SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-09-26 nr. 582

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
Skulptūros upėje

Muzika 
• Liaudžius Folkloraitis
Suklego "Suklegos" Kaune
1
• Skirmantė Valiulytė
Vargonų gaudesy
• Iš arčiau8
• Operos ir baleto teatras pradeda naują sezoną1
• Paminėjo "Steinway" firmos jubiliejų2
• Prancūzų muzikinės literatūros dovana
• Kauno styginių kvarteto edukacinis projektas
• KONCERTAI

Dailė 
• Kam reikalinga medija laboratorija?23
• Rima Povilionytė
Gyvenimo ironija
• Elena Černiauskaitė
Netradicinės vestuvės
1
• Agnė Narušytė
Nudilusi miesto geometrija
1
• Armina Jonušaitė
Galvosūkis keramikams
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
www.londonfuck.net
5
• Moderniojo šokio festivalis1
• SPEKTAKLIAI4

Kinas 
• Nauja nebūtinai tai, kas seniai pamiršta
• Trys matai
 Tiktai Marilyn6
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Kūryba 
• Goda Skirmantė Čiplytė
Nieko ypatinga
3

Anonsai 
• www.skaityk.lt

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Tiktai Marilyn

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Mano geriausio draugo vestuvės"

Galiu suprasti, kodėl "7md" interneto skaitytoją nuvylė pirmąkart pamatytas "Krikštatėvis". Kiekvieną filmą reikia žiūrėti tada, kai jis buvo sukurtas. Vėliau galima tik mėgautis arba žiūrėti visai kitomis akimis ir lyginti įspūdžius. Pavyzdžiui, aš reguliariai žiūriu Michelangelo Antonioni "Užtemimą" - kas penkerius, dešimt metų. Kita vertus, toks žiūrėjimas kaip tik ir moko mėgautis kiekviena detale, kiekvienu niuansu. Rusų režisierius Michailas Romas savo paskaitose (jų, beje, klausėsi ir Andrejus Tarkovskis) nuolat kartodavo, kad gerus filmus reikia žiūrėti dažnai, nes kino suvokimas kinta nuolat, esamasis laikas dažnai padeda išryškinti tai, kas iš pradžių gal ir nebuvo svarbu ar aktualu kūrėjams. Man "Krikštatėvis" turi kelis atskaitos taškus, todėl dabar pirmiausia mėgaujuosi skaitytojui "užkliuvusiu" operiškumu. Filmas man ir yra kino opera apie amerikietišką svajonę. Nepamirškime, kad Coppola - kompozitoriaus sūnus. Kita vertus, nemanau, kad dekoratyvumas toks nebūdingas šių dienų kinui. Be abejo, jis vis dažniau virsta tiesiog manieringumu, o tuo Coppolos tikrai neapkaltinsi.

Praėjusį sekmadienį pirmajame "Krikštatėvyje" Francisas Fordas Coppola sekė Vito Karleonės žlugimą ir jo sūnaus Maiklo iškilimą. Po poros metų - 1974-aisias ekranuose pasirodęs "Krikštatėvis II" (LTV, 28 d. 21 val.) rodo jauno Vito Karleonės iškilimą ir Maiklo dvasinį žlugimą. Kino žargonu kalbant, antrasis "Krikštatėvis" yra prequel, o tai reiškia, kad tęsinyje rodomi ankstesni įvykiai. Amžiaus pradžioje Vitas, kurį vaidina tada dar "nenusichaltūrinęs" ir tikrai vertas Marlono Brando įpėdinio vardo Robertas De Niro, atvyksta į Ameriką iš Sicilijos kaimo, kai vietos mafija nužudo jo šeimą. Coppola plėtoja ir Maiklo (Alas Pacino) dvasinės degradacijos temą, jo paranojišką baimę būti nužudytam. Daug dėmesio skiriama ir mafijos kasdienybei. Melancholija šitame filme gal net stipresnė, tačiau ją užgožia ne vieną dešimtmetį ausyse skambanti meilės dainos tema.

Kartą pasinaudojęs kino žargonu, pavartosiu jį dar kartą. Philipo Noyce’o filmas "Akivaizdus ir tikras pavojus" (LTV, 27 d. 21 val.) yra aną savaitę rodyto režisieriaus filmo "Patriotų žaidimai" sequel, t. y. jis pasakoja apie tai, kas atsitiko šauniajam Džekui Rajanui (Harrisonas Fordas), kai jis sunaikino airių teroristus, pasikėsinusius į jo žmonos ir dukters gyvybę. Džekas padarė karjerą ir tapo CŽV vicedirektoriumi. Dabar jis kariauja su narkotikų mafija. Filmas sukurtas pagal Tomo Clancy romaną. Tad nenuostabu, kad Džeko tyrimas atveda jį prie pat valdžios viršūnės - JAVprezidento. Džekas pradeda gilintis į narkotikų kartelio struktūrą, iš arti pamato, ką slepia politiniai žaidimai. Priešai Džeko (kaip ir vieno odiozinio lietuvių politiko) tyko visur...

Jei jūsų ausyse dar nepradėjo skambėti Amerikos himnas, drįsiu pasiūlyti pasižiūrėti kelintąkart LTV kartojamą aktoriaus ir režisieriaus Timo Robbinso 1999 m. dramą "Išjudinti pamatai" (LTV, X. 1 d. 22 val.). Filmas nukelia į JAV "didžiosios depresijos" laikus. 1936-ieji. Į visuotinių streikų krečiamą Ameriką atvyksta Mussolinio atstovė ir buvusi meilužė Margherita Sarfatti. Ji pardavinėja Leonardo Da Vinci kūrinius, nes italų diktatoriui reikia pinigų ginklams. Tarp pirkėjų - jaunas Nelsonas Rockefelleris. Kitas filmo personažas - charizmatiškasis Orsonas Wellesas - dar tik pradeda kelią į šlovės viršūnę. Jis nori Niujorke pastatyti miuziklą "Cradle Will Rock" (toks ir originalus filmo pavadinimas). Projektas pristinga pinigų, bet užtenka laiko susipažinti su jauną režisierių palaikančia trupe ir su būsimo jo šedevro "Pilietis Keinas" prototipais - spaudos magnatu Randophu Hearstu bei jo meiluže Marion Davies. Filmo "Frida" žiūrovams bus įdomu pamatyti Diego Riverą ir Fridą Kahlo. Patikėkite, toks lyginamasis kino žiūrėjimas teikia daug malonumo. Jis daug didesnis nei šiuolaikinis malonumas - kelionės po virtualiąją erdvę.

Šią siūlo Tarsemo Singho 2000 m. "Celė" (TV3, 30 d. 23 val.). Virtualusis pasaulis čia tiesiogiai susijęs su nusikaltimu. Žudikas maniakas patyrė komos būseną, bet būtina kuo greičiau sužinoti, kur jis paslėpė paskutinę auką, nes ji dar gali būti gyva. Detektyvas kreipiasi į psichoterapeutę (Jennifer Lopez seksualiai vaidina mokslininkę), kad ši pakeliautų po nusikaltėlio psichiką ir sužinotų, kur paslėpta žudiko auka....

Tarsemas Singhas yra garsių videoklipų autorius (juos nusipirko net Niujorko šiuolaikinio meno muziejus), tad ir filme jis paleidžia savo fantazijos vadžias. Žiūrovą užgriūva daugybė vaizdų, kurie rodo impulsus, fobijas, manijas, seksualinio sadisto - mazochisto bei žudiko paranojiškas fantazijas bei jo gydytojos išgyvenimus. Tačiau iš trijų minučių iki pilno metražo filmo "ištemptas" videomentalitetas virsta chaotišku mirgėjimu. Trileris, kurio pagrindas - pamažu, neskubant, atskleidžiant žudiko psichologiją, artėti prie paslapties, "Celėje" tampa reklamos paveikslėlių seka.

Filmas buvo sukurtas vos prieš kelerius metus, tačiau nuo to laiko kino pomėgis žaisti virtualiuosius žaidimus dar labiau suklestėjo. Niekam net neateina į galvą, kuo jie gali baigtis.

Jennifer Lopez man nėra moteriško žavesio idealas. Lieku ištikimas Marilyn Monroe (aną savaitę ji vėl buvo išrinkta gražiausia visų laikų kino žvaigžde) ir laukiu filmo "Džiaze tik merginos" per "Tango TV" (X. 2 d. 22 val.). Negaliu atsispirti Julijos Roberts žavesiui, todėl leisiu sau pasižiūrėti "Mano geriausio draugo vestuves" (LNK, 28 d. 21.15), kur ji vaidina vis tą pačią gerą merginą, staiga suvokiančią, kad myli svetimą jaunikį. Iš naujųjų gražuolių man labiausiai patinka Laeticia Casta, kuri turi manekenei nebūdingas formas ir talentą vaidinti. Tuo bus galima įsitikinti, pasižiūrėjus Patrice’o Leconte’o 2002 m. "Malonumų gatvę" (TV4, X. 1 d. 21.15). Casta čia vaidina prostitutę, svajojančią apie miuzikholo žvaigždės karjerą. "Niekas nėra tobulas", - kaip pasakytų širdelė Šugar.

Jūsų - Jonas Ūbis

 

Skaitytojų vertinimai


1998. rs2003-09-29 18:24
Apie "Krikštatėvis II" ir Maiklo "paranojišką baimę būti nužudytam". Gal greičiau pasakojama apie nora, butinybe ir nerasyta taisykle nuzudyti aiskiai pavojingus priesus.

2002. Šarūnas Zombis2003-09-30 00:52
Sekmadienio vakare radau laiko pasižiūrėti Krikštatėvį II. Visos peržiūros metu uždavinėjau sau klausimą, ar filmas jau pasenęs. Po filmo sau atsakiau - tikrai ne. Suvaikėję žiūrovai tokio filmo vistiek nežiūrės. Todėl galiu kalbėti tik už save. Pradžioje šiek tiek erzina dvi filmo linijos - kai pradedama šokinėti nuo Pacino herojaus prie de Niro. Bet pasakojimas apie de Niro iškilimą, kaip jis padeda išvytai iš buto moteriškei, ar susidoroja su Juodąja ranka - toks nuoširdus ir paperkantis, kad net pradedi laukti sekančio nušokimo. Manau, kad po Krikštatėvio LTV galėtų parodyti ir Pacino Veidą su randu, gal net kokį iš ankstyvų de Niro kriminalinių filmų. Būtų žiūrovams galimybė palyginti. Aš Užtemimo dar nemačiau, bent jau neprisimenu. Kiek žinau, truputį jis cituotas mano matytuose Argento Deep Red ir pirmam Omene. Koks ten filmas, jei jo netraukia pasižiūrėti dar kartą. Aš tokių turiu ne vieną. Mėgstu sugrįžti prie Argento Suspirios, traukia ir prie pirmo Svetimo, pirmo Šoguno žudiko. Norėčiau dar kartą pamatyti Pikniką po uola. Bet smagiausia mėgautis naujais atradimais. Nes - pripažinkime - filmai stipriausiai veikia pirmą kartą, taigi yra impresionistiniai. Nieko nepadarysi, bet savo laiku visų savo filmų nepasižiūrėsi. Kai kurie tarybų šalyje buvo uždrausti, kai kurių tiesiog fiziškai nepajėgiau pasižiūrėti, o kai iki kai kurių reikia priaugti. Iki Krikštatėvio kai kam irgi reikia priaugti, iki Apokalipsės - dar daugiau. Lauksime Apokalipsės.

2005. Marija2003-09-30 13:54
Mačiau "Malonumų gatvę" kino teatre, labai labai silpnas... Ta patį pasakyčiau ir apie "manekenės" vaidybą.

2020. Julius2003-10-03 19:27
Julia Roberts žavėtis neverta.

2024. Kertukas :-) 2003-10-04 11:27
Pritariu Zombiui, Marijai ir Juliui

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
7:47:44 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba