SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-09-05 nr. 579

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Pokalbis su kino režisieriumi Arūnu Mateliu
Norėčiau vėl išgyventi praėjusį laiką

Muzika 
• Donatas Katkus
Ferencą Lisztą skambina Jurgis Karnavičius
13
• "Liepaičių" šiokiadieniai
• Europinei šokio premjerai lemta įvykti Vilniuje
• Kauno valstybinis muzikinis teatras pradeda naują sezoną2
• KONCERTAI

Dailė 
• Elena Černiauskaitė
Tapyba Venecijos bienalėje
• Živilė Ambrasaitė
Stotelė: utopija
2
• Monika Krikštopaitytė
Niuansų estetika
• PARODOS1

Literatūra 
• Gilyn į mišką - daugiau medžių
• Knyga apie Druskininkus3
• Gintaras Patackas3
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Nuo "Baro" iki baro
5
 Primityvumas intelektualumo pavidalu1
• Menų plantacija senajame tabako fabrike
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Birutė Marcinkevičiūtė
Apie Rytų kino triumfą, karštį ir...sniegą
• Viskas apie moteris2
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• "Kultūra 2000"
• www.skaityk.lt
• Bernardinų bažnyčios giedojimo mokykla1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Teatras

Primityvumas intelektualumo pavidalu

mums rašo

[skaityti komentarus]

Rugpjūčio 17 d. Juozo Marcinkevičiaus "Sokrato teismo" radijo teatre ilgai laukiau, nes prieš savaitę girdėjau to paties autoriaus pjesę apie Demokrito teismą ir buvau, švelniai sakant, labai nemaloniai nuteikta. Dabar ir pačiai keista, ko taip įsiaudrinau? Jau seniai išaugau iš to amžiaus, kai laukdavau radijo ir televizijos spektaklių. Tada tai būdavo įvykis! Iki šiol prisimenu vieną eilinį pavakarį, kai ploviau grindis, gręžiau purviną vandenį ir staiga išgirdau Monikos Mironaitės balsą Ibseno "Noros" radijo spektaklyje. Atsikartojantis kreipinys "Torvaldai!" kiekvieną kartą reiškė vis kitą moters būseną: tai nerūpestingą koketiškumą, tai moterišką iššūkį, tai klausiamą laukimą, tai šiurpą keliantį apsisprendimą. Šis jausmų įvairovės kupinas balsas išliko man visam gyvenimui kaip gyvenimo tragizmo išraiška ir kaip radijo teatro magijos ženklas.

Visą savaitę prieš tai girdėjome pakiliai skaitomą reklamą, ir tai tik dar labiau sustiprino nusivylimą. Aišku, galima ir patylėti, bet nejaugi pjesių autoriui J. Marcinkevičiui ir režisieriui Albertui Vidžiūnui nepažįstamas sveikas reiklumas sau?

Nepasitenkinimą sukėlė jau pats tekstas. Pjesė, tiksliau, dvi pjesės, parašytos apie didžiuosius senovės graikų filosofus: kodėl taip pretenzingai, taip aukštai, ir taip iš toli? Juk tai labai įpareigojanti tema, tai išbandymas kūrėjui, nes sunku apie Sokratą ką nors įžvalgesnio pasakyti po Kierkegaardo ir Nietzsche’s. Kažin ar Sokratą taip jaudintų savy užčiuopta moteriškoji pusė, kad jis dėl to nebenorėtų gyventi. Kita vertus, moteriškos ir vyriškos pusės vidinis disputas visai nereiškia sielos suskilimo ir kelio link beprotystės, o atvirkščiai, - tai kelias į pilnesnį savęs ir kito supratimą. Ir net jei kalbėsime visai atvirai, vyrams mylėti jaunuolius tais laikais visai neatrodė labai baisus nusikaltimas. Bet svarbiausia: dabar, kai nebesame izoliuoti nuo pasaulinės literatūros pavyzdžių, ar galime tenkintis primityviu draminiu konfliktu, matant pasaulį tik dvispalvį. Baltajai spalvai, žinoma, atstovautų Sokratas ir Platonas - neklystantys teisuoliai, be lašo autoironijos. O juk apie šiuos mąstytojus pasakyta nemažai skeptiškų žodžių.

Lėkšti ir vienaplaniai aktorių balsai dar labiau sustiprino dramaturgijos subtilumo ir gelmės stoką. Forsuotas teksto deklamavimas, pakylėtas, nenatūralus, be jokių pustonių, neįmanomas klausyti kalbėjimas. Radijo teatre aktoriui tenka eksploatuoti vien savo balsą, todėl tekstas turi atsiskleisti visomis savo spalvomis, visais galimais niuansais, nes tik taip įmanoma šio žanro meninė įtaiga. Kažin ar reiktų aiškinti, kad šiuolaikinis mikrofonas (ir šiuolaikinis klausytojas) neklystančiai fiksuoja viską, ką turi savyje aktorius ir ko jis neturi, ką sugebėjo ar nesugebėjo jam pasiūlyti dramaturgas ir režisierius. Intelektualinio primityvumo nepaslėpsi.

Kaip tyčia, iš karto po "Sokrato teismo" Marlene Dietrich dainavo žinomą karo metų dainą apie Lili Marlen. Ir jos žemas, gyvenimo patirties kupinas balsas, ir paprastučiai žodžiai skleidė tokį ilgesį, tokią meilę ir tokią išmintį, kurios mene neatstos jokie intelektualizmai ir jokie filosofijos autoritetai.

Filosofijos daktarė Leonarda Jekentaitė

 

Skaitytojų vertinimai


1946. mantas :-) 2003-09-12 16:39
albertai, sveikinu su tuo, kadradija bandai pralauzht, va,ash galvojau grizht trumpam, ten irgi apsidairyt, bet matau jau aplenkei.Tai labai dzhiaugiuosi. O ponia Jekentaite, manau labai tau daug chia palinkejo teisingu dalyku. KAPSTYKIS GILIAU ir Neliudek! linkejimai Agnei, Martynui, Linui ir NUOSTABIEMS, LIETUVISHKiems aktoriukams. mantas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:54:52 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba