SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-09-26 nr. 816

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kristina Pipiraitė
Ženklas, mitas, miestas
12

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Ir dar kartą „Tūkstančio simfonija“
2
• Goda Rupeikaitė
Sugrįžusi „Ugnies medžioklė su varovais“
1
• Naujasis LNOBT sezonas
• Helmutas Šabasevičius
Lietuvos primabalerina – Suomijos baleto spektaklyje
• Įsisiūbavo penktosios „Sirenos“
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Bekalbiai susirašinėjimai
23
• Velniškai gera šiuolaikinio meno politika5
• Monika Krikštopaitytė
Nesibaigiantis ropojimas
9
• PARODOS2

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Audronis Liuga
Akistata su kitkuo
7
 Andrius Jevsejevas
Tigrinės lelijėlės
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Autorinio kino šaknys gilios
• Takoskyros pranašumai3
• „Guten Film!“
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Šiuolaikinis eilinio žiūrovo šokis
12

Anonsai 
• Lietuvos vardo tūkstantmečiui
• Kultūrininkų akcija „Nebalsuoji – nesiskųsk“3
• 5-asis Tarptautinis vaikų ir jaunimo filmų festivalis

Teatras

Tigrinės lelijėlės

Prasidėjo tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“

Andrius Jevsejevas

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Septynios mirtinos nuodėmės"
bLUE nuotr.

Rodos, viskas šiame pasaulyje nenumaldomai paklūsta gamtos dėsniams. Vasaros saulei kaitinti pradėjus mes tarsi tampame šiltesni, atviresni, pakylėti, o atėjus rudeniniams lietums, nelyginant lapai, krinta ir mūsų ryžtas bei nuotaikos. Nežinia, ar tai atsitiktinumas, ar dėsningas dalykas, tačiau šįmet motina gamta į savo ciklą akivaizdžiai įsuko ir teatrą. Praėjusį Lietuvos teatro sezoną užbaigus „Naujosios dramos akcijos“ pristatytais Dešimt Dievo įsakymų, rudeninės „Sirenos“ mus pasitiko visomis septyniomis mirtinomis nuodėmėmis, rugsėjo 15–16 d. tigrinių lelijų pavidalu pražydusiomis Lietuvos Rusų dramos teatre.

Tai jau antrasis lietuvių publikos susitikimas su pačiais įvairiausiais epitetais vadinamu britų kabaretu „The Tiger Lillies“. Jie ir skandalingi, žeidžiantys, ir subtilūs, tuo pat metu ir velniški, ir dieviški. Jų stilius – taip pat vienareikšmiškai neįvardijamas: gal tai „satanistinis folkas“, gal „tamsusis pankų kabaretas“, o gal ir „viskas viename“. Pernykštėse „Sirenose“ žiūrovams prisistatę Hanso Christiano Anderseno tragiškos pasakos „Mergaitė su degtukais“ interpretacija, šįsyk „Lelijų“ vyrukai nebuvo tokie netikėti ir nusprendė papasakoti savaip linksmą istoriją apie tai, kuo trykšta beveik visos jų dainos ir pasirodymai – apie „Septynias mirtinas nuodėmes“. Pavadinimas nori nenori atrodo pretenzingas ir keliantis tam tikrų asociacijų su prieš 75 metus Kurto Weillio bei Bertoldo Brechto sukurta taip pat pavadinta opera baletu. Tačiau paklausius naująjį „Lelijų“ albumą iš karto tampa aišku, kad šiuos kūrinius tesieja vienodas pavadinimas ir jo sugestijuojama tema.

Regis, kad po praėjusių metų festivalyje rodytos nostalgiškos ir kiek moralizavimu kvepiančios „Mergaitės su degtukais“ charizmatiškasis trio su piktuoju klounu Martynu Jacquesu priešakyje nusprendė grįžti prie savo šaknų, ant visko nusispjauti ir pagaliau „patvarkyti“ pasaulį. Ne, jie nenutraukė ryšių su teatru. Netgi priešingai. Į savo gretas pasikvietę buvusią naktinių klubų pažibą artistę Ophelią Bitz scenoje pasistatę savotišką angliškojo gatvės teatro simbolį – raudonai baltą Pančo ir Džudės būdelę bei lėlininką Nathaną Evansą, kažkodėl anglų tradicijoje vadinamą „profesoriumi“, „The Tiger Lillies“ priartėjo prie savo pačių esmės: groteskiško karnavalinio gatvės teatro.

Rusų formalistas literatūros kritikas ir filosofas Michailas Bachtinas savo garsiojoje studijoje apie Franšois Rabelais ir viduramžių bei Renesanso karnavalinės kultūros apraiškas išskiria tris karnavalinio liaudies humoro formas: ritualinius reginius (tarp jų ir komiškus mugės vaidinimus), komiškas verbalines kompozicijas (pvz., bažnytinės literatūros parodijas) ir įvairiausius keiksmus. Visi trys aspektai akivaizdžiai pastebimi šiame „Tigrinių lelijų“ pasirodyme. Pančo ir Džudės lėlių vaidinimas – XVI a. anglų gatvės teatro apraiška – nuodėmingajame spektaklyje negailestingai sušiuolaikinamas. Abu veikėjai virsta ekstravagantiškos išvaizdos pankais, o ne prasčiau nei pats velnias atrodančio pono Pančo žmonelė Džudė (Eltono Johno garbei) virsta sugyventiniu Džudu. Nepaisant visų nuorodų į šiandieną, „profesoriaus“ Nathano rankose neišnyksta ir svarbiausi tradiciniai akcentai: girgždantis, deformuotas Pančo balsas, jau minėta būdelė-scena, esminės frazės bei antraeiliai veikėjai lėlės. Viena būtiniausių gatvės teatro sąlygų – publikos įsitraukimas į vaidinimą, savotiškas žaidimas vadovaujantis tam tikromis taisyklėmis. Nenorintys ar nemokantys žaisti iš žaidimo iškrinta. Turbūt naivu buvo tikėtis, jog Pančo ir Džudės teatro akyse neregėjusi Lietuvos publika ir šiaip nepasižyminti dideliu atvirumu lengvai pasiduos šioms taisyklėms, todėl atlikėjams tekdavo iš peties paplušėti (net gerokai pasimokyti šnekėti lietuviškai), kad sulauktų tam tikros žiūrovų reakcijos.

Toks aktyvus atlikėjų bendravimas su publika (žinoma, neperžengiant savojo vaidmens ribų), ypač su kitais spektaklio dalyviais (ir lėlėmis, ir žaviąja panele Ophelia), ir yra vienas didžiausių šio spektaklio pliusų, palyginti su „Lelijų“ pasirodymu pernykštėse „Sirenose“. Veiksmas scenoje, apsikeitimas frazėmis, žaidimas žodžiais vyksta dinamiškai, tarsi iš Rubenso paveikslų išplaukusi gražuolė šokėja Ophelia Bitz ekspresyviai vieną po kitos į sceną tempia lenteles su visų septynių nuodėmių pavadinimais ir visas jas savaip pavaizduoja. Ji šoka, gundo, vilioja, ryja bulvių traškučius ir miniatiūrinius ugnies fakelus. Rankos jai nereikalingos – uždraustą vaisių ar butelį džino ji puikiausiai atneša ir suvaldo krūtimis. Rankos nebūtinos ir ponui Pančui. Viską, ko jam reikia (nuraminti mylimąjį Džudą ar užmušti velnią), jis puikiausiai gali padaryti ir lyties organu, o tada triumfuodamas sušukti: „Štai kaip tai daroma!“ Primityvokas iliustratyvumas ir netgi vulgarumas, kuris galėtų užkliūti bet kuriame kitame spektaklyje, karnavalinio šėlsmo sūkuryje atrodo esantis savo vietoje.

O pačių „Tigrinių lelijų“ dainos iš naujojo albumo – visiškai naujos, nors tuo pat metu lyg kažkur jau girdėtos. Būgnininkas Adrianas Huge’as būgnus daužo kūdikėlių galvutėmis, svaidosi šokoladinėmis išmatomis, kurių nesidrovi paragauti ne tik scenos partneriai, bet ir žiūrovai. Bosistas Adrianas Stoutas kaip visada tyliai sėdi savo kamputyje ir griežia muzikiniu pjūklu, o mirusiu Džudu su angelo sparnais persirengęs Nathanas Evansas, grakščiai žengdamas palei pirmą eilę ir žaviai flirtuodamas, groja priekyje sėdinčioms damoms. Martynas Jacquesas vėl spiegia, gieda, kriokia, niurzgia, spardo kūdikėlius ar senutes nuo laiptų, tačiau visa tai kaip visad daro subtiliai ir skoningai. O patogiai įsitaisęs krėsle ir aktyviai mosikuojantis prie rankos pritvirtintu ramentu jis tarsi primena šauniojo kareivio Šveiko, suluošinto, tačiau visada pasirengusio kariauti, piktąjį alter ego.

Ar visa tai šokiruoja? Sakytume, kad jau nebe. Tai vaidinimas, balansuojantis ties tikrovės ir iliuzijos riba. Dorovinių vertybių netekusioje visuomenėje pamokslavimas ir grūmojimas kumščiu jau senokai nebeturi prasmės. O prie tikrų tikriausių kultūros išmatų ar nenutrūkstančių keiksmų tiradų mes esame taip pripratę, kad nė nemirktelėdami tai griebiame ir virškiname. „Tigrinės lelijos“ pasitelkia vienintelį, jų manymu, likusį ginklą. Jie išraiškinga ir teatriška forma mums pateikia savitą estetizuotą, karnavalinę šlykščios tikrovės versiją, netikro, suvaidinto ar sudainuoto blogio pasaulį, kuriame niekšybę atpažįstame ir patiriame tiesiogiai su ja susidurdami, tačiau tuo pat metu išlikdami švarūs.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
7:51:46 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba