SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-09-16 nr. 675

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Lijana Šatavičiūtė
Plėtęs savo krašto dailės horizontus
7

Savaitė 
• Kauno drama pradeda jubiliejinį sezoną1
• Laisvės alėja – skulptūrų galerija
• Konferencija "Čiurlionio amžius" Kaune

Muzika 
• Apie Klaipėdos "Permainų muziką"3
• Rudeniui įsibėgėjant
• Vakarais Stasio Vainiūno namuose
• Šv. Kristoforo kamerinis orkestras pradeda sezoną
• Vokalinė muzika festivalyje "Arija"
• KONCERTAI

Dailė 
• Aistė Virbickaitė
Vasara Europos parke
• Irena Baltrušaitienė
Vidos Krištolaitytės tapyba ir piešiniai
• Laima Kreivytė
Žaidžiame miestą
• PARODOS2

Literatūra 
• Kaip pakeisti knygos lytį
• Žinoti ar matyti? Meilei kliūčių nėra
• VAKARAI

Teatras 
• Helmutas Šabasevičius
GI "Praba"
23
• "Sirenų" atradimai1
• Sezoną pradeda Nacionalinė drama10
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Živilė Pipinytė
Stinga tik smegenų?
4
• Labai amerikietiška istorija1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Stinga tik smegenų?

13 "AXX" filmų

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Perspektyvi pora"

Žodžių derinys "lietuviška erotika" iškart sukelia įtarimą. Atmintis paslaugiai pakiša purvinus Arūno Valinsko anekdotus, prieš kelerius metus LRT lifte sutikto lietuvių sekso simbolio – mažiausiai porą dienų nepraususio Marijono Mikutavičiaus aromatą, perdėtai seksistinę lietuviško alaus reklamą "tik vyrams", bejėgiškus realybės šou dalyvių bandymus suartėti… Reikia gerai pasirausti toje atmintyje, norint prisiminti lietuvių kino erotiką. Tada iškyla temperamentingos Eugenijos Pleškytės herojės plakimas rykštėmis Raimondo Vabalo filme "Akmuo ant akmens", mįslingos erotikos kupinas Eugenijos Bajorytės veidas filmuose "Jausmai" ir "Ave, vita", švelnus ir liūdnas Gražinos Balandytės herojų juslingumas, bauginančiu jausmingumu Šarūno Barto filmus nutvieskusi Katerina Golubeva bei sovietinių moterų vyriškumo etalonai Regimantas Adomaitis ir Juozas Budraitis.

Nesutinku su nuomone, kad kiekviena epocha turi savo erotizmo standartus, nes antraip nebūtų Gretos Garbo, Marlene Dietrich ar Marilyn Monroe amžinojo moteriškumo mitų. Kodėl tokių nėra lietuvių kine? Ko gero, pirmiausia todėl, kad šis kinas mitologizavo tik vyrus – kareivius, kovotojus ir, būkime atviri, vyriškus šovinistus, juk neatsitiktinai vienas pagrindinio lietuvių kino ideologo Vytauto Žalakevičiaus scenarijų vadinosi "Pasaulis, kuris priklauso vyrams".

Iš reklaminių lietuvių nekomercinio kino festivalio konkurso AXX pranešimų galėjo susidaryti įspūdis, kad rengėjai, festivalio tema pasirinkę geismą ir grožį, nori suteikti lietuvių kinui sveikos erotikos dozę, sukurti naują požiūrį. Vis dėlto rezultatas nenustebino. 13 (vietoj dvylikos skelbtų) AXX filmų neprivertė pajusti grožio ar patirti geismo, greičiau nustebino savo niūria, dažniausiai seksistine, provincialia ir primityvia vizija. Toks įspūdis, kad kūrėjai pasinaudojo festivaliu terapiniais tikslais ir pabandė apsivalyti nuo juose tūnančios didžiulės sekso (moterų, artumo, jausmų, meilės…) baimės ir pasilinksminti. Kadangi dauguma filmo kūrėjų – vyrai, galima suprasti, kodėl Lietuvoje toks demografinis nuosmukis.

Trylika festivalio filmų, pasižiūrėti vienu ypu, gali įvaryti ne tik baimę, bet ir depresiją, nors kartu iš salės po vieno pirmųjų seansų išeidinėję žiūrovai pasakė, kad jiems paprasčiausiai buvo nuobodu. Gal ir taip. Gal neverta dramatizuoti, nors, prisipažįstu, man erotika ir seksas visada asocijavosi su džiaugsmu, atsivėrimu kitam žmogui, iš to kylančiu bendravimo malonumu ir įvairiais kūniškais džiaugsmais. Tačiau iš AXX filmų gali padaryti tik vieną išvadą: seksas ir erotika tik trukdo laimingai gyventi, verčia elgtis nelogiškai, kvailai, agresyviai. Šarūno Mikulskio "Cenzūros" herojai susitinka kalėjimo pasimatymų kambaryje. Jie mylisi be jokios aistros, grožio ar geismo stebimi prižiūrėtojo, nors, regis, paprasčiau būtų užmesti ką nors ant įkyrios videokameros akies. Pasimylėjęs vyriškis teškia merginai į veidą: "Aš daugiau neateisiu. Baigta!" ir išeina į savo kamerą. Prano Šarpnickio filme "Mergaitė raudona suknaite" archetipinė "Raudonkepurė" tapo didaktiniu priminimu, kad vyrais negalima tikėti, nes būtinai gims kūdikis. Karolio Jankaus ir Deimos Kelias filme "Zevango" mergina nudobia keturis (o gal penkis? Nespėjau suskaičiuoti) vyriškius – vieni į ją kėsinosi, kiti, regis, net nebandė. Arūno Rutkaus "Dovanos" herojus, kuriam savo kūną ir balsą padovanojo garbusis kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis, atsigauna ligoninėje po to, kai pasidarė sau gimtadienio dovaną – išgėrė "Viagros", į namus pasikvietė merginą pagal iškvietimą ir "atsijungė" vos pradėjęs žiūrėti jos striptizą. Pasirodo, Lietuvoje seksas žudo (nes mūsų tik trys milijonai). Giedrės Žickytės filme "Gimę nekalti" herojų oro uosto tualete išprievartauja gražuolė, kuriai tą dieną kaip tik yra ovuliacija, o jos vyras – bevaisis. Tačiau geriausiai visai tai apibendrino Kęstutis Gudavičius tikrai vykusiame ir linksmame filme "Perspektyvi pora". Simpatiški jo personažai – vaikinas ir mergina, nors ir neabejingi vienas kitam, labai gerai įsivaizduoja, kuo anksčiau ar vėliau pavirs jų santykiai, kai vyras bus priverstas įrodinėti, kad yra šeimos galva, įkaldamas į sieną garsiąją vinį (išties puiki ironiška ir autoironiška scena, savaip simboliška mūsų kine). Neverta net pradėti ar turėti iliuzijų. Kaip seksualinės revoliucijos priešaušryje sakydavo Kretingos vidurinės mokyklos mergaites seksualiai šviesti įgaliota miesto ligoninės akušerė: "Mergaitės, geriau nepradėti. Arba pradėti kuo vėliau".

iliustracija
"Ponas Pimpis"

Tačiau visai tai niekai, palyginti su perversišku Artūro Bukausko filmu "Erotomoto", kur ankštame autobuse susigrūdę personažai žiūri vienas į kitą paakinti pagrindinio personažo rankose laikomo stebuklingo pultelio. Tokio seksistinio filmo jau seniai neteko matyti – visi žiūri vieni kitiems tik į klynus, krūtis ar kojas, o pultelis (tiksliau, filmo kūrėjas animatorius) paverčia jų krūtis gundančiai mirksinčiomis akimis, iš penio išaugina gėles, o realistiškai autobuso vairuotojai plačiai prasižergus prasideda animuoto žmogeliuko kelionė po labirintą. Ji baigiasi ilgu kritimu į siaubingą ir bauginančią bedugnę. Filmo gale matome nuogą kūdikį, tiksliau, jo penį (visų šalių pedofilai, vienykitės!). Štai jums grožis ir geismas.

Visai nenustebino, kad filmuose knibždėte knibžda stereotipų, juk gyvename šalyje, kurioje vis dar dominuoja patriarchalinės dogmos, kuri laikoma viena labiausiai homofobiškų Europos valstybių. Nustebino tai, kad jauni ir, kaip suprantu, visiškai nepriklausomi kūrėjai sukūrė tokius senamadiškus formos požiūriu filmus. Tačiau, matyt, mąstymas apie geismą ir mąstymas apie kiną yra susiję, nes kinas – taip pat geismas. Dauguma AXX autorių – neprofesionalai (garsiausia iš profesionalų Inesa Kurklietytė sukūrė impresiją "Pašaukimai" – parafrazę Peterio Greenaway’aus "Intymaus dienoraščio" tema), tačiau ir jų lygis nevienodas. Mano jau minėta "Mergaitė raudona suknaite" prilygsta "Aliukų" ar Cicino šlageriams. Tai liaudiškas kinas, nepretenduojąs į kino meną ir labiau primenantis liaudies mėgstamus vestuvinius filmus. Tačiau to nepasakysi apie Arūną Rutkų, Karolį Jankų ar Emilį Wėlyvį. Jie visi pretenduoja į ekperimentą, tačiau bėda ta, kad manieringumas, sugebėjimas imituoti vienokio ar kitokio arthauzinio kino kūrėjo manierą neužgožia visiškos filmo tuštumos. Toks įspūdis, kad paprasčiausiai nėra ko pasakyti, nors kiną kurti ir norėtųsi. Emilis Wėlyvis filme "Matvaju" ir toliau moka pagarbos duoklę Quentinui Tarantinui – makabriški personažai be perstojo keikiasi ("bliad" vietoj "fuck", bet efektas toks pat), krečia siaubingus dalykus (net mylisi su mašinos partrenkta, o gal ir negyva prostitute), bet pabaigoje filmui pristingo to "kažko", kas paverčia Tarantino filmus parabole, pasvarstymu apie šiuolaikinio kino situaciją. Juodasis humoras, kurį taip gerai jaučia filme policininką suvaidinęs Algis Ramanauskas-Greitai, juostoje pasitelkiamas tik norint sklandžiai papasakoti anekdotą.

iliustracija
"Dovana"

Beje, dauguma AXX filmų ir yra geriau ar blogiau papasakoti anekdotai. Suprantama, kad tokį pasirinkimą lėmė ribota filmo trukmė. Tačiau anekdotas yra anekdotas, jis reikalauja iš pasakotojo proto gyvumo, gero ritmo ir ypatingo humoro jausmo. O kai anekdotas pasakojamas Šarūno Barto filmų ritmu kaip filme "Cenzūra", jis jau nebe anekdotas. Todėl daug labiau vykęs nebijančio parabolės Antano Gluskino filmas "Tėvai ir vaikai", kurio pabaiga – netikėta ir šmaikšti, o aktoriai vaidina neslėpdami malonaus netikėtumo, kurį pateiks žiūrovams filmo gale. Iš esmės anekdotiškas ir Simono Tarvydo "Ponas Pimpis" (idėja apie pabėgusį organą pasiskolinta iš Nikolajaus Gogolio). Gerai suvaidintas, energingai sumontuotas jis taip pat išlaiko įtampą iki pat pabaigos, tik man apsirodė pernelyg reklamiškas filmo stilius (ryškios spalvos, šiuolaikiškas sterilus interjeras, aktorių grimas) bei naujųjų lietuvių butus primenančios dekoracijos.

Tačiau tai geriau, nei bandymas anekdotą paversti poezija, kaip kad atsitiko Jevgenijaus Malkovo filme "Aistros kvapas". Pasakojimas apie du kvepalų vagišius, kvapų aistruolius ne pirmos jaunystės lietuvį ir jauną prancūzę, kurie atsitiktinai susitinka parfumerijos parduotuvėje, filmo kūrėjų valia pavirsta nepakeliamai saldžiu ir didaktišku vaizdeliu apie popierines kvepalais laistomas gėles, kurias gali atgaivinti tik tikra aistra. Ir filmo siužetas, ir rekvizitai, ir tai, kaip pateikiami filmo personažai verčia savęs klausti, kada sukurtas filmas, nes visi jame rodomi "poetizmai" buvo tapę privaloma banalybe dar prieš keliasdešimt metų.

Beje, filmo herojė kalba prancūziškai su tokiu siaubingu akcentu, kad niekaip nepatikėsi ją esant prancūze. Tai tik detalės, bet anekdote detalė taip pat labai svarbu. Tačiau beveik visiems AXX filmams ir pristigo įtikinamų detalių, o tai tik pabrėžia, kad jie atsirado "iš galvos", o ne "iš gyvenimo".

Živilės Montvilaitės ir Maxo Maxoto filme "Family Food" įstringa būtent detalės – keistos šeimos valgomos žuvys ir ikrai, – o ne patys personažai, nors išoriškai jie labai efektingi. Apie savo pamišusią šeimynėlę pasakoja filmo herojė – jauna mergina. Tačiau bandymas perteikti subjektyvią, paranojišką, fantastišką ir t.t. realybę buvo per didelis jaunų kūrėjų profesionalumo išbandymas. Švelniai tariant, filmas nelygus visais požiūriais, tačiau jame gali įžvelgti norą pabėgti iš lietuviškos sekso, grožio ir geismo realybės, kuri pernelyg primena kokio nors realybės šou herojų svajones. Programiškai "neskanus" "Family Food" vaizdelis vis dėlto gerokai šviežesnis už programiškai "skanius" "Dovanos" (herojaus sapne nusvyrantis ir vėl pakylantis švyturys) ir į ją panašių filmų vaizdelius.

Pabaigai – dar vienas anekdotas, tik jau iš naujojo rusų folkloro. Pas gimdyvę ateina akušerė ir sako: "Sveikinu, jūs sėkmingai pagimdėte. Tačiau turiu jus nuliūdinti. Jums gimė hermafroditas". "O kas tai?" – klausia gimdyvė. "Na, kūdikis turi ir vyro, ir moters požymių." "Ir penį, ir smegenų? Bet juk tai puiku!" – atsako gimdyvė.

Festivalyje AXX penių (matomų ir numanomų) nepristigo. Smegenų, matyt, dar teks palaukti.

 

Skaitytojų vertinimai


5497. Kita moteris :-( 2005-09-20 13:06
Taip, moteriško seilėjimosi šitame festivalyje nebuvo...Ir nors iš tiesų galima beveik dėl visų filmų pareikšti ir kritinių minčių, gerbiama "kritikė" matyt gali žiūrėti tik tarybinius filmus, kur vienintelė meilės forma - daugų daugiausia vaiksčiojimas Nevos pakrantėmis susikibus už rankų. Bet čia kalbant apie temą - ji tikrai gali patikti, gali ne. O kas liečia turinį - labai nesąžininga sakyti, kad visi darbai nieko verti. Ir paradoksalu, tačiau šiek tiek daugiau filmų nei tik tarybinius matę meno žmonės būtent Erotomotto laiko geriausiu festivalio darbu ir tikrai jau ne už pedofilijos propagavimą:-)))))))))))).

5500. xxl2005-09-20 20:30
yra geru kinu ir visisko slamsto , vyrauja provincialus skonis aplamai tai faktas , bet tie geri atsvara . ir beje , ta kritike nesako kad visi darbai nieko verti /. bet mano manymu dauguma -taip.

5509. mmmm2005-09-21 13:56
Taigi perskaitykite pavarde kas raso ir zinosite kodel toks mastymas - viena koja jau praejusiam amziuje...

5558. ziurove2005-10-01 18:25
Aciu uz straipsni. Po sio bloko perziuros tikrai nestipriai ruseno viltis, kad bus kam daugiau ar maziau adekvaciai ivertint. O mineta "Erotomoto" grupavucha, nuemus kelis blizgucius, laisvai iseitu parduot porno kanalui, kurio ziurovai matyt retai palepinami tokiom originaliom detalem kaip kudikiai. Juo labiau tokiom kaip visom kojom is ano amziaus begantys senukai su uzrasu AIDS - tiesiogine ar perkeltine prasme.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 87 iš 87 
7:54:00 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba