SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-11-12 nr. 636

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Beata Leščinska
Lygtis su nežinomuoju "opera"

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Egzilyje mirusių operos solistų atminimui
• Vytautė Markeliūnienė
Senos ir naujos muzikinės pažintys
• "Vėl" atkeliavo į Lietuvą
• Leono Povilaičio kūrybos vakaras2
• Skleidžiant Čiurlionio meninį palikimą
• Choras "Pro musica" – kitaip
• Vilniuje viešės "auksinis Amerikos saksofonininkas"
• Divertismentas Vilniaus tema
• "Viva Opera!": teatro gyvenimas iš arčiau
• Žvaigždės ir žvaigždutės ryškiau spindi rudenį
• KONCERTAI

Dailė 
• Viktoras Liutkus
Tapybos genetika
• Jurgita Videikaitė
Atminčiai reikšmingi vaizd(ini)ai
• Aurelija Jasaitė
Jaunieji skulptūros mafijozai
• Elena Sakalauskaitė
Veidu į žiūrovą
1
 Armina Jonušaitė
Viešosios erdvės
1
• Ona Gaidamavičiūtė
Tylios atmintys
• PARODOS

Literatūra 
• Jakub Winiarski
Įprotis kurti save naikinančias aistras
1
• Dovilė Tumpytė
Lytis ir popkultūra: faktai ir tikimybės
• Laima Kreivytė
Ji/s: kreivi įvaizdžiai populiarioje erdvėje
• VAKARAI

Teatras 
• Agnė Šapkauskaitė
Meilės ilgesys
• "Giesmių giesmė"
• "Bolero"1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Kalėdinis komercinis pasiūlymas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Viešosios erdvės

Šiuolaikinė monumentalioji dailė "Arkoje"

Armina Jonušaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Robertas Antinis. Paminklas Romui Kalantai "Aukos laukas" Kaune. 2002 m.

LDS dailės galerijoje "Arka" veikė įdomi, tiek meniniu, tiek istoriniu atžvilgiu naudinga paroda "Erdvė. Dailė architektūroje", skirta pastarojo dešimtmečio monumentaliosios Lietuvos dailės apžvalgai. "Erdvės" suteikia unikalią galimybę struktūriškai pažvelgti į architektūros ir dailės sintezę pastaruoju dešimtmečiu: čia pristatomi vitražo, freskos, mozaikos, skulptūros, tekstilės, keramikos, metalo, odos dirbiniai, sukurti 1990–2004 m. Paroda, žinoma, vertinga ir tuo, jog daugelis dar sovietmečiu pradėtų kurti darbų Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo tiesiog sunaikinti: privatizuota ir išpirkta nemažai privačių namų, viešųjų, administracinių pastatų, kurių interjerai tradiciškai būdavo puošiami skulptūriniais pano, vitražais, mozaikomis, dekoratyvinėmis sienelėmis ar pertvaromis, freskomis, o vidaus erdvės papildomos keramika, skulptūra, gobelenais. Juk kone kiekvienas vyresnės kartos pilietis dar išsaugojo atmintyje sovietinių kavinių, restoranų, mokyklų, ligoninių, kino salių bei kitų viešųjų įstaigų vidaus apipavidalinimus: neretai sovietinę heraldiką vaizduojančius gobelenus, paprastai iš augalinių ar abstrakčių ornamentų sudarytus dekoratyvinius pano, sieneles, didžiulius vitražus ar šviestuvus administracinėse ir mokymo įstaigose, freskas ir mozaikas sanatorijose bei gydyklose (pvz., Z. Kalpokovaitės-Vogelienės erdvinis gobelenas Vilniaus santuokų rūmuose "Rytas, diena, vakaras, naktis" 1980–1984; M. Šimelio gobelenas, istorine tematika Lietuvos viešbutyje "Pasakojimas" 1984). Galima prisiminti ir vaikų kavinę "Nykštukas" su B. Žilinskaitės freskomis ar šiuo metu Grūto parke eksponuojamas skulptūras, kadaise užpildžiusias architektūrines erdves. Parodoje pateikiami kūriniai, jų projektai, eskizai ar konkursinė medžiaga yra vertingi ir kaip istorinės atminties objektas, ir kaip struktūriškas monumentaliosios lietuvių dailės raidos paveikslas. Pažymėtina, kad monumentaliosios dailės apžvalga vienoje erdvėje beveik neįmanoma, tad daugeliu atvejų reikia tenkintis "antriniais" kai kurių kompozicijų vaizdais: skulptūrinių paminklų, vitražų ar freskų projektais, fotonuotraukomis, eskizais.

Tačiau ne visi parodoje eksponuojami kūriniai nugrimzdę į praeitį ar negrįžtamai sunykę. Daugelis jų, priešingai, pastarasiais metais iškilo arba išdygo vešosiose erdvėse. Tai ypač pasakytina apie paminklinę skulptūrą. Po nerangaus Gedimino, išdygusio Katedros aikštėje, maždaug prieš metus prie Nacionalinio muziejaus iškilmingai atidengta R. Midvikio "Karaliaus Mindaugo" (2003) paminklinė skulptūra.

Vieni įspūdingiausių, konceptualiausių monumentaliosos skulptūros kūrinių parodoje priklauso, žinoma, Roberto Antinio jaunesniojo rankai, tiksliau, pirštams. Ne tik todėl, jog šis autorius už šiuolaikišką ir labai neįprastą lietuvių paminklinei skulptūrai kūrinį – R. Kalantos auką įprasminantį "Aukos lauką" Kaune – 2002 m. buvo apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, bet ir dėl skulptoriaus originalumo, subtilios kūrybinės dvasios, savalaikiškumo, nenoro pataikauti granitinius kunigaikščius pamėgusiai publikai. Įsimintinos ir taip pat 2002 m. R. Antinio sukurtos "Pirštų galimybės" – skulptoriaus prisilietimų formos, ženklai, jo "Atminties įspaudų saugykla", fiksuojanti pačios idėjos gimimą, situacijos kaitą. Nuoširdžiu skausmo ir mirties liudijimu pavergia ir R. Antinio "Kryžius-medis" (1991), skirtas Birželio sukilimo Kaune aukoms atminti. Nukarusios kryžiaus atplaišos ir tarp jų atsiveriančios metalo kiaurymės tampa akivaizdžiu tylaus skausmo liudijimu.

Tarp gausybės vitražo, freskos, mozaikos kūrinių ir projektų negalima nepastebėti konceptualesnių darbų, virtusių erdviniais stiklo, metalo ar smaltos objektais bei instaliacijomis. D. Truskaitės stiklo objektas "Mama 1" – stačiakampė skaidraus stiklo plokštė su gausybe stiklinių taurelių, keliančių vaikystės asociacijas – panašios taurės dedamos ligoniams ant nugarų. Įdomūs ir A. Rimkevičiaus "Stiklo objektai" (2003) su metalo "inkrustacijomis": į daugiasluoksnius pusmėnulio formos stiklo lakštus, primenančius savotišką indą, įtaisyti metaliniai vandens čiaupeliai. Instaliacija virsta A. Macevičiaus vitražinė abstrakčių motyvų kompozicija "Šaltos–šiltos I. Blondinė ir brunetė" (1995) su šiltą raudoną šviesą skleidžiančiais elementais. Dėmesį patraukia netradiciškas jaunesnės kartos menininko A. Tamošaičio projektas "Karavanas" (1994), pristatytas Nyborgo mieste Danijoje. Tai skulptūrinis mozaikos kūrinys – ant aukšto strypo iškeltas spalvotais smaltos gabalėliais aplipdytas automobilis. To paties autoriaus darbas "Koralas" (1999) – taip pat skulptūriškos mozaikos pavyzdys – puošia vieną Panevėžio miesto alėjų. P. Juškos freskoje "Mergelės Marijos apreiškimas" (2001) kiek netradicine plastika vaizduojama Dievo motina. Tai įtaigus religinis paveikslas Šimonių bažnyčiai, sukurtas "nugludintos", minimalistinės išraiškos priemonėmis. Yra ir nemažai monumentaliosios tapybos, dekoratyvinių kompozicijų, skulptūrų, erdvinių vitražų, kalvystės, keramikos darbų viešosiosms įstaigoms, administracinėms erdvėms, privatiems interjerams be eksterjerams. Tai E. Ludavičiaus sukurtos LDS galerijos "Kairė – dešinė" durys (2001), to paties autoriaus "Europos" viešbučio stogelis (2000–2001). Šiuolaikišku blizgiu stiklo paviršumi akį patraukia ir V. Gutausko aštrios smailės pavidalo skulptūrinis objektas "Atspindžiai" (2002); A. Kašauskas Vilniaus kavinę "Ekspresas" papuošė monumentalios tapybos kompozicija "Geležinkelis" (1990), V. Paulauskas netradicinę dekoratyvnę kompoziciją "Vinis" (1991) sukūrė restoranui "Ida Basar" Vilniuje, G. Arlauskaitė trijų dalių freską "Šventė" (1990) nutapė Šiaulių "Gubernijos" alaus daryklai.

Tačiau ne tik monumentaliojoje tapyboje galima pastebėti, kad ribos tarp žanrų nyksta. Keramikos ar tekstilės pozicijos dailės sričių hierarchijoje tvirtėja. Keramika įgyja eksperimentnį matmenį – maišomos tradicinės ir netradicinės medžiagos, įvairios atlikimo technologijos, neretai keramikos kūriniai virsta tiesiog objektais ar instaliacijomis. Tą patį galima pasakyti ir apie dabartinę tekstilę: maišomos medžiagos ir technikos, tekstilė virsta skulptūra, akcija, viešąja instaliacija ar performansu. Viena pirmųjų minkštąsias skulptūras iš audinio pradėjo kurti E.P. Pukytė, trimačius objektus iš veltinio velia jaunų VDA tekstilininkių grupė "Baltos kandys". Skulptūros ir tekstilės meno ribų nykimą liudija ir bendros šių žanrų atstovų parodos 2003 m. atidarymas – Menų spaustuvėje buvo surengta VDA skulptūros ir Tekstilės katedrų studentų bakalauro ir magistro darbų paroda "Ženykimės", inicijuota šių katedrų vedėjų P. Mazūro ir E. Bogdanienės.

Skleidžiantis pirmiesiems menų tarpdiscipliniškumo daigams tradicinė taikomoji, monumentalioji dailė skverbiasi viena kitos erdvėn, perima skirtingas formos, medžiagiškumo sampratas. Tradicinė keramika pamažu nebetenka archajiškų formų, ji susilieja su tapybos, skulptūros kūrybos principais, nebesvarbus tampa ir funkcionalumas. Modernistinę epochą keičiančios postmodernistinės nuostatos neaplenkė ir taikomosios dailės žanrų.

 

Skaitytojų vertinimai


14350. s2008-06-17 21:35
"vaikų kavinę "Nykštukas" su B. Žilinskaitės freskomis" autore, ne Zilinskaites ten freskos, Birutes Zilytes. pasitaisykite..

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
7:54:27 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba