SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-12-15 nr. 735

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Asta Jackutė
Šventi mažmožiai
3

Muzika 
• 2006-ųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai 2
• Helmutas Šabasevičius
Jubiliejai ir debiutai
1
• Rita Nomicaitė
Šiltai ir stilingai
• Romantinės simfoninės muzikos koncerte
• Po Čiurlionio ženklu
• „Salve musica“ Klaipėdoje
• „Bravissimo“ apie „Miegančiąją gražuolę“
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Forma ir jausmas
2
• Virginija Vitkienė
Tapatumo paieškos
1
• PARODOS

Fotografija 
 Dovilė Tumpytė
Fotoįvairovė: tarp vaizdo ir konteksto
3

Literatūra 
• VAKARAI

Knygos 
• Eglė Mikalajūnaitė
Žvilgsnis į lietuvių dailę
• Ieva Dilytė
Artojiška erotika
30

Teatras 
• Perduoti savo vertybes kitiems
• Norvegų šokio spektaklis „Menų spaustuvėje“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Izraelio kino dienos
• Prisiminti save akvariume
• Praeityje laukia jausmai
• Gintaro Varno auklėtiniai repetuoja „Žvaigždžių krušą“
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Svečių požiūriu

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Aną savaitę Londone ir kažkada seniai Lietuvoje
4

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Fotografija

Fotoįvairovė: tarp vaizdo ir konteksto

Tarptautinė konferencija „Fotografija ir šiuolaikinis menas“ Sankt Peterburge

Dovilė Tumpytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Lapkričio 22–24 d. Rusijos Nacionaliniame fotografijos centre1  vyko tarptautinė konferencija „Fotografija ir šiuolaikinis menas“. Ji skirta apsvarstyti fotografijos vaidmenį šiuolaikinio meno procesuose, iškeliant teorinius klausimus ir gilinantis į skirtingų šalių fotografijos apraiškas šiuolaikiniame mene. Pranešimus skaitė Rusijos, Suomijos, Šveicarijos, Didžiosios Britanijos ir Lietuvos atstovai.

Konferencijoje iškelta svarbiausia rašymo apie fotografiją problema, apie ją kalbėjo Fotografijos centro direktorius Zacharas Kolovskis ir Valstybinio Rusijos muziejaus (Sankt Peterburgas) šiuolaikinio meno skyriaus vadovas Aleksandras Borovskis. Z. Kolovskis pranešime „Fotografija kaip nauja vizualios komunikacijos kalba“ lingvistinę problemą išryškino kaip pagrindinę fotografijoje. Jo nuomone, šiais laikais, kai fotografuoti galima mobiliuoju telefonu ir pan., nebėra prasmės apie fotografiją kalbėti kaip apie technologiją – reiktų kalbėti apie vaizdą ir jo kūrimą. A. Borovskis paskelbė rašymo apie fotografiją (ir bet kokias kitas meno formas) krizę. Anot jo, ypač paplitęs fotografijos suvokimas ir rašymas apie ją remiantis Roland’o Barthes’o, Michelio Foucault, Susan Sontag, Jeano Baudrillard’o, Walterio Benjamino ir kitų filosofiniais veikalais lemia per daug atskirtą ir atsainų santykį su fotografija, ir yra netinkama. Prieš kelerius metus prabilta apie būtinybę keistis, kitaip rašyti apie fotografiją: 2004 m. žurnale „Kunstforum“ Christophas Ribbat (Šiaurės Amerikos literatūros ir kultūrų specialistas, tyrinėjantis ir fotografijos istoriją, dėstantis Bazelio universitete) publikavo straipsnį „Dūmai dengia akis, arba Kaip išmokau rašyti apie fotografiją necituodamas Roland’o Barthes’o“. Autorius tekstus, kuriuose kalbama apie fotografijas remiantis filosofinėmis visiems puikiai žinomų autorių mintimis, laiko teniso kamuoliuko mušinėjimu („toks žaidimas neprimena rungtynių, o greičiau flegmatiškų pagrindinių linijų besilaikančių specialistų partiją, kurie tarsi kas penkis sakinius mėto vienodas idėjas į kitą aikštės pusę“), t.y. nieko nepasakančius apie pačią fotografiją kaip objektą. Fotografiją Ribbat laiko demokratine praktika ir patyrimu, jį kiekvienas gali išsiugdyti be ypatingų pastangų. Autorius kritikuoja tekstus, kuriuose fotografija uždaroma į koncepcijų „narvą“, užuot suteikus jai suvokimo laisvę. A. Borovskis išsakė panašias idėjas, ir kaip tokio rašymo, remiantis filosofiniais veikalais, absurdiškumą pateikė pavyzdį: jis savo sekretorei nurodė dvidešimt raktinių žodžių ir paprašė parašyti tekstą apie šiuolaikinio meno darbą, o vėliau jį išspausdino meno žurnale kaip kritinį. Anot A. Borovskio, reiktų ieškoti kito kalbėjimo apie šią mediją būdo: fotografija yra estetinis fenomenas, ir apie tai rašyti reiktų ne kaip apie žvilgsnį, ne svarstant grožio ir bjaurumo kategorijomis, o kaip apie estetinę mąstyseną. Galima sutikti, kad ir Lietuvoje trūksta gerų rašinių apie fotografiją, o ypač kai fotografija atsiduria šiuolaikinio meno kontekstuose. Tačiau čia iškyla tiesiog teorinio susitarimo klausimas, kas mums yra fotografija: ar ją suvokiame pagal tradicinės fotografijos apibrėžimą, ar laikome ją vaizdu, galinčiu funkcionuoti kaip sudėtinė šiuolaikinio meno projekto dalis. Konferencijoje tai neišsiaiškinta, tačiau nuolat buvo justi dviejų fotografijos sampratų (tradicinė – išplėstas fotografijos laukas) koegzistavimas.

Kiti pranešėjai kalbėjo apie kiekvienos šalies fotografijos kūrinių specifiškumą, nagrinėdami arba ne jų santykį su šiuolaikinio meno strategijomis. Nathalie Herschdorfer, „Musee de l’Elysee“ kuratorė (Lozana, Šveicarija), pasakojo apie neseniai kuruotą tarptautinę keliaujančią fotografijos parodą „Regeneration: 50 Photographers of Tomorrow“ (http://elysee.ch/expos/expo95_en.html), skirtą muziejaus dvidešimties metų jubiliejui. Iš Šveicarijos paroda bus perkelta į Italiją, Kiniją ir Jungtines Amerikos Valstijas. Rengiant jubiliejinę parodą nuspręsta atkreipti dėmesį ne į fotografijos klasikus, o į šiandien kylančių fotografų kūrybą, bandant pažvelgti į šiuolaikines jaunos dokumentinės ir meninės fotografijos tendencijas. Parodoje pristatytus penkiasdešimties autorių darbus muziejaus kuratoriai atrinko iš kelių tūkstančių menininkų portfolio (rengiant parodą kuratoriai bendradarbiavo su daugeliu fotografus rengiančių pasaulio akademijų, prašydami atsiųsti gabiausių mokinių darbų aplankus). Visi nustebo parodoje nepamatę nė vienos tradicinės nespalvotos fotografijos. Atrankos kriterijai buvo labai paprasti ir nepretendavo į konceptualumą: pasirinkimą lėmė kryptingas fotografų darbas (o ne atsitiktinai pavykęs kadras), svarbiausiu veiksniu tapo fotografijos vizualumas, jose ieškota ne originalumo, o kokybės. Anot Herschdorfer, šiuolaikinei fotografų kartai teorija ir koncepcija yra svarbesnė už fotoaparato mygtuko paspaudimą, ir jie pirmiausia remiasi teorija, o ne fotografijos istorija. Tai karta, dirbanti tarp analoginės ir skaitmeninės fotografijos (beveik visos fotografijos padarytos skaitmenine technologija arba į ją pervestos iš analoginės) ir dažniausiai naudojanti plačiakampį objektyvą. Jie nesistengia fiksuoti realybės, o konstruoja ją patys. Portreto ir peizažo žanrai – pagrindiniai šiuolaikinėje fotografijoje, tačiau jie turi mažai ką bendra su klasikiniais variantais: tai dažniausiai surežisuotos fotografijos, jose nebandoma atskleisti psichologijos (antiportretai) ar perteikti peizažo autentiškumo. „ReGeneration“ fotografams įdomesnės fikcijos, ne pasaulio stebėjimas ir atradimas, o jo komentavimas. Savo pranešimus jie kuria fotografijų serijomis, o ne ieškodami vienintelio „didingo“ vaizdo, kaip būdinga tradicinei fotografijai. Nors eksponuoti darbai atstovavo Vakarų Europos, JAV ir Afrikos šalims, akivaizdžios bendros fotografijos tendencijos. Kas tai lemia? Šiuolaikinis fotografas yra nomadas, galintis studijuoti, gyventi ir dirbti tai Naujojoje Zelandijoje, tai Vokietijoje (ar bet kur kitur), o jo kultinė figūra – Jeffas Wallas. Herschdorfer klausė, ar fotografijos mokyklos įstato savo studentus į konformizmo rėmus, ar skatina kūrybingumą? Ar šiuolaikinis fotografas vis dar užsuka į tamsųjį kambarėlį, ar mieliau renkasi darbą prie kompiuterio? Ar klasikinė fotografija dar daro kokią nors įtaką šių dienų kūrybai? O galiausiai – kur link eina fotografija skaitmeniniame amžiuje ir kurie fotografai vis dar sėkmingai dirbs po dvidešimties metų?

Suomijoje yra dešimt fotografijos centrų, kurie turi ekspozicines sales, rengia edukacines programas, prisistato kaip dirbantys su nekomercine, šiuolaikinio meno fotografija, taip pat dvi fotografus ruošiančios mokyklos – Helsinkio dailės akademija yra viena jų. Pirkko Siitari (Keravos meno muziejaus direktorė, anksčiau dirbusi viename fotografijos centrų bei Helsinkio fotografijos muziejuje) pristatė labiausiai Suomijos fotografijos raidą paveikusius autorius. Siitari paminėjo Arno Rafaelį Minkkineną kaip padariusį nemažą įtaką Suomijos fotografijai plėtojant gamtos tematiką, dokumentinės fotografijos tradicijos, besitęsiančios nuo 8-ojo dešimtmečio, atstovą Esko Männikkö, išpopuliarėjusį vienišų šiaurės Suomijos vyrų fotografijomis, įrėmintomis supirktuose antikvariniuose rėmuose (http://www.depont.nl/ uploads/tx_userdepont/em01.jpg). Devintuoju dešimtmečiu Suomijoje fotografija pasikeitė – į ją įsiliejo daugiau moterų fotografių, pradėta nagrinėti saviidentifikacijos, reprezentacijos, lyties, viešumo–privatumo temas. Atsirado spalvota ir skaitmeninė fotografija, pradėta eksperimentuoti senąja pinhole technika. Ulla Jokisalo darbuose svarbiausia tapo motinos ir dukters tema. Ją plėtodama autorė naudojosi šeimos albumų fotografijomis, jas jungė su savomis idėjomis, įvesdama jai būdingą simboliką (paukštis, raudona virvelė, žirklės ir t.t.). Jorma Puranenas kuria pasinaudodamas peizažu ir jo reprezentacija, jungdamas šiaurinį metamorfinį kraštovaizdį su asmeninėmis pažįstamų žmonių istorijomis. Dešimtuoju dešimtmečiu išpopuliarėjo režisuota fotografija, ryškus ir griežtas vaizdas, formuojamas dirbtinio apšvietimo. Fotografė Marjaana Kella meditatyviomis, bet ryškiomis ir aiškiomis fotografijomis sukūrė naujo tipo portretą, fotografuodama žmones iš nugaros. Peizažo tradicija keitėsi Ari Saarto kūryboje: čia peizažas jungtas su dokumentika, Riitta Päiväläinen kraštovaizdžiuose fotografuodavo suledėjusias vandeniu aplietų padėvėtų drabužių skulptūras, kurios, anot Pirkko, yra tarsi nežinomų istorijų talpyklos. Jaunosios kartos fotografas Perttu Saksa kuria milžiniškų formatų kinematografiškos atmosferos vaizdus, nedarydamas serijų, o koncentruodamasis į pavienio vaizdo estetiką. Marja Pirilä dirba camera obscura technologija, jos buveine paversdama kambario erdvę, Elina Brotherus, „ARS Fenica“ nominantė, plėtoja šiuolaikinio portreto ir peizažo žanrus.

Pranešime „Žemė, peizažas ir aplinka: dabartinė britų fotografija“ kuratorė ir fotografijos kritikė Liz Wells pasakojo apie įvairias britų marinistinio, industrinio ir psichogeografinio peizažo interpretavimo formas šiuolaikinių fotografų projektuose kaip išskirtinį britų fotografijos reiškinį. Wells pateikė gausybę skirtingas taktikas naudojančių menininkų projektų pavyzdžių, kuriuose vieni menininkai siekia estetinio efekto su nuorodomis į peizažą tapyboje, dar kartą apmąsto patį peizažo žanrą, kiti jungia šiuolaikines etnografines ar konceptualizmo taktikas, produkuoja tipologinę fotografiją, per ją atskleidžia D. Britanijos identiteto, privatizacijos, marginalų, emigrantų, istorinius ir politinius probleminius kontekstus. Šie menininkų projektai įgyja instaliacijos ar knygos formą. Peizažo žanrą plėtoja fotografai Paulas Gray, Ingrid Pollard, Markas Poweris, Johnas Kippinas, Martinas Poveris, Davidas Williamsas, Danas Shipsidesas, Davidas Farrellas, Anthony Haughey, Debora Baker, Denis Doran.

Į fotografiją ir šiuolaikinį meną Lietuvoje pažvelgta per „fotografijos išplėstame lauke“ (R. Krauss „išplėsto lauko“ skulptūroje sampratą G. Bakeris pritaikė fotografijai) prizmę. Kalbėta apie tai, kokiais būdais fotografija integruojama į šiuolaikinio meno praktikas ir kokias funkcijas atlieka: 1) fotografija kaip temų ir žanrų tęsinys šiuolaikinio meno praktikoje (E. Rakauskaitė, D. Liškevičius, A. Raila, R. Juškevičiūtė ir kt.), 2) fotografija kaip meno praktikos (performansai, akcijos, kolaboraciniai projektai) dokumentacija ir vienintelis atminties archyvas (N. ir G. Urbonai, D. Liškevičius), 3) videomenas kaip fotografija, fotografija kaip videomenas: sąstingis ir naratyvas (K. Inčiūraitė, D. Narkevičius ir kt.), 4) savarankiškos fotografijos ir šiuolaikinio meno strategijų sintezė (G. Didžiapetris), 5) fotografijos autonominio vaizdo kritika jaunųjų kūriniuose (paroda „komentarai@3xpozicija.lt“).

Konferencijos pabaigoje Fotografijos centro direktorius Z. Kolovskis padarė tikriausiai ne vieną nustebinusias išvadas, kurios skambėjo gana modernistiškai. Jis pritarė, kad šiuolaikinis fotografas yra visapusiškai išsilavinęs ir išmanantis šiuolaikinio meno strategijas, tačiau apgailestavo, kad menininkas kuria tai, ko iš jo laukia kuratorius, ir pridūrė, kad nereiktų užmiršti, jog ne kuratorius ir ne teoretikai, o Dievas vedžioja menininko ranką. Kiekviena epocha turi savo žaidimo taisykles. Romantiškojo menininko-genijaus tipą į paraštes nustūmė menininkas-analitikas-etnografas ir kolektyvinis menas, tampantis vis įvairesnis atsiradus naujosioms technologijoms. Įvairių sferų teorijos ir meno praktikos sąlytis, kuratoriui turint patariamąjį, o neretai ir lemiantį balsą šiandien yra vienas iš veiklos būdų. Kita vertus, suprantamas ir Z. Kolovskio pasipiktinimas „sukuruotomis“ fotografų strategijomis, jeigu fotografija suvokiama tradiciškai: dažnai nutinka taip, kad menininko darbo stipriąja savybe lieka koncepcija, fotografiniam vaizdui tampant visiškai nuobodžiam ir kartotiniam, prarandančiam tradicinės fotografijos vertes. Bet ar tokie reiškiniai negali tiesiog koegzistuoti šiuolaikinio meno besiplečiančiame (?) lauke ir būti dar viena fotografijos raiškos forma? Tai tik susitarimo, kaip mes suvokiame fotografiją, klausimas, kuris, panašu, vis dar neišspręstas.

______________________________

1 Šį centrą įkūrė Rusijos kultūros ministerija (dabar – Kultūros ir masinės komunikacijos ministerija) 2002 m.

 

Skaitytojų vertinimai


9118. zoe2006-12-20 17:22
jegele, gerai direktorius pavare - dievas ranka menininko vedzioja....lyg fotografija butu ikonu tapyba. dar teks palaukt kol ledai isjudes ir atsilikimas ims tirpti

9694. Igne :-) 2007-03-07 16:31
jega..

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:52:53 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba