SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-06-13 nr. 806

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ramoškaitė
Karališkai muzikavęs orkestras
7

Muzika 
• Kamilė Rupeikaitė
Filmas-opera „Rigoletas“
4
• Paskelbta „Pasaulio muzikos dienų 2008“ programa2
• „Kamertonui“ – aukso metai1
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Taškinė ataka
31
• Justina Augustytė
Skirtingai apie tą patį
• Vidas Poškus
1863-ieji
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Irena Aleksaitė
Nuo stebuklų iki apgavysčių
• Alma Braškytė
Viltys ir vasaros sveikinimai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Mistifikacija: šeši Bobo Dylano veidai
2
• „Electric December“ konkursas kviečia kurti filmus
 Dėlionė „Lietuva“3
• „Skalvijos“ kino akademijos darbų peržiūra3
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Rasa Barčaitė
Penkios pastraipos apie kultūrinius dialogus
5

Diskusijos 
• Paulina Pukytė
„Pasislėpusios verkia ašaros“
6

Anonsai 
• SANTAROS-ŠVIESOS suvažiavimo programa1
• Menas netikėtose erdvėse

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Dėlionė „Lietuva“

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Pusiaudienio meilė“

Praėjusio penktadienio vakarą nusprendžiau pasižiūrėti Sąjūdžio jubiliejui skirtą koncertą iš Katedros aikštės. Jaučiu tam laikui nostalgiją, todėl kaip ir kiekvienas sentimentalus senelis tikėjausi pasinerti į prisiminimus. Deja, pasijutau tarsi sugrįžęs ne į Sąjūdžio pakilimo metus, o į tarybinį koncertą, kuriais televizija maitino Brežnevo sąstingio laikais. Tokio koncerto ašis būdavo oficialioji ideologija bei komunistų partijos šlovinimas. Kita ašis buvo socialistinis menas – nacionalinis savo forma ir internacionalinis turiniu. Į koncertą būdavo kviečiami operos ir estrados dainininkai, liaudies dainų atlikėjai, šokėjai ir sportininkai. Repertuaras turėjo atitikti sluoksniuoto pyrago principą: kiekvienam gyventojų sluoksniui savas dievukas. Šiek tiek polkučių, šiek tiek arijų, šiek tiek „vokalinių-instrumentinių ansamblių“. Visa tai vainikuodavo viena idėja, t.y. tema, kuriai skirtas iškilmingas koncertas.

Tą patį pamačiau ir Katedros aikštėje, net vedėjų tekstai atrodė iš anų laikų, tik vietoj žodžių „partija“ ir „tarybinė liaudis“ buvo įrašyta „Sąjūdis“ ir „Lietuva“. Iš pradžių pagalvojau, kad koncerto autoriai kuria postmodernistinį pastišą: scenelė, kai sovietinėmis uniformomis aprengti šokėjai sustingsta iš baimės prieš labai tautiškai giedančią Veroniką Povilionienę, atrodė kaip mokyklinio „montažo“ parodija. Tačiau netrukus mano rafinuotos įžvalgos ėmė sklaidytis kaip dūmai. Sovietinės ritualinės šventės įspūdis nepaliko jokių abejonių. Populiarūs dainininkai kaip kas išmano plėšė Sąjūdžio metais populiarias dainas, jų fone stumdėsi ryškių spalvų plačius chalatus apsivilkę choristai ir šokėjai. O už šių nugarų mažame ekrane dar buvo rodomas liaudiškas videomenas, t.y. gražūs lietuviški vaizdeliai. Kartais virš visų šių sudedamųjų televizijos vaizdo dalių dar pakildavo sportininkė su lanku. Prie jos buvo pritvirtintas trispalvės drobės gabalas. Jis turėjo plaikstytis vėjyje, bet kažkodėl nesiplaikstė. Atsakingais momentais mažesnėje scenoje blaškėsi dar viena šokėja, rankose ji laikė spalvotus faneros gabalus. Matyt, ji buvo sumanyta kaip žiūrovų akyse gimstanti metafora: iš tų faneros gabalų ji dėliojo Lietuvos formos dėlionę. Merginai tai sekėsi, švelniai tariant, sunkiai, įtariu, kad repetuota buvo mažai arba visai nebuvo. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie kitus koncerto dalyvius.

Tačiau labiausiai mane sujaudino vakaro vedėjų kostiumai. Laura Imbrasienė ir Rolandas Vilkončius atrodė kaip kaimo vestuvių piršliai arba persirengėliai. Jis – baltu kostiumu, pasirišęs tautinę juostelę a la Vytautas Landsbergis, ji – iš austų lietuviškų juostų pasiūta suknele ir keliais kilogramais gintarų ant kaklo, rankų ir ausyse. Toks lietuviško kičo triumfas, kad net sunku pamiršti. Neduokdie, dar prisisapnuos.

Žinoma, koncerto pabaigos nesulaukiau ne tik dėl to. Žiūrovų akys buvo ne tos. Tai buvo prie „popsinių“ reginių pripratusių žiūrovų akys. Jose nepamačiau nė lašo Sąjūdžio laikų dvasios. Tik norą nemokamai pasilinksminti, paganyti akis į žvaigždes, pabūti televizijos kamerų objektyve, ar net abejingumą. Lyg į svetimą šventę būtų susirinkę visai atsitiktiniai žmonės. Tai ir nuliūdino labiausiai.

Paniuręs išvedžiau pasivaikščioti šunelį. Kai lėtai ėjome pro tvorą, šalia kurios vakarais renkasi stiklelio nevengiantys tautiečiai, išgirdau amžino ginčo nuotrupas: du patriotai niekaip negalėjo sutarti, kuris – Petkevičius ar Landsbergis – yra žydas, o kuris – stribas.

Anądien sutikęs vieną atsakingą LTV darbuotoją paklausiau, kas to koncerto režisierius. Televizininkas man aptakiai atsakė, kad nežino, kas konkrečiai, bet esą buvo skelbtas konkursas ir jį laimėjo žmonės, kurie pasisiūlė viską padaryti už mažiausią sumą. Esą tai – garbingi ir gerai visiems žinomi kultūros veikėjai. Tada supratau, kad nuojauta manęs neapgavo – tie nusipelnę žmonės, matyt, paprasčiausiai išsitraukė iš savo gilių stalčių kokį nors partijos ar komjaunimo jubiliejui skirto koncerto scenarijų ir jį truputį pataisė. Pagaliau juk praėjo tik dvidešimt metų, ir didelė dalis buvusių komunistų ir komjaunuolių iš CK tebedirba vadovaujantį darbą. Jie supras ir įvertins koncerto kūrėjų pastangas ir skonį.

Regis, užsiplepėjau ir vėl teks trumpinti rekomendacijas, nors žinau, kad nelabai jų paisote. Visi ir visos žiūri futbolą. Net gatvės vakarais atrodo tuščios kaip savaitgaliais ar per šventes. Vis dėlto yra keli filmai, kurių patarčiau nepražiopsoti. Pirmiausia tai dokumentinė Hubert’o Saupero 2005 m. juosta „Darvino košmaras“ (LTV2, 19 d. 22.10). Pasak režisieriaus, filmo sumanymas gimė dar 1997-aisiais, kai jis filmavo Kongo pabėgėlius. Tada jis pirmąkart suvokė kontrabandos Afrikoje mastus. Milžiniški lėktuvai gabeno į Afriką maistą JT globojamoms pabėgėlių stovykloms. Susidraugavęs su lakūnais, kartą jis atsidūrė rusų lėktuve ir suprato, kad šis atskraidino ne maistą, o ginklus. „Darvino košmaras“ kurtas prie Viktorijos ežero, Didžiųjų ežerų regione, kurį antropologai laiko žmonijos lopšiu. Tai mineralais ir žuvimis, derlinga žeme ir ugnikalniais bei nacionaliniais parkais garsėjantis regionas. Bet režisierių domino tai, ką jis vadina „tamsos širdimi“ – pilietinių karų niokojama Afrika. Šie karai tik didina Afriką ištikusį šiuolaikinės civilizacijos košmarą. Čia susilieja viskas: ekologinė katastrofa, nesibaigiančios prievartos ir korupcijos demoralizuoti vietiniai gyventojai, masinė prostitucija, brangių žuvų kontrabanda, nelegali prekyba ginklais. Filme rodomi žvejai, rusų lakūnai, pramonininkai ir ES komisarai yra tarsi Afrikos šalis ištikusios dramos aktoriai. Režisierius pasitelkė minimalią filmavimo grupę. Apsimesdami tai ES higienos inspektoriais, tai misionieriais, tai australų verslininkais, tai dar kuo nors, jie slapta filmavo Tanzanijoje. Režisierius prisipažįsta, kad didelė filmo biudžeto dalis atiteko korumpuotiems policininkams kaip užmokestis už grupės laisvę.

iliustracija
„Jausmų galia“

Kelios šią savaitę rodomos meilės istorijos gali ir praskaidrinti nuotaiką, ir padėti susitaikyti su savimi. Juk neatsitiktinai viena sakraliausių praėjusio amžiaus frazių: „Niekas nėra tobulas“ nuskambėjo būtent filme „Džiaze tik merginos“. Jį kūrė Billy Wilderis, kitą garsų jo filmą šįvakar parodys LTV2 (13 d. 19.20). Tai – „Pusiaudienio meilė“ (1957), kur pagrindinius vaidmenis sukūrė Audrey Hepburn, Gary Cooperis ir Maurice’as Chevalier. Hepburn čia vaidina privataus seklio dukterį Arianą. Susižavėjęs paslaptinga moterimi, turtuolis prašo seklio ja pasidomėti. Pasirodo, kad tai – Ariana. Nepasakosiu filmo turinio, nes jame yra ir netikėtų posūkių, ir tik Wilderiui būdingo humoro, ir tik Hepburn būdingo žavesio.

Tais pačiais metais sukurtoje Henry Hathaway „Legendoje apie dingusį miestą“ (LTV2, 15 d. 18.45) laukia susitikimas su dar dviem didžiosiomis žvaigždėmis – Johnu Wayne’u ir Sophia Loren. Kurtas Sacharos dykumoje filmas pasakoja apie pastangas rasti lobį pamiršto miesto griuvėsiuose.

Netikėtų siužeto posūkių bus ir „Snobo kine“ (LNK, 19 d. 22.30) rodomoje aktoriaus ir režisieriaus Michelio Blanc’o komedijoje „Ką noriu, tą bučiuoju“ (2002). Filmo herojai – dvi šiuolaikiškos poros. Viena turtinga, kita – ne. Jų likimai susipina, bet, man regis, lietuvių žiūrovus turėtų labiau sudominti ne siužetas, o personažų santykiai, reakcijos, gyvenimo būdo ir stiliaus detalės, visai neprimenančios mūsiškų, propaguojamų kad ir visokių „Nuo...iki“. Filme pamatysime daug gerų ir garsių aktorių. Užteks paminėti Charlotte Rampling, Carole Bouquet.

BTV (14 d. 23.25) primins jaunųjų snobų (iškart atsiprašau, jei ką įžeidžiau) numylėtinio Michelio Gondry 2004 m. filmą „Jausmų galia“. Filmo priešistorė tokia: Gondry vakarieniavo Londone su senu pažįstamu – scenaristu Pierre’u Bismuthu. Pastarasis pasidalijo provokuojančiu sumanymu: „Ką darytum savo pašto dėžutėje radęs pranešimą, kad buvai ištrintas iš kažkieno atminties ir negali kontaktuoti su tuo asmeniu?“ Netrukus Gondry susitiko su scenaristu Charlie Kaufmanu („Būti Džonu Malkovičiumi“) ir pradėjo rutulioti sumanymą apie tai, ką reiškia prarasti prisiminimus apie artimus žmones. Taip gimė pasakojimas apie Džoelį (Jim Carrey), kurį metė mergina. Klementina (Kate Winslet) paprasčiausiai nusprendė baigti šį savo gyvenimo etapą ir ištrinti iš smegenų visus prisiminimus apie vaikiną. Įtūžęs Džoelis nutaria pasielgti taip pat. Bet vėliau jo sprendimas pasikeičia... Pasakiškas siužetas ir novatoriška kino kalba padėjo Gondry tikrai originaliai prabilti apie meilę.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Skaitytojų vertinimai


14389. Hasthur :-) 2008-06-20 15:22
Autorius- tipiškas sąjūdistas- "dėl visko kalti komunistai". Net keista, kad dar yra žmonių, tikinčių, kad Sąjūdis- tas banalus Cargo kultas- tai "nacionalinis atgimimas". Beje, tokio pobūdžio straipsniai rašomi ir geriau- reikėtų išmokti sklandžiau sujungti propagandinę dalį su "pretekstu"- holivudinių filmų pristatymu. Nes "du straipsniai viename" atrodo kiek komiškai.

14397. faf2008-06-21 00:47
Nezinau kaip tu, bet as myliu Jona Ubi.

14451. VERA :-( 2008-06-25 11:40
Kodėl visur reikia įžvelgti tik bloga. Tai kaip turėjo atrodyti visa tai, kodėl tokio protingo Jono Ūbio niekas nepakvietė. Ot būtų įdomu, kaip jis aprengtų vevdėjus ir kaip organizuotų koncertą. Ogal jis norėjo patriotinių kalbų. Na, žodžiu, kritikuoti gali kiekvienas ir vaidinti išminčių. Tegul jam prisisapnuoja gražuolė Laura Imbrasienė su dailia suknele.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:47:00 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba