SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-10-05 nr. 771

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Junija Galejeva
Scenoje mitas
22

Muzika 
• Svetlana Barkauskas
„Irony of Fate“, arba „Partita“ smuikui solo
1
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Patyręs scenos meistras vėl Lietuvoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Kornelija Česonytė
Sujudintas miestas
2
• Monika Krikštopaitytė
Vien dėl jų buvo verta
79
• Grafikos trienalė Prahoje
• PARODOS

Fotografija 
• Skirmantas Valiulis
Truputis saulės
• Ona Mažeikienė
Fotografas – paveikslų kūrėjas
1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Prakalbinti Miltinį
• Naujausias Vyčio Jankausko šokio spektaklis
• NDA’07 vainikuos du intriguojantys spektakliai
• „Liučė čiuožia“ pagal Yaną Ross
• Eglės istorija – tautos istorija2
• Baigėsi konkursas „Versmė’07“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Filmai žmonėms ir apie žmones
 Dirbtinis Davido Lyncho rojus
• Tėvai ir vaikai
• Živilė Pipinytė
Esame šiek tiek virėjos
1
• Pasirodė naujas „Kino“ numeris
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Grįšime ir būsime prezidentais
11

Anonsai 
• Kviečia prodiuserius, teisininkus, vadybininkus
• Niekada nežinai, kas gali virsti knyga
• Pasiūlyk idėją LUX šviesos festivaliui

Kinas

Dirbtinis Davido Lyncho rojus

Naujausias režisieriaus filmas – jau ekranuose

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Vidaus imperija“

Šiandien kino teatruose pasirodo 2006 m. sukurtas Davido Lyncho trijų valandų filmas „Vidaus imperija“ („Inland Empire“, JAV, Lenkija). Tai filmas apie kino magiją ir, žinoma, apie Lynchą. „Vidaus imperijos“ herojė – aktorė Niki siekia gauti vaidmenį vieno filmo perdirbinyje. Jo gamyba nutrūko prieš kelerius metus, kai mirė abu pagrindiniai aktoriai. Tačiau Niki neišsigąsta. Netrukus fikcija tampa realybe: Niki ir jo partneris Davonas užmezga romaną. Apie tai sužino jų artimieji, o filmavimo aikštelėje ima dėtis vis keistesni dalykai... Pagrindinius vaidmenis Lodzėje filmuotoje „Vidaus imperijoje“ sukūrė Laura Dern, Jeremy Ironsas, Justinas Theroux, Harry Deanas Stantonas, Karolina Gruszka, Julia Ormond. Spausdiname sutrumpintą Krzysztofo Kwiatkowskio interviu su režisieriumi, šių metų liepą išspausdintą žurnale „Wysokie obcasy“.

Yra žmonių, kurie visą gyvenimą lieka ten, kur gimė. Jūs kraustėtės daugybę kartų. Ar turite savo vietą žemėje?

Dabar jau turiu. Radau ją Los Andžele. Šio miesto ore tvyro kažkas neįprasta. Žmogui atrodo, kad prieš jį atsiveria įvairūs pasauliai – tikri ir pamatyti svajonėse. Los Andžele jaučiuosi laisvas. Manau, kad gal pasąmoningai išpreparavau šį savo rojų iš Amerikos.

Ką turite omenyje?

Žodis „Amerika“ man turi ne tik pozityvių konotacijų. Jis man prikelia daugybę dalykų, su kuriais negaliu susitapatinti. Kad ir karą Irake. Dažnai negaliu susitaikyti su amerikietišku mąstymo būdu. Noriu kurti savo atskirus, asmeniškus pasaulius. Man svarbu, kad galėčiau gerai jaustis dirbdamas. Los Andželas man suteikia tokį komfortą.

Daugelio jūsų filmų veiksmas nukelia į Amerikos provinciją. Ar tai sugrįžimas į vaikystės kraštus?

Vaikystė – tai pusiau sapnas. Ji kaip atviras langas, pro kurį traukiu vis kitus prisiminimus. Augau JAV šiaurės vakaruose, dažnai keičiau gyvenamąsias vietas. Iš esmės mane sukūrė būtent tie ankstyvieji įspūdžiai. Maži miesteliai pasižymi tam tikra jėga, todėl jie ir palieka žmogui neišdildomus pėdsakus. Didžiosios metropolijos man asocijuojasi su pavojumi. Būdamas mažas berniukas aplankiau savo senelį Niujorko Bruklino kvartale. Pamenu, kad tėvai bijojo palikti automobilį gatvėje, o aš negalėjau išeiti vienas vakare iš namų. Mano požiūrį į pasaulį daugiausia suformavo provincija.

Nerimastingus ir šiuolaikiškus filmus kuriančio žmogaus lūpose tai skamba keistai. Kuo remiasi ta provincijos įtaka?

Praleidau vaikystę tarp mažų namų su mažais žaliais darželiais tiesiai prie gatvių. Ir tarp smulkių įvykių. Tačiau jie turėjo savo geležinę logiką. Anas laikas išmokė suvokti tą logiką, pažadino jautrumą detalėms. Gal todėl nežiūriu į pasaulį apibendrintai, nesistengiu aprėpti kuo plačiau. Stengiuosi stebėti smulkius reiškinius ir konkrečių žmonių elgesį.

Jūsų vaikystės metai – tai ir nuolatinis kraustymasis. Dažnai keičiant namus, aplinką, draugus, gimsta vienišumo jausmas. Ar nebėgote į fikcijos pasaulį?

Visiškai ne. Iš vaikystės neprisimenu jokių knygų, televizijos laidų ar filmų. Užtat prisimenu, kaip valandų valandas praleisdavau prie lango. Stebėdavau gatvę ir kaimynų gyvenimą. Pienininką, kuris kasdien tuo pačiu laiku palikdavo prie durų pieno butelius, laiškanešį, mėtantį laiškus į dėžutes. Jeigu nevykdavo nieko, žiūrėdavau į sode augančius medžius. Jų drevėse taip pat vyko nuostabus gyvenimas. Paskui piešdavau visa tai, ką pamačiau, ką išgyvenau. Mano piešiniai buvo labai keisti.

Tačiau jie turėjo būti jums svarbūs, nes vėliau studijavote meno istoriją ir piešimą.

Taip, daug metų piešiau tik sau, bet vėliau pradėjau paveikslus rodyti kitiems. Jaunystėje žavėjausi žmonėmis, kurie likdavo ištikimi sau: Francisu Baconu, Edwardu Kienholzu, Edwardu Hopperiu, siurrealistais. Bet man labai svarbi buvo ir muzika.

Iš tikrųjų? Ir niekad nebandėte sukurti miuziklo?

Tai jau kitas dalykas, nes mėgstu jungti žanrus. Gyvenimas nėra vientisas. Iš ryto jis prasideda siaubu, 13 val. jis virsta miuziklu, o 18.30 – meilės istorija.

Grįžkime prie jūsų mėgstamų vietų. Menas atvedė jus į Europą.

Metus mokiausi Vašingtone, paskui, po studijų Bostono dailės muziejaus mokykloje, išvykau į Zalcburgą studijuoti tapybos, prižiūrimas Oskaro Kokoschkos. Turėjau ten likti trejus metus. Nusprendžiau grįžti į JAV.

Ar jums svarbi žiūrovų reakcija?

Karjeros pradžioje menininkas visada nori, kad jo kūriniai patiktų visiems. Bet akivaizdu, kad taip negali būti. Žmonės yra skirtingi, kiekvienas ieško mene kažko kita. Ir su tuo reikia susitaikyti. Būna ir taip, kad po kurio laiko filmo suvokimas pasikeičia. Žiūrime kadaise prizais apipiltą kūrinį ir bandome suprasti, kodėl leidomės taip apgaunami. Todėl man svarbiausia yra žinoti, kad gerai padariau savo darbą.

Pamenu, kaip nervinotės laukdamas žiūrovų reakcijos per pirmąją filmo „Vidaus imperija“ peržiūrą „Camerimage“ festivalyje Lodzėje.

Labai. Norėjau įsitikinti, ar Lodzės gyventojai atras filme miesto atmosferą. Deja, seansui dar nepasibaigus turėjau išeiti iš kino teatro. Pamiršau, kad sukūriau trijų valandų filmą. Beje, tai kėlė siaubą ir platintojams. Tačiau jei kas nors yra labai aukštas, jam nenupjauna kojų. Negalėjau filme nieko sutrumpinti.

Todėl JAV ir Kanadoje pats tapote filmo platintoju, važinėjote po šalį, susitikote su kino teatrų savininkais. Norėjote grįžti į vaikystės Ameriką?

Taip, atsidūriau miesteliuose, kuriuose kažkada gyvenau. Iš tikrųjų juose nedaug kas pasikeitė. Tačiau ši kelionė buvo svarbi dėl kitų priežasčių. Kino salė yra paskutinė filmo stotelė. Nusprendžiau pats pabaigti visą ciklą. Patikrinti ekranų ir garso kokybę. Tai buvo įdomu, nes paprastai kūrėjai nesusitinka su kino teatrų savininkais.

O paskui išėjote į Los Andželo gatves su karve.

Juk turėjau kažkaip reklamuoti savo filmą. Tad išsivedžiau karvę ir su dideliu „Vidaus imperijos“ plakatu atsistojau gatvėje. Du kartus mane lydėjo pianistas Marekas Żebrowskis, trečią – kaimynystėje esančios mokyklos mokinių grupė. Nežinau, kiek iš to buvo naudos filmui. Tačiau karvė tikrai išlošė. Džordžija (toks karvės vardas) „užsikabino“ ir dabar dažnai vaidina reklamose. Ji leidosi įtraukiama į pramogų verslą.

Regis, jūs vis labiau leidžiatės įtraukiamas į internetą. Po „Malholando kelio“ pradėjote kurti savo virtualią erdvę – interneto tinklalapį.

Internetas kuria neįprastą pasaulinę šeimą. Įeini į pokalbių svetainę ir kalbiesi su žmonėmis iš pačių tolimiausių Žemės kampelių. Tai neįtikėtinai nuostabu.

Savo tinklalapyje davidlynch.com dedate Kalifornijos oro prognozes. Nusprendėte sujungti realią ir nerealią erdves?

Ne. Tai veikiau mano gyvenimo filosofijos dalis. Sakoma, kad Los Andželas yra gana specifiška vieta meteorologams, nes oras ten nesikeičia. Bet tai netiesa. Miesto aura kasdien šiek tiek skirtinga. Būtent to ir laukiu iš kitų – kad jie mokėtų atskirti tuos nežymius pokyčius.

Jums patinka gyventi Holivude. Ar patinka ir Holivudas kaip simbolis?

Veikiau kaip svajonė, bet tik ne mano. Kažkas yra šiame mieste, gal jo istorijoje, virš jo tvyrančiuose kino aukso amžiaus prisiminimuose, kad jis vis dar išlieka sapnų fabriku. Kasmet čia atvyksta milijonai žmonių, kad surastų tai, ko jiems stinga gyvenime. Atsiranda neįtikėtinas blizgesio, laimės, vilties, nusivylimo ir nevilties mišinys. Tai nepaprastai graži vieta.

O kur atsiduriate jūs, kai užmerkiate akis?

Savyje. Užmerkiu akis, kad patirčiau niekuo neribojamą grynos sąmonės švytėjimą.

Parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:48:08 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba