SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-09-16 nr. 675

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Lijana Šatavičiūtė
Plėtęs savo krašto dailės horizontus
7

Savaitė 
• Kauno drama pradeda jubiliejinį sezoną1
• Laisvės alėja – skulptūrų galerija
• Konferencija "Čiurlionio amžius" Kaune

Muzika 
• Apie Klaipėdos "Permainų muziką"3
• Rudeniui įsibėgėjant
• Vakarais Stasio Vainiūno namuose
• Šv. Kristoforo kamerinis orkestras pradeda sezoną
• Vokalinė muzika festivalyje "Arija"
• KONCERTAI

Dailė 
• Aistė Virbickaitė
Vasara Europos parke
• Irena Baltrušaitienė
Vidos Krištolaitytės tapyba ir piešiniai
• Laima Kreivytė
Žaidžiame miestą
• PARODOS2

Literatūra 
• Kaip pakeisti knygos lytį
 Žinoti ar matyti? Meilei kliūčių nėra
• VAKARAI

Teatras 
• Helmutas Šabasevičius
GI "Praba"
23
• "Sirenų" atradimai1
• Sezoną pradeda Nacionalinė drama10
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Stinga tik smegenų?
4
• Labai amerikietiška istorija1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Žinoti ar matyti? Meilei kliūčių nėra

Aną savaitę Londone

[skaityti komentarus]

Britų publicistas ir kultūrologas Markas Lawsonas iškėlė įdomų klausimą: ar perdėto viešumo ir garsenybių manijos laikais aktorius gali atskirti save (tai yra tai, ką mes apie jį žinome) nuo savo vaidmens, ir, vienokiu ar kitokiu atveju, kas yra palankiau – ir jam pačiam, ir žiūrovui?

Lawsonas nesvarsto šiek tiek anksčiau taip pat britų spaudoje kilusio klausimo, ar mus, žiūrovus, įtikina juodaodis aktorius, teatre vaidinantis baltaodžių tėvų sūnų (vadinasi, baltaodį). Tuomet nuomonių barometras, nepaisant B. Brechto teatro teorijos ir praktikos, kiek atsimenu, smarkiai sviro neigiamo atsakymo pusėn. Ir todėl jis ne visai mane įtikina (nors čia kalbama išimtinai apie kiną) paprasčiausiai teigdamas (o gal tik iš politinio korektiškumo?), kad "liberalūs kino teatrų lankytojai gali didžiuotis tuo, kad nebeskiria spalvų" (čia ir kitur iš The Guardian, 2005 09 10). (Paradoksalu, tačiau kinas turbūt suvokiamas kaip daug sąlygiškesnis žanras, nors daug labiau negu teatras stengiasi sukurti "realybės efektą"). Juk baltaodžiai kine vis tiek vaidina baltaodžius, juodaodžiai – juodaodžius, kinai – kinus. O jei vyras vaidina moterį, tai iš tikrųjų yra vyras, kuris vaidina vyrą, vaidinantį moterį. Arba atvirkščiai. Tik filmas "Orlando", kur moteris (aktorė Tilda Swinton) vaidina ir vyrą, ir moterį, galbūt yra išimtis, bet tai reiškinys, reikalaujantis atskiro aptarimo.

Savo straipsnyje Lawsonas teigia, kad, pavyzdžiui, Anthony Hopkinsas padarė sau ir filmui, kuriame vaidina matematikos genijų, meškos paslaugą prisipažindamas, kad nesupranta, kodėl buvo pakviestas šiam vaidmeniui, nes su matematika jam tikrai prastai. Kad būtų buvę daug išmintingiau pasakyti žiniasklaidai, jog filmavimo pertraukėlių metu mėgdavo išspręsti vieną kitą uždavinuką. Arba kad Woody Allenas, po to, kai vedė savo buvusios žmonos podukrą, nebeįtikina vaidindamas vyriškį, besidomintį gerokai jaunesnėmis moterimis. Tiesą sakant, ir vėl negaliu su juo sutikti.

Tačiau čia Lawsonas pateikia paradoksalų, lyg ir priešingą argumentą, kalbėdamas apie naują filmą "Cinderella Man" ("Pelenius"?): viena vertus, aktorius Russelas Crow puikiai tinka boksininko vaidmeniui – dėl savo tvirto sudėjimo, karšto būdo ir mušeikos reputacijos. Atrodytų, tokia reputacija turėtų dar labiau įtikinti žiūrovus, padėti kuriamo vaidmens tikroviškumui. Bet, sako Lawsonas, gali būti, kad kaip tik dėl to filmas neturi pasisekimo; kad būtent žinojimas, jog Russellas Crow neapsimeta, nevaidina, jog jis iš tikrųjų toks ir gyvenime, neįtikina ir atstumia žiūrovą. Argumentas, kad jo reputacija kenkia vaidmeniui, būtų akivaizdus kalbant apie, pavyzdžiui, "Nuostabų protą", kur Crow vaidina visai kitokį žmogų, negu yra iš tikrųjų (nors jis šiame filme suvaidino tikrai įtikinamai – filmui įpusėjus pamiršti, koks jis kaip žmogus). Bet kalbant apie "Cinderella Man" – ar gali būti? Jei taip, tai labai įdomus ir sveikintinas reiškinys. Tai reikštų, kad žmonės, šiaip jau ištroškę matyti "realybę" – apie ką byloja realybės šou gausa ir populiarumas, – kine vis dėlto dar vertina sąlygiškumą. (Ir tai puikiai atkirstų neseniai pasirodžiusio britų filmo "Devynios dainos" režisieriui, absurdiškai džiūgavusiam, kad pagaliau atsirado filmas, kuriame rodomas "tikras, nesuvaidintas seksas". Ar nuo to filmas pasidarė geresnis, labiau įtikinantis? Kur jau ten. Man tuomet norėjosi jo paklausti – tai gal ir kečupo mums jau gana, gal mes norime matyti tikrą aktorių kraują? Ir tikrą mirtį?)

Tuo tarpu gyvenime atvirai savo homoseksualumą deklaruojantis Ianas MacKellenas (dabar šį puikų teatro ir kino aktorių britą pažįsta visi, nes jis suvaidino Gandalfą "Žiedų valdove"), naujame filme "Asylum" ("Beprotnamis") vaidinantis psichiatrą, susidomintį jauna kito gydytojo žmona, Lawsono nuomone, "žaidžia su tuo, ką publika mano apie jį žinanti. Mes turbūt tikimės, kad jis įsimylės kokį nors vyriškos lyties pacientą, todėl kai ima siekti moters, mus nustebina; bet paskui viskas vėl apsiverčia, kai kitas personažas klausia, kodėl tas "old queer" ją persekioja? Viešasis MacKelleno įvaizdis tik pagilina jo vaidybos daugiaprasmiškumą."

Čia aš su Lawsonu jau tikrai negaliu nesutikti. Nevienareikšmiškumas, daugiaprasmiškumas man irgi yra pagrindinės vertybės bet kurioje kūrybos srityje.

Tačiau kai jau imu tikėti, kad plačioji kino publika dar nėra visiškai beviltiška, Lawsonas pateikia dar du argumentus, prieštaraujančius ankstesniesiems:

1. Nemažai aktorių, kurie viešai neskelbia apie savo homoseksualumą, privačiai prisipažįsta, kad pasiskelbę tikriausiai negautų pagrindinių ar romantiškų vaidmenų arba žiūrovai jų tokiuose vaidmenyse nepripažintų.

2. Jei žiūrovai įtaria, kad pagrindinė filmo pora susiporavo ir gyvenime (pvz., Bradas Pittas ir Angelina Jolie filme "Ponas ir ponia Smitai"), filmas sukelia daug daugiau kalbų ir įgyja daug didesnį populiarumą.

Tai reiškia, sako Lawsonas, kad žiūrovai pageidauja filmo erotikos pratęsimo realybėje. Per anksti apsidžiaugiau.

Tačiau, grįžtant prie aktorių, gal yra tiesiog gera ir prasta vaidyba? Gera ir prasta režisūra? O gal toks požiūris šiais laikais per daug paprastas? Žinau tik viena: kai prieš kelerius metus per TV pamačiau 8-ojo dešimtmečio gamybos kostiuminį pseudoistorinį anglų filmą "The Scarlet Pimpernel", kur dar gana jaunas Ian MacKellen vaidina blogiuką, įsimylėjusį gražuolę, kuri palieka jį dėl gerojo (kvailė!); kai pamačiau tas jo šiek tiek susiaurėjusias akis, įsmeigtas į moterį, išgirdau jo balsą – akimirksniu jį įsimylėjau. Nusispjaut man į jo reputaciją – tiek personažo (labai bloga), tiek aktoriaus (šiek tiek kreiva). Mano vyras tada piktdžiugiškai paskelbė: "Jis – gėjus". Tuomet man tai buvo naujiena. Bet savo jis nepasiekė – dėl to aš visai nenustojau MacKelleno mylėjusi. Nėmaž. O kai šiemet televizija vėl kartojo tą seną filmą, nė už ką nebūčiau jo praleidusi. Atidėjau viską, regis, net nenuėjau į darbą, kad galėčiau dar kartą išgyventi tuos jausmus jaunajam McKellenui. Prisipažinsiu – jis ir vėl nenuvylė.

Senas, beje, man jis irgi patinka.

Paulina Pukytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 87 iš 87 
7:54:02 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba