žmogaus portretai. Stebint šiuos anoniminio vartotojo suluošintus siluetus, išriestus nugarkaulius ir pritrintas nuospaudas, labiau norisi kalbėti apie fiziką (svorį, trintį, galią) ir psichiką (ciklišką norą pasikartojančiais judesiais kurti geresnę aplinką). Ir vis dėlto man tai atrodo piktas aktas - taip apnuoginti (sterilizuojant nuo įprastos aplinkos) niekuo dėtus rakandus, tikintis išgauti išpažintį. Taip pat, kaip ir versti mažamečius deklamuoti eilėraščius Kalėdų seniui. O gal aš neįvertinu A. Lukio paslėptos intencijos - ten, kur turėtų suskambėti didi įžvalga, pasėjamas egzistencinės tuštumos niežuliukas…

Gintautas Trimakas plečia vaizdų pasaulį kitaip. Jis sufabrikuoja žvilgsnio (tiksliau, objektyvo) ribas, tačiau visa tai atrodo daugiau nei normalu ir artima - erdvės ir daiktai yra tarsi minties kūno pratęsimas, o neaiškios formos - jaukios lyg artimųjų judesiai. Realu (kūniška) ir metafiziška (už laiko ribų) vienu metu. Liniuotė (medinė ar metalinė, bet aiškiai medžiagiška), drobulė, plaušinė - šitie apčiuopiami dalykai neišlupti iš buvimo vietos, jie turi savo natūralų foną: keramines plyteles, trupantį tinką, lakuotą medinę lentą. O kur yra slidus ir klampus, vientisas ir atskiras, stovintis ir kabantis - ten jau yra santykis. Lukys taikosi fiksuoti (man mistišką) daikto esmę, o Trimakas yra santykių specialistas. Užčiuopia akiai tokią jutimišką įdomybę ir tą sučiuptą sambūvį dar sukomplikuoja rėmu - primenančiu apie foto-mediumo dalyvavimą vaizde. Apibendrinant formulė būtų tokia: medžiaginė (formų, paviršių arba prasmių) sąveika bendrauja su fotografikos technika ir sąmoninga transformacija, rezultatas - individualiu braižu pabraukta įžvalga. Geriausias pavyzdys - 2000 m. darbas "Apie tai". Tai darbinis, atsitiktinai (noriu tikėti) susiformavęs natiurmortas. Akiai įdomus daiktuose pasikartojančių ovalų ritmas. Neįkyrūs, todėl įtikinantys užapvalėjimai stebina įvairove: kalendoriuje - akivaizdžiai apvalūs burbulai, kvadratiniame plastiko pakelyje - kažkokios apskritos tabletės, spynos perspektyvos suplotas vingis, stiklinis butelis, visokie indeliai, ant sienos išsiraičiusios elipsės ir t.t. Taigi ši autentiškoje kasdienybėje pastebėta ovalų melodija nufotografuojama camera obscura - kitaip sakant, vaizdas projektuojamas pro apvalų plyšelį. Tuomet galim kalbėti ir apie fotografijos istoriją, ir apie autentišką reginį, ir apie įžvalgą. Be to, visas vaizdelis "Apie tai" suskamba dar įtaigiau, kai pakabinamas šalia lango, pro kurį matosi Domininkonų gatvės 15 namo fasado ryškūs dekoratyviniai ovalai.

Niuansų estetika. Paroda susieta su interjerui skirtais kūriniais. Kompoziciškai suderinti, techniškai tobuli su "atsitiktinių" pakraščių "pagardinimu" abiejų menininkų darbai galėtų tapti ir modernaus, ir žiurkėniško gyvenimo būdo interjero pasididžiavimu. Nes kūrinių objektai yra iš to paties tiesiog daiktų pasaulio, kaip ir tikrieji interjero gyventojai. Nes tai uždaros, užbaigtos, pakankamos realybės, kurios bet kur gerai jausis. Juk, kaip jau minėjau anksčiau, juos žino visi.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:54:53 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba