SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-12-15 nr. 735

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Asta Jackutė
Šventi mažmožiai
3

Muzika 
• 2006-ųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai 2
• Helmutas Šabasevičius
Jubiliejai ir debiutai
1
• Rita Nomicaitė
Šiltai ir stilingai
• Romantinės simfoninės muzikos koncerte
• Po Čiurlionio ženklu
• „Salve musica“ Klaipėdoje
• „Bravissimo“ apie „Miegančiąją gražuolę“
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Forma ir jausmas
2
 Virginija Vitkienė
Tapatumo paieškos
1
• PARODOS

Fotografija 
• Dovilė Tumpytė
Fotoįvairovė: tarp vaizdo ir konteksto
3

Literatūra 
• VAKARAI

Knygos 
• Eglė Mikalajūnaitė
Žvilgsnis į lietuvių dailę
• Ieva Dilytė
Artojiška erotika
30

Teatras 
• Perduoti savo vertybes kitiems
• Norvegų šokio spektaklis „Menų spaustuvėje“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Izraelio kino dienos
• Prisiminti save akvariume
• Praeityje laukia jausmai
• Gintaro Varno auklėtiniai repetuoja „Žvaigždžių krušą“
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Svečių požiūriu

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Aną savaitę Londone ir kažkada seniai Lietuvoje
4

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Tapatumo paieškos

Eimučio Markūno darbų paroda Kauno paveikslų galerijoje

Virginija Vitkienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eimutis Markūnas. „Jungtis“

Tapatumo paieškos šiuolaikiniame mene, besikratančiame estetikos diktato, neretai tampa ne tik patraukliu elementu, bet ir gana saugia priebėga, leidžiančia autoriui dangstytis nuo kaltinimų kūrinio neišbaigtumu ir atsainiu įgyvendinimu. Eimučio Markūno kūryboje „identifikacijos“ sąvoka apmąstoma jau kelerius metus – išgrynintais, iki skrupulų ištobulintais, nepriekaištingai įformintais meno postulatais. Savęs pažinimo poreikis kūrėjui, matyt, toks svarbus, kad jo biografiją kasmet papildo daugiau kaip dešimt grupinių, personalinių parodų, simpoziumų, plenerų. Bene iškalbingiausia, Kauno menininkų bendruomenėje precedentų neturinti, – jau šeštoji E. Markūno personalinė paroda Kauno paveikslų galerijoje (2006 12 01 – 2007 01 07). Prieš dvidešimt trejus metus baigęs monumentaliosios dailės studijas, E. Markūnas Lietuvoje, o pastaruoju dešimtmečiu ir Vakarų Europoje, įsitvirtino kaip vitražo specialistas. Šį rudenį publikai pristatytame E. Markūno „Vitražo“ albume dokumentuota daugiau kaip penkiasdešimt įgyvendintų projektų, didžioji jų dalis – didelių (nuo 20 iki 80 m2 ploto siekiančių) plokščiųjų ir erdvinių kompozicijų sakraliniuose bei visuomeniniuose pastatuose. Produktyvu. Energinga. Angažuota. Kaip įprasta vitražui: dekoratyvu, ganėtinai konservatyvu, tačiau kalbant apie E. Markūną – nuolatos kvestionuojama, atitolstama nuo tradicijos naudojantis instaliacijos, tapybos, skulptūros priemonėmis. Stebėtina autoriaus kūrybinė nerimastis liejasi ne tik vitražo srityje. Nuo pat studijų baigimo dailininkas įsiliejo į daugialypę veiklą: tapė, dalyvavo parodose (aktyvus „Angies“ narys), piešė, kūrė objektus, peraugusius į instaliacijas, užvaldančias parodų salių, bažnyčių ir kitas viešąsias erdves. Pavyzdžiui, 2000 m. Emmericho (Vokietija) Evangelikų bažnyčioje E. Markūnas instaliavo ne vitražus, o „Fosilijas“ – ant popieriaus pasitelkus moters kūną tapytus metaforinius atspaudus, kurių įspūdžiui sukurti buvo būtina per siaurus bažnyčios langus besiskverbianti šviesa.

E. Markūnas yra bene daugiausiai kūrybinių veidų turintis Kauno menininkas. Neretas žiūrovas, pažįstantis jį kaip ekspresyvų tapytoją, nustemba susidūręs su milžinišku jo sumontuotu kubu, geometriškai tiksliai uzurpuojančiu erdvę ir žiūrovo sąmonę. Piešiniai ant popieriaus, kūnų atspaudai, minėtosios „fosilijos“ – dar viena menininko „žaidimo“ dalis, skatinanti suvokėją slankioti prislopintos pasąmonės vingiais, skęstant tikrovės ir sapno paribiuose. Galiausiai derinama fotografija ir objektas, dviprasmiškas dėl naudojamų medžiagų; paslapties kultas šešėlinėse instaliacijose; erotiškumo prieskonis, išduodantis maskulinistinę, savininkiškumu pulsuojančią pasaulėvoką.

Šiuo metu Kauno paveikslų galerijos didžiojoje salėje eksponuojama E. Markūno paroda „Identifikacijos“ – kūniškumą eksplikuojantis projektas, akivaizdus bandymas įtikinti žiūrovą jusliškumo ir dvasingumo vienove, cirkuliacine pasaulio ir asmenybės sandara, būtinybės varomos savipratos paieškomis daugybę tikrovės interpretacijų siūlančioje aplinkoje.

Galerijos erdvė padalyta į savarankiškas saleles, kurių kiekvienoje – atskira ekspozicinė erdvė. Menininkas pristato penkias instaliacijas, videodarbą, fotografijų seriją, piešinių ciklą. Tokia gausa ir įvairovė atspindi spalvingą dailininko asmenybę ir pavadinimu užkoduotas tapatumo paieškas: nuo videodarbo, vaizduojančio zondą, klaidžiojantį paties autoriaus širdies labirintuose, iki permatomų vamzdynų raizgalynės, kuria cirkuliuoja mėlynas ir raudonas skystis, užburdamas kintamybės ir tvarkos pulsavimu; nuo milžiniško spygliuota tvora aptverto kubo („Zona Nr. 1“) iki cukraus piramidės, kurią po stiklo gaubtu ramiai saugo Luvro budėtojos rankos („Identifikacija I Luvras“). Tad Jūsų dėmesiui – keletas moteriškų pamąstymų vyriškos parodos tema.

iliustracija
Eimutis Markūnas. „Zona Nr. 1“

Kubai – apšviesti iš vidaus, popieriniai, aptraukti drobe, sintetiniu audiniu ar veidrodiniai – jau kelerius metus ženklina konkretų E. Markūno kūrybos pradą. Instaliaciją „Zona Nr. 1“ sudaro monumentalus kubas, kurio plokštumos ekspresyviai ištapytos moters kūno atspaudais. Kubą tvarkingu kvadratu juosia spygliuota tvora (būtent šis nepakaltinamas tvarkingumas kelia nemažą ir sunkiai verbalizuojamą erzulį akistatoje su E. Markūno instaliacijomis). „Zonoje Nr. 1“ dailininkas ganėtinai taupiai naudoja priemones, bet nevengia didžiulių gabaritų; prabyla monumentalių geometrinių formų svoriu, su kuriuo pats galynėjasi ekspresyvia tapyba kūnais; supriešina šiltą audinį ir šaltą metalą, kviesdamas įsitraukti į semantinį medžiagiškumo žaidimą; manipuliuoja šviesos ir tamsos, tylos ir garso dialogu. Žiūrovo prisiartinimas įžiebia minėtąją interakciją, tačiau išsyk matyti, kad „Zona Nr. 1“ – „savipakankama“ teritorija. Jai, rodos, nereikia mūsų kišimosi. Tai – utopinė, viliojanti, kviečianti zona, iš anksto atstumianti ir atsiribojusi nuo bet kokio galimo prisilietimo ar buvimo viduje, kaip būtų klasikinėje instaliacijoje. Kartu tai drastiška, erzinanti teritorija, kurios ūmumą stiprina ganėtinai grubūs tapybiniai potėpiai moters kūnu. Multiplikuotas, ištaškytas, begalvis (norėčiau pabrėžti šį momentą) moters kūnas šiame kontekste suskamba itin fiziologiškai, objektiškai, net abjektiškai. Tomo Waitso muzikinis kūrinys „Kaliopė“ sustiprina šį vidinį atstūmimą ne tik makabriškomis melodijomis, bet ir sarkastiška tapusia pavadinimo nuoroda: graikų kalba „Kalliopē“ – gražiabalsė, poezijos (epo), filosofijos ir iškalbos mūza. Tik gaila, kad beveidė mūza prabilti teišgali ištaškytos mėsos įspūdį keliančiais moters figūros apvalumais...

„Identifikacija I Luvras“ – E. Markūno akistata su savo, kaip dailininko, tapatybe ir santykio su viena reikšmingiausių meno institucijų apmąstymas. Cukraus smiltelių kauburys – taikli nuoroda į stiklinę Luvro muziejaus piramidę, turėjusią artikuliuoti šimtamečių Vakarų meno vertybių aktualumą nūdienos patirtims. Markūno kūrinį po stikliniu gaubtu, apšviestą vienišos lempelės, budriai saugo Luvro muziejaus darbuotoja, kuri (tiksliau, vien jos rankos), dailininko požiūriu, yra tiek pat verta meno kūrinio statuso, kiek bet kuris to ar kito muziejaus eksponatas.

„Identifikacija – miegamojo erdvė“ prabyla apie vietą (miegamąjį), kurioje žmogus patiria visus svarbiausius gyvenimo dalykus. Žmogus pradedamas ir gimsta lovoje, dažniausiai joje ir miršta. Miegamojo erdvė, anot autoriaus, – tai sakralizuota paslaptis, galinti virsti didžiausia šlove ir giliausia gėda. Ji turi savo aurą, dvasinį joje veikusių žmonių įspaudą, kurį iš nebūties ar užmaršties prikelti siekia įtaigi, erdvinio vitražo principu sukurta iš vidaus apšviestų objektų instaliacija. Kaip ir „Zonoje Nr. 1“, instaliacijos paveikumui, mano akimis, kliudo E. Markūnui, matyt, įgimtas tvarkos pojūtis: šį kartą išties vykusią, geidžiamą paslaptingumo aurą skleidžiančią moterų ir vyrų atspaudų ant drobės seriją slopina itin preciziškai sumontuoti tariamų lovų rėmai, perdėm baldiški, apskaičiuoti, nušlifuoti ir nulakuoti, tarytum jų poliravimas būtų savotiška meninė kokybė. Išties jie tapo tam tikru idėją ar polėkį žabojančiu elementu, kuris, jei tik iš anksto paties menininko sumanytas, šioje instaliacijoje įgyvendintas be priekaištų.

iliustracija
Eimutis Markūnas. „Identifikacija – miegamojo erdvė“

Kiek daugiau abejonių kelia fotografijos ir objektų instaliacija „Mokytojoms“, kurioje mokyklos laikus ženklinančios nuorodos (rašalu išteplioti diktantų lapai, iki miltų sutrupinta kreida, žyminti instaliacijos teritoriją) derinamos su erotiška, fragmentuota (kaip visada) moters kūno fotografija ir rausvo silikono „ataugėlėmis“ padabintais trijų litrų stiklainiais, pastatytais ant grakščių rausvų stovelių. Suprantamas dailininko noras išreikšti daugialypį mokytojos paveikslą (nuo pirmojo diktanto iki pirmųjų patirčių, atvedančių berniuką į suaugusiojo pasaulį), tačiau ši instaliacija kompoziciškai atrodo perkrauta ir perdėm eklektiška, kiek saldoka. Bet labai nuoširdi, – nesuabejos nė vienas, pažįstantis dailininką iš arčiau.

Vienu sėkmingiausių sprendimų galima laikyti į parodų salę įeinančius pasitinkantį „Identifikacijos“ modelį. Suodžiais aprūkytose nedidukėse plokštelėse negatyvo principu atspausti žmonių (vyrų ir moterų) kūno fragmentai (ciklui pasitelkta apie 30 modelių) sudėlioti į tvarkingą stačiakampę kompoziciją sienos plokštumoje. Vizualiai dvispalvis (juoda ir balta) kūrinys atgyja optiniu raibuliavimu ir tikrumo, tikro prisilietimo įtaiga. Prisiartinus žiūrovo akis ir sąmonė pagaunama spėlionių, tyrinėjimų, formos atpažinimo džiaugsmo, savotiško jos tyrumo pojūčio, estetikos grynumo.

Estetikos veiksnys itin ryškus visoje E. Markūno „Identifikacijų“ struktūroje. Pastarųjų trejų metų darbus Kauno publikai pristatantis menininkas itin gerai jaučia erdvę, svorių ir spalvų pusiausvyrą, stebina taikliais muzikos ir vaizdo, tiksliau, – muzikos ir erdvės deriniais. Jau pirmuoju įspūdžiu paroda užburia užmoju ir monumentalumu.

Atidarymo metu buvo girdėti nemažai teigiamų komentarų iš vyriškosios žiūrovų dalies, kiek kritiškų pastabų iš moteriškosios (suabsoliutinti, žinoma, negalima – visų gausios publikos komentarų tikrai negirdėjau), karštų diskusijų, nuomonių sankirtų, abejonių ir pagyrimų. Tokį, rodos, banalų dalyką rašau, nes pokalbiai apie meną (ką jau kalbėti apie diskursyvią terpę) pastaruoju metu yra visiška retenybė (net ir) parodų atidarymuose. E. Markūno „Identifikacijos“ tapo priežastimi kalbėtis ir domėtis, klausinėti ir atsakinėti, tapatumo ir svetimybės skirčiai gimti čia pat, parodų salėje. Ir, be abejonės, įkvėpė platiems užmojams, kuriais spinduliuoja visi labai skirtingi, vis kitas tapatumo erdves eksplikuojantys E. Markūno kūriniai.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:52:55 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba