SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-06-08 nr. 759

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Milda Valentaitė
Sudervės kryptis
9

Muzika 
• Rima Povilionienė
Iškalbinga Vilniaus festivalio misija
• Rasa Vilimaitė
Muzika po Šiaurės dangumi
2
• Kamilė Rupeikaitė
Premjera mažiesiems žiūrovams
1
• Pristatyta knyga apie Onutę Narbutaitę
• J.S. Bacho „Pasija pagal Joną“
• Šeimyninis muzikavimas2
• KONCERTAI

Dailė 
• Milda Žvirblytė
Gotai, apokalipsė, šių dienų kultūra
20
• Miglė Užkurnytė
Išlaikant keistumo dvasią
• Lietuva Venecijos bienalėje6
• PARODOS2

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Scenos aristokratas Laimonas Noreika (1926–2007)
• Daiva Šabasevičienė
Spektaklis apie teatro ašaras ir juoką
• Trečiasis Druskininkų teatro festivalis2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pirmo laipsnio susitikimai su kinu
• Reikia draugauti
• Prisimenant Bernhardą Wicki
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Lincas – Vilnius: bendras skambesys
• VEKS tarybos kreipimasis

Pasaulyje 
 Eglė Mikalajūnaitė
Kylanti (nebe)periferija
2

Anonsai 
• Priimamos paraiškos 2008-ųjų Europos kultūrų dialogo metų nacionalinio projekto įgyvendinimo partnerių atrankai
• Europos kultūros programų centras kviečia

Pasaulyje

Kylanti (nebe)periferija

Šiuolaikinio kinų meno parodos Vilniuje, Mančesteryje ir Liverpulyje

Eglė Mikalajūnaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Cao Fei „Utopija?“. „Tate“ galerija Liverpulyje

Prieš kelis mėnesius į Vilnių buvo atvežta šiuolaikinį Kinijos meną pristatanti paroda – Tobiaso Bergerio „Perlų upės miestas“. Paroda turėjo savų trūkumų ir privalumų. Viena vertus, buvo pristatytas itin aktualus menas, kuris: 1) sukurtas didžiausioje ir vis didesnę įtaką pasaulyje turinčioje valstybėje; 2) vis labiau traukia žvilgsnius visame pasaulyje; 3) nepaisant egzistuojančių paviršutiniškų ar gilesnių skirtumų, turi nemaža bendrų bruožų su Lietuvos menu. Antra vertus: 1) buvo pristatyta tik vieno (nors ir itin reikšmingo) Kinijos regiono – Perlų upės deltos – menas; 2) beveik visi menininkai buvo tos pačios jaunosios kartos (gimę 8-ajame dešimtmetyje); 3) dėl suprantamų priežasčių parodą sudarė tik lengvai (pigiai) transportuojami kūriniai: fotografija, videomenas, keli nedideli objektai. Kitaip tariant, kalbėta svarbia tema, tačiau apžvelgta tik viena ribota plataus reiškinio dalis. Dėl to „Perlų upės miestą“ verta palyginti su kitomis svetur šiuolaikinį Kinijos meną pristatančiomis parodomis.

Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje Kinijos menas yra pristatomas Mančesterio ir Liverpulio pagrindinėse šiuolaikinio meno erdvėse: „Urbis“ galerijoje Mančesteryje ir „Tate“ galerijoje Liverpulyje. Abi parodos gana skirtingos, viena jų panašesnė į Vilniuje vykusią, antroji visiškai kitokia.

Panašioji paroda – „Urbis“ centre vykstanti „Atvykimas ir išvykimas: naujos Honkongo meno perspektyvos“ („Arrivals and Departures: New Art Perspectives of Hong Kong“, kuratoriai Sally Lai, Yuen Fong Ling (D. Britanija), Howard Chan ir Siu King-chung (Honkongas) – kai kuriais atžvilgiais nusileidžia, kai kuriais pranoksta vilnietiškąją. Parodos tema – Honkongas; pristatoma Honkonge bei D. Britanijoje gyvenančių kinų kilmės menininkų kūryba; menininkų kūriniai tyrinėja Honkongą kaip kasdienybę, žvelgia į jį iš atstumo, svarsto identiteto klausimus. Paroda panaši į „Perlų upės miestą“ keliais aspektais. Viena, ji nesiekia aprėpti visos Kinijos, o pristato tik vieną miestą. Šia prasme ji dar siauresnė nei vilnietiškoji – Honkongas yra tik vienas iš Perlų upės deltos miestų. Antra, pusė dalyvaujančių menininkų (Gordon Cheung, Yuen Fong Ling, Kwong Lee, Anhony Key, Mayling to) tik kilę iš Kinijos, bet negyvena joje – taip pat ir Vilniaus parodoje daugelis menininkų buvo tik laikinai reziduojantys Kinijoje ar kilę iš jos (Christian Jankowski, Yuk King Tan, Lin Yilin ir kt.). Bendras įspūdis taip pat gana panašus į „Perlų upės miesto“. Tiesa, kitaip nei Vilniaus parodoje, gana maloniai nuteikia formatų įvairovė: vietoje varginančio filmų kiekio pristatyta daugiau instaliacijų, tapybos. Kita vertus, nepaisant formatų įvairovės, kūriniai yra panašaus lygio ir pobūdžio. Gordon Cheung vartotojišką visuomenę kritikuojanti, bet kartu pati gana paviršutiniška tapyba ar tos pačios tematikos Anthony Key objektas primena ne vieną ŠMC eksponuotą kūrinį. Pak Sheung-chuen viešoje erdvėje atliekami performansai artimi (bet mažiau įdomūs) Lin Yilin kūrybai. Tiesa, yra keletas skirtingo pobūdžio kūrinių, jie daugiausia susiję su pagrindine parodos tematika. Juose nagrinėjami identiteto, praeities ir ateities santykio, migracijos klausimai; šitaip paliečiama vilnietiškoje parodoje menkai apčiuopta „meninės antropologijos“ tema, dar neseniai buvusi itin aktuali ir lietuvių mene. Parodoje išsiskiria (būtų išsiskyręs ir „Perlų upės deltoje“) menininkės Tam Wai Ping kūrinys, kuriame identiteto problema nagrinėjama sekant Josepho Beuyso išmintu keliu – pasitelkiant natūralias medžiagas ir procesą: ledą ir smėlį. Vis dėlto bendras „Atvykimo ir išvykimo“ įspūdis gana blankus. Tiesa, parodos pateikimo būdas patrauklesnis nei „Perlų upės deltos“, ji įvairesnė ir lengviau aprėpiama, labiau prieinama žiūrovui, kita vertus, ŠMC parodoje buvo įdomesnių kūrinių.

Liverpulio „Tate“ galerijoje vykstanti paroda „Tikras dalykas: šiuolaikinis Kinijos menas“ („The Real Thing: Contemporary Art from China“) smarkiai pranoksta „Perlų upės deltą“ ir „Atvykimą ir išvykimą“. Parodos organizatoriai teigia, kad tai „pirma tokio masto ir lygio šiuolaikinio Kinijos meno paroda Didžiojoje Britanijoje“. Kuratoriai – „Tate Liverpool“ direktorius Simonas Groomas, Karen Smith (Pekinas) ir Xu Zhen (Šanchajus) – siekia pristatyti svarbiausius ir iškiliausius šiuolaikinius Kinijos menininkus. Kitaip nei Vilniaus ir Mančesterio parodose, čia dalyvauja tik Kinijoje (daugiausiai – Šanchajuje ir Pekine) gyvenantys menininkai.

Paroda puiki visais aspektais: kūriniai įvairūs, geri, patraukliai išdėstyti. Į akis krinta gigantiško masto (brangiai kainuojantys) darbai. Žinoma, kūrinio įgyvendinimo kaina nebūtinai nulemia jo kokybę. Tarkime, Xu Zhen kūrinys – eksponuojama tariamai jo nukirsta Everesto viršūnė (1,8 m aukščio (menininko ūgį atitinkanti) „apledėjusi uola“) ir akcijos „dokumentacija“ – parodos kontekste atrodo gana vidutiniškai. Kita vertus, Zhuang Zhui „Rytai yra raudono traktoriaus gamykla“ („The East is Red Tractor Factory“ (didžiulė sunkiąja industrija kvepianti instaliacija) yra bene įspūdingiausias parodos darbas. Tačiau didžiuliai ir brangūs kūriniai nėra esminis Vilniaus, Mančesterio ir Liverpulio parodų skirtumas (jų tėra trys ar keturi). Skiriasi bendras viso eksponuojamo meno pobūdis. Galbūt tai lemia jau minėti veiksniai – visi menininkai tik iš Kinijos, pristatomi ŠMC ir „Urbis“ neįtraukti šalies regionai – bei tai, kad dauguma dalyvaujančių autorių yra vyresniosios kartos (gimę 7-ajame dešimtmetyje). Eksponuojama nemaža estetiškų ar tiesiog jusliškų kūrinių – minėta Zhuang Zhui instaliacija, psichologiškai paveikus Li Yogbin kūrinys (būdamas tamsiame kambaryje žiūrovas tariamame lange regi boluojantį, ryškėjantį, bet galutinai neišryškėjantį šešėlį, girdi netolygų žmogaus kvėpavimą), jaunesniosios kartos menininko Yang Fudong maždaug dešimties ekranų videoinstaliacija apie valkataujančius šunis ir skurstančius žmones, monumentali Yang Shaobin angliakasių gyvenimą vaizduojanti tapyba (ne lyriška, bet ir ne pernelyg ironiška), Wang Gonxin lūžio situaciją Kinijoje komentuojantis videodarbas apie „griūnantį stogą“; forma gana svarbi dar keliuose kūriniuose. Netgi naujausias Cao Fei kūrinys „Mano ateitis – ne svajonė“ („My Future Is Not a Dream“), nors ir akivaizdžiai susijęs su ankstesne kūryba, yra kur kas vizualesnis ir kartu subtilesnis, komplikuotesnis, ne toks tiesmukas kaip dauguma Vilniuje rodytų filmų.

iliustracija
Gordon Cheung darbas. „Urbis“ galerija Mančesteryje

Be minėtų darbų, eksponuojama nemažai konceptualių kūrinių. Wang Pengo performansai kiek primena vieno stipriausių Vilniuje rodyto menininko Lin Yilin kūrybą (jie – tos pačios kartos menininkai). Performanso „Vartai“ („Gate“, pirmą kartą rodytas 1984 m., buvo vienas pirmųjų tokio tipo kūrinių Kinijoje) metu į parodos atidarymą garaže susirinkę žmonės yra užrakinami spyna, neturinčia rakto; viduje panikuojančius žmones (tarp kurių yra viską filmuojantis autorius) išorėje esančiame televizoriaus ekrane stebi į parodos atidarymą nesuspėję žmonės. 1984 m. vis stiprėjant panikai didžiulės metalinės durys buvo išlaužtos jėga; teigiama, kad daug kas menininkui taip ir neatleido už šį kūrinį. Performanse „Einant pro šalį“ („Passing through“) Wang Peng, eidamas miesto gatvėmis, už savęs palieka tįsti begalinį siūlą, trikdantį praeivius. Kiti konceptualūs kūriniai kitokie nei Lin Yilin ar Wang Peng. Geng Jianyi videofilmuose žmonės atlieka įprastus kasdienius veiksmus, tačiau laikydamiesi tikslių scenarijuje parašytų instrukcijų; Qiu Zhijie, apmąstydamas tiesiamo geležinkelio įtaką Tibetui, pakartoja prieš kelis šimtus metų tautiečio atliktą kelionę pėsčiomis surakintomis kojomis, pakeliui iš sutiktų žmonių surinkdamas metalinius daiktus geležinkelio bėgių metalui, Wang Wei įspūdingai pateiktoje dokumentacijoje kinų darbininkų galerijoje pastato ir vėl nugriauna mūrines sienas, Qiu Xiaofei ir Zhou Tiehai žaidžia su tikro–fiktyvaus reiškinio idėja.

Iš konteksto išsiskiria Zhou Xiaohu kūriniai, ironiškai ir komiškai komentuojantys moters ir vyro santykius. Videodarbas „Savigyna“ („Self-Defense“, veikėjai – vyras ir moteris-lėlė) primena neseniai „Vartuose“ rodytą suomių menininkės Auroros Reinhard „Julio ir Lupita“. Skirtumas tas, kad Zhou Xiaohu lėlė finale atsikeršija vyrams. Panašūs aštrūs santykiai vyrauja kitame Zhou Xiaohu filme „Utopijos mašina ir sentimentalus džentelmenas“ („Utopian Machine and The Gooey Gentlemen“), kuriame ant moters kūno išpieštas animacinis vyras galiausiai sunaikinamas/pažeminamas; atvirkštinis variantas įvyksta ant vyro kūno. Kai kuriuos „Urbis“ rodomus kinų kūrinius primena He An meninės antropologijos tipo videodarbas, kuriame stebimas kasdienis kinų šeimos gyvenimas (galima rasti kažką bendra su Gintaro Makarevčiaus videodarbu „Giminės“).

„Tikras dalykas“ atskleidė visiškai kitus, Mančesterio ir Vilniaus parodose išvis nejaučiamus ar menkai artikuliuotus Kinijos meno aspektus. Kita vertus, tai, kas buvo labai ryšku, bet ne pernelyg įdomu parodose „Perlų upės delta“ bei „Atvykimas ir išvykimas“ (kiniško kapitalizmo kritika, meninė antropologija ir kt.), Liverpulyje pasirodo tik keliuose silpnesniuose kūriniuose.

Yra dar viena svarbi bendra gija, siejanti Vilniaus ir Liverpulio parodas. „Perlų upės mieste“ dalyvavęs menininkas Lin Yilin yra minėjęs, kad, jo akimis žiūrint, šiuolaikinio Kinijos meno situacija nėra gera: abejotinas meno lygis, savarankiškumo, savitumo, specifiškumo trūkumas, problemiškas santykis su vakarietiška tradicija ir t.t. Žiūrint į „Perlų upės deltos“ parodą galima buvo tuo patikėti. Panašius klausimus, tik daug aštresniu tonu ir labiau išsiplėsdamas, kelia ir parodos „Tikras dalykas“ kuratorius Xu Zhen. Vis dėlto pati Liverpulio „Tate“ paroda rodo, kad kinai turi gero šiuolaikinio meno, kuris, nors ir regimai atsiremdamas į vakarietišką tradiciją, pasižymi savo specifika – ir patrauklia. Toks paradoksas – dar vienas Lietuvos ir Kinijos meno panašumų (apie kitus esu rašius savo ankstesniame straipsnyje apie „Perlų upės miestą“). Abiejose šalyse egzistuoja daug negatyvios savikritikos, skundimosi, mąstymo apie vakarietišką idealą, siekiamybę; nuvertinama esama padėtis, kurioje atsiranda ar gali atsirasti išties geras ir specifiškas menas. Mano straipsnio tikslas jokiu būdu nėra eilinį kartą sukritikuoti prastą parodinio gyvenimo Vilniuje ar parodų ŠMC būklę. Tikslas yra apmąstyti specifinę Rytų Europos, Kinijos, Pietų Amerikos ir kitų besivystančių šalių bendrą situaciją, kvestionuoti jų tariamai prastą (palyginti su Vakarais) padėtį ir priminti apie egzistuojančius privalumus. Iš tiesų juk šių šalių (ką puikiai atspindi kinų paroda) situacija dabar yra panaši į tą, kokioje po Antrojo pasaulinio karo buvo atsidūrusios JAV ir Didžioji Britanija. Dabar, dejuodami apie nepasiekiamų aukštumų meno sostines – Niujorką ir Londoną, – „periferijos“ gyventojai pamiršta, kad dar tarpukariu šiose šalyse beveik nebuvo gero meno, ką jau kalbėti apie iki XX a. žiojinčią tuštumą; jų šiuolaikinė meno scena nesiremia jokia stipria vietine tradicija.

Neseniai britų dienraštyje teko skaityti straipsnį, kurio autorius nuogąstauja, kad D. Britanija, vis labiau dominuojant neseniai iš diktatoriškų režimų išsivadavusioms šalims, praranda savo buvusią įtaką. Nemanau, kad yra taip svarbu, ar Lietuvos, Kinijos, Rytų Europos menas yra geresnis už Didžiosios Britanijos ar JAV, tačiau svarbu yra suvokti savo stiprias savybes, galimybes ir išsivaduoti iš savidestrukcijos.

 

Skaitytojų vertinimai


10526. bučkis2007-06-13 18:46
manyčiau savidestrukcija tėra savikonstrukcijos pirmas žingsnis.

10549. buciuoju bucki2007-06-17 17:11
cia gerai pasakei

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:51:10 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba