SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-09-26 nr. 816

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kristina Pipiraitė
Ženklas, mitas, miestas
12

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Ir dar kartą „Tūkstančio simfonija“
2
• Goda Rupeikaitė
Sugrįžusi „Ugnies medžioklė su varovais“
1
• Naujasis LNOBT sezonas
• Helmutas Šabasevičius
Lietuvos primabalerina – Suomijos baleto spektaklyje
• Įsisiūbavo penktosios „Sirenos“
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Bekalbiai susirašinėjimai
23
• Velniškai gera šiuolaikinio meno politika5
• Monika Krikštopaitytė
Nesibaigiantis ropojimas
9
• PARODOS2

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Audronis Liuga
Akistata su kitkuo
7
• Andrius Jevsejevas
Tigrinės lelijėlės
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Autorinio kino šaknys gilios
 Takoskyros pranašumai3
• „Guten Film!“
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Šiuolaikinis eilinio žiūrovo šokis
12

Anonsai 
• Lietuvos vardo tūkstantmečiui
• Kultūrininkų akcija „Nebalsuoji – nesiskųsk“3
• 5-asis Tarptautinis vaikų ir jaunimo filmų festivalis

Kinas

Takoskyros pranašumai

Krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Stebukladarė"

Neseniai teko būti vieno filmo premjeroje. Platintojai sukvietė daug lietuvių įžymybių. Kad tai žvaigždės, supratau tik iš to, kaip uoliai tuos žmones gaudė fotografai. Kai salė prigužėjo pilnutėlė, filmo pristatyti buvo pakviestas garsus, kaip supratau, diskotekų vedėjas. Jis pamurmėjo po nosimi apie senukus Alą Paciną ir Robertą De Niro ir pakvietė apsilankyti kažkokiame klube. Tuo filmo pristatymas baigėsi.

Manau, kad ne aš vienas nesugebu atskirti Zvonkės nuo Mios, Radžio nuo Cicino, nekalbant apie visokius stano, mundžius ir pan. fauną (nors net šuneliui negalėčiau duoti panašaus vardo). Bet problema ne ta, kad esu senas ir nebenoriu gilintis į lietuviškas banalybes. Įdomu tai, kad mūsų žiniasklaida, kepdama tas žvaigždes kaip tikrame komunistinio darbo spartuolių fabrike, sukūrė akivaizdžią takoskyrą tarp dviejų – masinės ir aukštosios kultūros – pasaulių. Ko gero, už tai jai reikėtų net padėkoti, nes galima nieko nebesitikėti iš dienraščių ir televizijos laidų. Problema kita – ta pati žiniasklaida nuolat nori įteigti, kad kitokios kultūros nėra. Ji tai daro labai gudriai, pvz., interviu su garsiu dirigentu kalbasi apie jo meilės nuotykius, o talentingas baleto šokėjas pristatomas kaip svajonių namus statantis menininkas. Keisčiausia, kad ir tie aukštosios kultūros atstovai leidžia save taip pristatyti. Žinau jų argumentus, esą taip jų kuriamas menas tampa artimesnis masinei publikai. Atsiprašau, bet greičiau tokia „išpažintis“ atbaidys tikro meno vertintoją, nei pakvies į baletą ar rimtą koncertą Cicino gerbėją. Liaudis nežino Eimunto Nekrošiaus ar Antano A. Jonyno ir visai puikiai be jų apsieina. Puikiai be jos apsieina ir didieji kūrėjai. Nusiraminkime ir leiskime liaudžiai pasidžiaugti Zvonke.

Kartais man atrodo, kad tas taikymasis prie masinio skonio yra pats didžiausias socializmo palikimas mūsų mentalitete. Sovietmečiu oficialiai niekas nedrįso suabejoti darbininko ar melžėjos skoniu, bet mintyse gardžiai pasišaipydavo, dabar žiniasklaidos spartuoliai juo neabejoja visiškai nuoširdžiai. Net priešingai – dabar melžėjos ir darbininkai (tiksliau, menkiausio rango vadybininkai, sekretorės, pardavėjos ir pan.) sprendžia, ką rodys televizija, ką vaidins teatras, ką leis leidyklos. Aukštosios kultūros erdvė nuolat menkėja, o susidariusią tuštumą bematant užima kokie nors projektai, siekiantys įtraukti tas pačias mases į meno kūrimą. Niekad nepatikėsiu, kad tai yra prasminga. Tegul tuo užsiima įvairūs mėgėjų būreliai. Kalbant projektų autorių kalba, aš noriu rimto produkto, o ne mėgėjų televizijoje, kine, teatre. Visai nesiūlau sunaikinti liaudies menininkus kaip klasę, bet manau, kad pasakius A, t. y. atskyrus masinę ir aukštąją kultūrą, reikėtų tarti ir B, t. y. atskirti profesionalų ir mėgėjų meną. Bet ar tada nepaaiškėtų, kad visa mūsų masinė kultūra yra siaubingai mėgėjiška?

Tokios mintys apninka, kai netyčia „įpuolu“ į kokią nors gyvenimo būdo laidą. Jų dabar tiek daug, kad televizoriaus ekranas ima priminti „Stiliaus“ žurnalą. Daug ponų ir visi labai gražūs.

Nemėgstu Melo Gibsono, bet ne todėl, kad šis nemėgsta lietuvių. Lietuvių tikrai yra už ką nemėgti, ne tik už aštrius dantis. Tiesiog jis yra pretenzingas kino amatininkas, kuris savo netalentingumą dangsto populiariomis idėjomis arba religija. Bet filmui „Apokalipto“ (LTV, 28 d. 22.20) jis pasirinko įdomų moto – Willo Duranto žodžius, esą didžiąją civilizaciją galima sunaikinti iš šalies tik tada, kai ji ima pati degraduoti iš vidaus. Filmas yra savotiška metafora apie sugriautą darną – Lotynų Amerikos užkariavimą ir didžiųjų jos tautų sunaikinimą

Matyt, svarbiausias šios savaitės filmas – 1937 m. sukurtas Johno Fordo „Uraganas“ (LTV2, 26 d. 19.45) taip pat apie tai. Tiksliau, tai filmas apie individualios laisvės ir kolonijinės priespaudos kovą. Filmo herojus Terangis gimė prancūzų kontroliuojamoje Taičio salelėje. Vedęs Maramą (viena garsiausių tarpukario žvaigždžių Dorothy Lamour), jis įsidarbina laive. Už tai, kad Terangis įsivėlė į muštynes su baltaodžiu, gubernatorius nusprendžia jį žiauriai nubausti. Niekas negali įtikinti gubernatoriaus pasielgti kitaip, net jo žmona (garsiojo „Maltos sakalo“ Mary Astor). Audringi filmo įvykiai veda katastrofos link.

1962 m. sukurta Arhuro Penno „Stebukladarė“ (LTV2, 28 d. 19.15) priskiriama prie geriausių to dešimtmečio filmų. Jo herojė – JAV tautos didvyre laikoma pedagogė Helen Keller. Ji gimė 1880 m., labai anksti tapo kurčia ir neregė. Būdama dvidešimt dvejų ji puikiai baigė universitetą, vėliau parašė autobiografinę knygą ir daugybę veikalų, skirtų specialiajai pedagogikai. Bet kad taptų tuo, kuo tapo, Helen turėjo rasti mokytoją, kuri visiškai laukinį septynerių metų vaiką išmokytų suprasti pasaulį. Tai buvo pusiau akla Annie Sullivan – pradedančioji mokytoja, dvidešimt šešerių metų skurdžių prieglaudos auklėtinė. Tą istoriją aprašė pati Annie laiškuose savo globėjai iš Bostono. Ja susidomėjo tada niekam nežinomas rašytojas ir Penno draugas Williamas Gibsonas („Dviese sūpuoklėse“). Iš pradžių jis norėjo rašyti baleto libretą, bet Pennas įtikino parašyti pjesę, ją pats ir pastatė televizijoje 1957 m., o 1959-aisiais Brodvėjuje. Didžiulė spektaklio sėkmė ir puiki Anne Bancroft bei Patty Duke vaidyba paskatino sukurti filmą. Aktorės pelnė „Oskarus“. Pennui šis filmas atvėrė kelią į Holivudą. Prie jo atsinaujinimo jis prisidėjo filmu „Bonė ir Klaidas“. Beje, Penno filmas taip pat pabrėžia kultūros, savarankiškų sprendimų, nuoseklaus elgesio vertę.

Žinoma, negalima pražiopsoti ir retai rodomos Woody Alleno stilizacijos Ingmaro Bergmano tema „Vasarvidžio nakties sekso komedija“ (LTV, spalio 1 d. 23.15). 1955 m. sukurta ir Kanuose parodyta Bergmano joninių komedija „Vasarvidžio nakties šypsenos“ atnešė režisieriui pasaulinę šlovę. Allenas laisvai perkėlė komedijos veiksmą į išradėjo Endriu ir jo žmonos surengtą priėmimą.

Šią savaitę televizijos rodys kelis filmus, kuriuose vaidina Keira Nightly. Spalį ekranuose pasirodys Johno Maybury filmas „Meilės riba“, kuriame K. Nightly sukūrė pagrindinį vaidmenį. Todėl siūlau pasižiūrėti ankstesnį jų bendrą filmą „Tramdomieji“ (LNK, 27 d. 22.55). Tai filmas apie karo Irake pasekmes amerikiečių visuomenei. Netekęs atminties kareivis (Adrien Brody) grįžęs namo apkaltinamas žmogžudyste. Jis nieko neprisimena. Atsidūręs ligoninėje, jis tampa eksperimento dalyviu: specialus gorsetas padės atsukti laiką atgal. Tada kareivis sužinos, kad jam likę gyventi tik keturios dienos. Man filmas pasirodė pernelyg pretenzingas, supainiotas, regis, autorius iki galo taip ir neapsisprendė, kokio žanro filmą kuria. Iš britų avangardo į didįjį kiną atėjęs Maybury sakė, kad įkvėpimo sėmėsi iš nebyliojo kino, ypač Ericho Von Stroheimo filmų.

Honkongo režisierius Tsui Harkas laikomas pramoginio kino klasiku. Jis vienas pirmųjų privertė Vakarų žmones žiūrėti filmus apie taikliai šaudančius Honkongo policininkus ir mafiozus, pradėjo garsųjį ciklą „Kadaise Kinijoje“. 2000 m. režisieriaus sukurtas „Laikas ir tėkmė“ (TV3, 26 d. 0.30 – ar tik TV3 planuotojų neapėmė masinė nemiga?) pasakoja apie nusikaltėlį Tailerį ir policijos tarp nusikaltėlių infiltruotą Džo. Jų susitikimas bus lemtingas, nes Džo pastos, o asmens sargybiniu tapęs Taileris bandys kuo greičiau užsidirbti pinigų. Įvykiai klostosi gana sparčiai, bet nepasakosiu siužeto, kuris, manau, ne vienam režisieriaus gerbėjui suteiks malonių akimirkų (113 minučių). Beje, pagrindinius vaidmenis filme sukūrė vietinės žvaigždės: Tailerį suvaidinęs Nicholasas Tse yra ne tik populiarus aktorius, bet ir dainininkas. Jo draugą Džeką kuria iš Taivano kilęs Wu Bai, kurį žino visa Azija. Jis ir parašė dvi filme skambančias dainas.

Bijau pagalvoti, kas bus, kai vaidinti kine užsimanys ne tik Mamontovas, bet ir televizijos fabrikų pagamintos žvaigždės. Kitas klausimas, ar tada lietuvių filmai patiks aršiems šio kino priešams, pasigendantiems naujų vardų, naujų temų bei filmų apie niekam nereikalingus žmones.

Jūsų –
Jonas Ūbis

 

Skaitytojų vertinimai


15034. Barbora2008-09-28 17:12
Ūbi, aš kai įsijungiu TV, tai kaip Becketo herojus įsidedu į burną akmenuką ir tyliu. Kaip gerai, kad Jūs padedate į šalį pypkę. Bet nejaugi Jūs nesuvokiate, kad jei ne Mia ir ne Zvonkė, tai neišeitų Lietuvos lairaščiai. Jei ne "valinskai" - nebutų užpildytas Seimas. Raskite man vieną mėnesio Lietryčio numerį be "zvonkiu", ir aš Jums dovanosiu savo teisėtai prie ežero pastatytą sodybą. Be televizoriaus...

15037. barborai2008-09-29 00:33
Nu ir nesamone pasakei.

15058. Monika2008-09-29 22:12
Na ir kas? Autoriu apie batus, Jūs apie ratus. Deja, taip ir nesupratau Jūsų požiūrio...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
7:51:57 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba