SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-12-16 nr. 688

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Agnė Narušytė
Šių laikų alisos
34

Muzika 
• 2005 metų aidai1
• Vytautė Markeliūnienė
Virtuoziškumo ir vaizduotės sąskambis
• Lietuvių kompozitorių portretų galerija
• Nacionalinio simfoninio orkestro jubiliejui1
• "Brevis" mini jubiliejų
• KONCERTAI

Dailė 
• Eglė Mikalajūnaitė
Moterys ir menotyra
22
• Kęstutis Šapoka
Subjektyvi istorija
• Aistė Virbickaitė
Graži būtis ir sąmoningas paprastumas
• PARODOS

Literatūra 
• Gaidžių kapotynės1
• Živilė Ramoškaitė
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka – kas tai?
1
• VAKARAI

Teatras 
 Rasa Vasinauskaitė
Dar nešventiniai pasvarstymai
1
• Romualdo Granausko "Duburys" Dramos teatre
• Menų spaustuvė "kala" dramaturgus
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• King Kongas – įsimylėjusi Pabaisa2
• Visada būna pirmadienis
• Vaidoto Digimo filmo premjera
• "Skalvijoje" – ispanų istorinio kino ciklas
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Rasa Rimickaitė
Menas teisiamųjų suole
2
• Paulina Pukytė
Penktadienio tiltas
4

Anonsai 
• Paskelbti Lietuvos nacionalinių premijų laureatai

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Dar nešventiniai pasvarstymai

Lietuviškas ir rusiškas akcentai Maskvoje ir pas mus

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sergejus Jurskis

Tuo metu, kai Rimas Tuminas savo Mažajame teatre pradėjo "Kalėdinius susitikimus", lietuvių teatralų būrys kopė į Maskvos teatrų scenas. Maskvoje antrą kartą surengtoje peterburgietiško "Baltyjskij dom" festivalio savaitėje savo spektaklius rodė Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Cezaris Graužinis ir, aplinkybėms susiklosčius, Jonas Vaitkus (prieš kelerius metus Peterburgo "Baltyjskij dom" teatre statytą Michailo Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą"). Tad jei rusai lietuvių programą pavadino "lietuvišku akcentu", Mažajame teatre matytus pasirodymus drąsiai galima vadinti "rusišku akcentu". Tumino "Kalėdiniai susitikimai" pakvietė į svečius aktorių Segejų Jurskį, bardę Jeleną Kamburovą, kalėdiniame "Revizoriuje" Gorodničių vaidins Sergejus Makoveckis, o tarp jų – savo monologinį opusą piktadarių temomis parodė anglas Stevenas Berkoffas.

Šių dviejų įvykių sutapimas vertas dėmesio (o gal ir ironijos) dėl kelių priežasčių. Pavyzdžiui: lenkų teatro kritikas Lukaszas Drewniakas ne tik po "Sirenų" festivalio apgailestauja dėl kritinės lietuvių teatro būklės, bet apie ją parašo išsamų straipsnį "Kultūros barams" (Nr. 11); rusų kritikai, anonsuodami "Baltyjskij dom" dienas Maskvoje, nesidrovi liaupsinančių epitetų ir pristato lietuvių teatrą kaip dominuojantį Europoje. Na o "Kalėdiniai susitikimai" apeliuoja į teatro asmenybes ir jų neprarastą, nepaisant amžiaus, kūrybišką individualumo aurą.

Bet su rusiška programa Lietuvoje, kaip ir su lietuviška Maskvoje, įvyksta panašus dalykas. Iš rusų kritikų apie lietuvių spektaklius recenzijų galima suprasti, kad, išskyrus Nekrošiaus "Giesmių giesmę", šiandienos mūsų teatro jie nepriima, ir akylomis, jei ne ciniškomis, pastabomis linkę greičiau nuvainikuoti ką tik liaupsintus kūrėjus. O mes, klausydami Jurskio skaitomų tekstų, Kamburovos dainų, juolab žiūrėdami jos dainos teatro spektaklį "Danų karaliaus lašai", skirtą Bulatui Okudžavai, linkę mąstyti apie tai, kaip negrįžtamai praėjo kadaise šias dvi kultūras siejęs giluminis ryšys. Rusiškoji mokykla vis dar gyva, tačiau jos gyvybę palaiko anaiptol ne naujų laikų apmąstymai, o būtent ši kažkaip stebuklingai užkonservuota aura, geriausiu atveju nuteikianti suokalbiškiems prisiminimams, blogiausiu – jau sunkiai lygiaverčiai priimamu nuoširdumo ir dvasingumo patosu. Tai ypač pasakytina apie Kamburovos teatro spektaklį "Danų karaliaus lašai" – gruziniškos užstalės su Okudžavos dainomis vakaronę. Nors ir pajudinusi kai kurių žiūrovų ploniausias sielos stygas, ji atrodė ir pernelyg sentimentali, ir dirbtinai "virpanti". Tokį Kamburovos bendražygių saldumą, spalvų, pozų ir balsų cukringumą, beje, jai pačiai visai nebūdingą, kažin ar būtų priėmęs ir pats Okudžava. Jo dainų kameriškumas, intymumas ir dramatiškumas, spektaklyje bandytas sukurti žvakėmis ir jaukia namine aplinka bei biografiniais pasakojimais, tarsi išgaravo kartu su šviesos ir tamsos užsklandėlėmis, romantiškais "gyvaisiais paveikslais", nuobodulį varančiais perėjimais ir nė akimirksniui nepamirštama maldinga išraiška. Stebėtina, kaip kartais ji gali išdarkyti pačius gražiausius veido bruožus.

Lietuviams Maskvoje šia prasme sekėsi ne ką geriau. Lenkas Lukaszas "Sirenose" parodytuose mūsų spektakliuose pasigedo gyvo ir naujo teatro, o rusų kritikai, sakyčiau, – nuoširdaus ir dvasingo teatro. Vis dar inertiškai (jau bene dvidešimtmetį) vadindami Lietuvą teatro Meka, labiausiai režisūriška pasaulio šalimi ir spėliodami, kur slypi toks režisierių talentų derlingumas, rusai linkę įvertinti ne tik geografinę padėtį (tarp teatro prasme stipriausių Lenkijos ir Rusijos), religinę "priespaudą", bet ir... žiūrovus. Kartos, auklėtos būtent režisūrinio teatro, jau nežiūri tiesiog teatro su meistriška vaidyba, nemėgsta net ir pačių mylimiausių aktorių scenoje pasakojamų istorijų, nepriima buitinių komedijų paprastumo, bet nori sudėtingos nevienareikšmių vaizdinių kalbos, aiškių sceninių metaforų ar net gamtinių stichijų – tai yra nori tokios teatro kalbos, kokios gali išmokyti tik tikri režisieriai. Tačiau paradoksalu – ta kalba, kurios mūsų teatrą mokė režisieriai ir kuria jis iki šiol stengiasi kalbėti, pasirodo, irgi ne visiems patinka, jei neužkabina sielos, nepakelia iki dvasinių aukštumų, neatveria dramatiškų gilumų. Tad staiga vienoje vietoje ir vienu metu pamatę mūsų teatro spektaklius – Koršunovo "Oidipą karalių", Vaitkaus "Meistrą ir Margaritą", Nekrošiaus "Giesmių giesmę", Graužinio "Arabišką naktį" ir "Pasikėsinimus", rusų kritikai staiga prabyla nepatenkintomis intonacijomis. Vaitkaus su rusų aktoriais kurtas spektaklis – pavėluotas, pasenęs, betikslis, nepaisant prie šio režisieriaus sprendimų nepratusių aktorių bejėgystės, Graužinio – formalūs ieškojimai, su kuriais verta susipažinti, bet neįdomu domėtis toliau, o Koršunovo – nepakyla iki tikros tragedijos, nes trileriškų režisūrinių priemonių gausybė užgožia Oidipo didybę, sumenkina jo apsisprendimo koliziją ir paverčia jį auka, o ne herojumi.

Kvepia panašiomis nuotaikomis, kokias po "Sirenų" išgyveno ir Drewniakas: ar tik nebus ir Rusija (žinoma, išskyrus Nekrošių, nes šio režisieriaus ieškojimai kaimynų kritikams yra nekvestionuojami) pervertinusi lietuvių režisūrinę mokyklą, ar nebus nusivylusi jos šiandiene penkiolikos metų patirtimi, kuri nebeatitinka įsivaizduotų ar laukiamų standartų, ar tiesiog mūsų spektakliai nebeįsitenka į rusiškos ir vakarietiškos sceninės mokyklos rėmus, kuriuos rusų kritikams dabar lengva apibrėžti lyginant savo ir ypač vokiečių režisierių spektaklius. (Beje, atrodo, kad vokiškas teatras su jo išties galinga teatrine sistema ir mokykla daro meškos paslaugą ir mūsų scenos ieškojimams bei estetiniams vertinimams.)

Kai kalbama apie vienareikšmį mūsų teatro vertinimą svetur, žinoma, įsijungia ne vien įžeistų nacionalinių jausmų savigynos mechanizmai. Norisi jį ne tiek palaikyti, nes daugeliu konkrečių atvejų užsienio kritikai neabejotinai teisūs, kiek ieškoti gerokai gilesnių ir pašaliečiui vargu ar svarbių tokios kritiškos mūsų teatro situacijos priežasčių...

O jos – tai ne tik pačios teatro mokyklos, sėkmingai tęsiančios vaizdinių režisūrinių priemonių eksploataciją, sustabarėjimas, ne tik paties teatro modelio su jo uždara ir nelanksčia sistema sąstingis, ne tik trumpalaikių ir vienkartinių iniciatyvų inertiškumas, leidžiantis didiesiems mūsų teatrams ar pavieniams menininkams lėtai ir saugiai virti savo sultyse, imituojant kūrybinius ieškojimus ir taip palaikant veikiančio teatro įvaizdį. Jos – tai pats teatro mechanizmo funkcionavimas, priverčiantis dirbti produktų rinkai, vienkartinių projektų (nesvarbu, ar tai būtų nauja dramaturgija, ar komercinis spektaklis) sąlygomis ir, priešingai nei kitose meno šakose, blokuojantis nuoseklios, tęstinės paieškų, amato įgijimo, pagaliau individualumo formavimo galimybę. Ir tai, kad tiek daug priekaištų pastaruoju metu užgriuvo ant mūsų režisierių galvų, joks atsitiktinumas. Jie, ne tik per pastarąjį dešimtmetį vien savo pastangomis judinę, krutinę teatrų ir trupių gyvenimą iš vidaus, šiandien yra bene vienišiausi ir pažeidžiamiausi kūrėjai – teatrai ir trupės liko, o štai režisieriams, tiems, tikriesiems, iš jų teko pasitraukti. Kurie liko, galbūt išpurens dirvą kitiems, jaunesniems ir ne mažiau įdomesniems "individualistams". Išėjusieji toliau tęs savo kelią, kad ir koks jis seniai nuvaikščiotas atrodytų. Keista – anuomet, sovietiniais laikais, teatras, "namai" daugeliui kūrėjų, ypač režisieriams, buvo vienintelė saugesnė nuo ideologinių persekiojimų kūrybos "buveinė": čia tarsi savo dirbtuvėse jie galėjo eksperimentuoti, ieškoti ir jaustis bent savo sumanymų šeimininkais, tačiau kartu šios dirbtuvės buvo ir savo teatro vizijos realizavimo vieta. Dabar daugeliui "namais" tapo spektaklių repeticijų, rodymo aikštelės, dėl kurių reikia kovoti ir kurias reikia įpirkti, o spektaklius pirmiausia reikia padaryti. Naivuolis Lukaszas kalba apie laiką, kai režisieriai vienas su kitu lenktyniaudavo, vienas kitam savo spektakliais oponuodavo, – kūrybos laikas tuomet buvo atvirkščiai proporcingas vadybos laikui. Ir dialogas tarp teatrų bei režisierių nutrūko turbūt tą pačią akimirką, kai vienas kūrėjas užvėrė teatro duris, o kitas sėdo prie teatro direktoriaus stalo. Ankstesnieji namai tapo dvaru, kurio naujasis šeimininkas laisvas rinktis strategiją, nešančią pelną. Nenorintieji jam triūsti bando išgyventi patys ir derasi visai su kitais šeimininkais...

iliustracija
D. Matvejevo fotografijos parodos plakatas

Žinoma, tai tik viena iš šiandien mūsų teatro kasdienybę užgriuvusių realybių. Kita – gerokai psichologiškesnė, liečianti jau pačius režisierius. Ar dar turi jie savo teatro viziją, ar tebeturi jėgų ištrūkti už uždaro savęs ir savo idėjų produkavimo rato, ar dar gali įveikinėti rinkos strategijų seklumas, ar jų pačių neapsunkino priverstinė monologinė egzistencija, pokalbį palaikant tik su ištikimiausiais bendraminčiais ir ištikimiausiais klausytojais-žiūrovais.

O kad ir Maskvoje tarp staiga nuščiuvusių kritikų atsirado blaiviai ir vieno atskiro kūrėjo poziciją pagal jo sukurtą spektaklį įvertinusių kolegų, irgi svarbu. Svarbu dar ir todėl, kad nepaisant kai kurių "Baltyjskij dom" įnamiais tapusių mūsų vyresniosios kartos teatro atstovų nepasitenkinimo, tai, ką rodė lietuvių kūrėjai, buvo išgirsta ir suprasta. Maskva atrado ne tik fotografą Dmitrijų Matvejevą, kurio paroda praėjo su didžiausiu pasisekimu, bet ir Graužinį su jo "cezario grupe", ir kiek kitokį Koršunovą.

"Rusijoje tradiciškai myli lietuvių teatrą: jis artimas mums savo emocionalumu, visai ne Baltijos šalims būdingu temperamentu, taikymu į žemiškas ir absoliučiai suprantamas vertybes. Kiekvienas Nekrošiaus spektaklis jau seniai vertinamas kaip tam tikras egzotiškas žiedas, pats savaime gražus ir nekritikuotinas, o jaunesnių jo kolegų darbai nužymi kai kurias tendencijas. Vertinant pagal "cezario grupės" spektaklius, jie atsiriboja nuo nevaldomos aistros metaforai scenoje ir linksta prie grakštaus teatrinio minimalizmo, kurį pasitelkę kelia pačias aštriausias šiandienos problemas. (...) Teksto atvirumas, kuris daro žiūrovą ne pasyviu stebėtoju, o aktyviu proceso dalyviu – vienas iš geriausių "Pasikėsinimų" bruožų. Kaip ir šiandien visuotinai priimamas klipinis pastatymo principas, kai spektaklis suskyla į trumpus ir ryškius, skirtingo ritmo ir vaidybos manieros epizodus, bet svarbiausia – to, kas vyksta, autentiškumas: štai tokia šiandien ir yra Europa – mirtinai bijanti savo politinio korektiškumo, nuo kurio dega automobiliai Paryžiaus priemiesčiuose, ir vis dėlto organiškai nepriimanti ksenofobijos bet kokiais jos pavidalais. Šiurpiu pasityčiojimu skamba spektaklio žodžiai apie "pohumanišką visuomenę", kurioje nebus kraujo, ašarų, taip pat čigonų, žydų ir pederastų..." (Nina Agiševa, Moskovskije novosti, 2005 12 12)

"Plačiamostis "Oidipo karaliaus" vaizdingumas (...) primena tai stebuklingą lietuvių režisūrinės mokyklos palikimą, tai bandymą iš jos ištrūkti, peržaisti savo teatrinį likimą – ir tai, žinoma, irgi Edipo siužetas. Tačiau Sofoklio herojaus didybė yra ėjimas iki galo savo likimą priimti, o Koršunovas žengia iki nevilties. Viskas, ką pasaulio žiaurumui gali priešpriešinti jo Oidipas, yra meilė savo motinai-žmonai (Dainius Gavenonis ir Jūratė Onaitytė suvaidina Oidipo ir Jokastės sceną kaip patį lyriškiausią ir beviltiškiausią spektaklio momentą). Visa, ko gali griebtis Oidipas, kad neišprotėtų, tai vaikystės vaizdiniai – nestabili, pražūtinga atrama, tačiau be jos šis Oidipas nieko neturi; vienintelis, iš kurio jis girdi užuojautos žodžius, – choro vedantysis, kuriuo spektaklyje yra didžiulis, veiksmo metu irstantis pliušinis meškinas..." (Olegas Zincovas, Vedomosti, 2005 12 09)

Tokių darbų tęstinumui, naujoms paieškoms čia, pas mus, vėl užveriamos šeimininkų durys. Trečiadienį Jaunimo teatro Salėje 99 suvaidintas paskutinis "Arabiškos nakties" spektaklis, nes teatras "cezario grupei" atsisako toliau nuomoti salę.Kai nėra kur grįžti, vienintelis kelias išlikti ir nepulti į neviltį – festivaliai ir darbas svetur. "Pasikėsinimai" pakviesti į Krokuvos bei Estijoje vykstantį "Baltoscandal" festivalius. Šiuo metu režisierius Graužinis stato spektaklį Suomijoje, Koršunovas, pristatęs žiūrovams "Vaidinant auką" – Norvegijoje, ir ne bet ką, o Augusto Strinbergo "Kelią į Damaską".

 

Skaitytojų vertinimai


6006. ak2005-12-19 09:18
ir negali sakyti, kad rusų kritikai būtų labai nukvakę,,, Yra tiesos jų skepsyje dėl lietuvių...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:50:07 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba