SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-06-13 nr. 806

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ramoškaitė
Karališkai muzikavęs orkestras
7

Muzika 
 Kamilė Rupeikaitė
Filmas-opera „Rigoletas“
4
• Paskelbta „Pasaulio muzikos dienų 2008“ programa2
• „Kamertonui“ – aukso metai1
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Taškinė ataka
31
• Justina Augustytė
Skirtingai apie tą patį
• Vidas Poškus
1863-ieji
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Irena Aleksaitė
Nuo stebuklų iki apgavysčių
• Alma Braškytė
Viltys ir vasaros sveikinimai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Mistifikacija: šeši Bobo Dylano veidai
2
• „Electric December“ konkursas kviečia kurti filmus
• Dėlionė „Lietuva“3
• „Skalvijos“ kino akademijos darbų peržiūra3
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Rasa Barčaitė
Penkios pastraipos apie kultūrinius dialogus
5

Diskusijos 
• Paulina Pukytė
„Pasislėpusios verkia ašaros“
6

Anonsai 
• SANTAROS-ŠVIESOS suvažiavimo programa1
• Menas netikėtose erdvėse

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Filmas-opera „Rigoletas“

Kamilė Rupeikaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vytautas Juozapaitis (Rigoletas), Gražina Miliauskaitė (Džilda)
A. Stoškaus nuotr.

Filmų-operų pastatymai pasaulyje nėra retas reiškinys – nors ir operai, ir kinui būdinga savita specifika, o šių meno sričių jungtis, nepaisant jos efektyvumo, yra gana rizikinga. Kameros akis turi tam tikrų privalumų prieš operos teatro sceną – ji gali „pagauti“ ir išryškinti kiekvieną veido išraišką, niuansus, judesius, ji tiksliai fiksuoja realybę. Tuo tarpu operos estetika pasižymi sąlygiškumu, daugiaprasmiškumu, abstrakcijomis, vaizduotės galia – žiūrovas turi priimti vienokias ar kitokias žaidimo taisykles, kad galėtų tą žaidimą suprasti. Kiekvienu filmo-operos kūrimo atveju statytojai pasirenka skirtingą rakursą: arba skiria daugiausia dėmesio įspūdingų reginių kupinoms scenoms, vizualiesiems efektams, arba, nuklysdami daugiau į teatro erdvę, koncentruojasi į detales ir charakterius, o tuomet nepavyksta išvengti vizualiai ne itin kokybiško rezultato. Be abejo, filmai-operos turi pirmiausia didelę edukacinę vertę – juk ne kiekvienam taip paprasta nueiti į operos teatrą, o DVD filmo pavidalu ji gali pasiekti labai daug žmonių. Ypač jei opera atliekama gimtąja kalba.

Šį pavasarį dienos šviesą išvydo pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje pastatytas filmas-opera – G. Verdi „Rigoletas“. Filmą sukūrė „Studija 2“ bendradarbiaujant su Klaipėdos muzikiniu teatru ir Lietuvos televizija. Filmo režisierius – Raimundas Banionis, operatoriai – Vytautas Survila, Vytas Plytnikas, Algis Liutkevičius, dailininkas Sergejus Bocullo, prodiuseriai Arūnas Stoškus ir Kęstutis Petrulis. Pagrindinius vaidmenis sukūrė operos solistai – Vytautas Juozapaitis (Rigoletas), Algirdas Janutas (Hercogas), Gražina Miliauskaitė (Džilda), Artūras Kozlovskis (Sparafučilė), Dalia Kužmarskytė (Madalena). Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chorui ir orkestrui diriguoja Stasys Domarkas.

G. Verdi „Rigoletas“ yra viena labiausiai sukrečiančių operų, o rūmų juokdario vaidmuo yra vienas charakteringiausių, dviprasmiškiausių ir psichologiškai sudėtingiausių baritonui sukurtų vaidmenų. Ir nesvarbu, kokią aplinkos interpretaciją pasirenka operos statytojai – ar atsigręžiama į XVI a. Italiją, ar į vokišką ekspresionistinį kiną, ar pasitelkiamas naujųjų lietuvių įvaizdis, – esminiai dramos elementai kiekvienoje interpretacijoje išlieka tie patys: dvasiškai ir fiziškai traumuotos asmenybės didžiulė meilė dukteriai, kartėlis, keršto troškimas ir labiausiai branginamo žmogaus praradimas. Statytojai pasirenka simbolius, kurie savaip perteikia neįgalaus juokdario tragediją, interpretuoja meilę, neapykantą ir kančią.

Operą „Rigoletas“ režisierius R. Banionis pastatė Klaipėdos muzikiniame teatre dar 2003 metais. Šio teatrinio spektaklio režisūrinis sprendimas buvo pritaikytas televizijos filmui-operai: veiksmas vyksta Kuršių nerijoje XX a. pabaigoje. Veikėjai – ne Mantujos rūmų didikai, o šiuolaikinio nusikaltėlių pasaulio atstovai, kuriems sąžinės kategorija, matyt, neegzistuoja. Filmo statytojai jau turėjo operos garso takelį (dainuojama lietuvių kalba), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvų ir minėtų solistų įrašytą edukaciniais tikslais prieš kelerius metus tuometinės teatro vadovės A. Žigaitytės-Nekrošienės iniciatyva. Maloniai nustebino orkestras operos atlikimo įraše – džiugu, kad nuostabi, didžiulės įtampos reikalaujanti G. Verdi muzika buvo taip kokybiškai parengta didžiausiame Vakarų Lietuvos kultūros židinyje.

Žinoma, dainininkams nebuvo lengva derinti filmuojamų personažų raišką su iš anksto įrašyta muzikine interpretacija, tačiau filmą-operą „Rigoletas“ galima laikyti pavykusiu pirmiausia puikių solistų, kurie atsiskleidė ir kaip įtaigūs aktoriai, dėka. Teatro žmonėms tai buvo nauja patirtis, todėl sveikintina, kad naujos, iki tol jiems nepažintos užduotys buvo sėkmingai įveiktos.

V. Juozapaičio herojus (žymusis mūsų baritonas yra sukūręs kelias Rigoleto interpretacijas – Klaipėdos muzikiniame, rež. R. Banionis, ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, rež. G. Varnas) dviejų valandų trukmės dviejų dalių pilnametražiniame filme-operoje tampa kone nuolat kunkuliuojančios įtampos ir dramatizmo ašimi (kulminacija po truputį auginama stipriai suręstuose II ir III veiksmuose). Tiesa, šiek tiek būtų galima suabejoti pernelyg staigiu Rigoleto asmenybės pokyčiu I veiksmo pirmajame paveiksle – ciniškai iš Monteronės (Vytautas Gabrėnas) besityčiojantis Rigoletas, atrodantis taip, tarytum jo absoliučiai niekas nejaudintų (juk jis taip pat priklauso tai „kietų vyrukų“ grupuotei), pernelyg staigiai suvokia prakeikimo siaubą ir persimaino (tačiau, matyt, tokia interpretacija susijusi su dainininkui įprasta teatrine specifika). Vienas labiausiai jaudinančių yra Rigoleto ir Džildos duetas II veiksme, kai Džilda prisipažįsta tėvui pamilusi Hercogą. Toji scena paveiki ir dėl puikaus operatoriaus darbo.

G. Miliauskaitės sukurta Džilda – subtili, švelni, moteriška. Įdomus, charakteringas A. Januto Hercogas (beje, šiame emocijas slepiančiame veide kartais šmėstelėdavo tarytum sąžinės balsas... Gal ir ne visi nusikaltėliai beviltiški?). Tačiau šiek tiek įtaigos pristigo besąlygiškos Džildos meilės linijai – ypač toje scenoje, kai ji pasirenka mirti vietoj mylimojo. Labai charakteringa, temperamentinga, įtikinanti Madalena (Dalia Kužmarskytė), solidus, šaltakraujiškas Sparafučilė (Artūras Kozlovskis). Maloniai nustebino gan laisva ir nesukaustyta choristų vaidyba, jų įtaigiai perteikiami dvariškių-mafijozų charakteriai.

Operos veiksmo perkėlimas į XX a. pabaigą vietomis įkūnytas kiek hipertrofuotai, tačiau netrikdė ir iš esmės įtikino. Kiek perdėtas scenas galima interpretuoti metaforiškai – pavyzdžiui, kai masyviomis aukso grandinėmis apsikarstę žaliūkai abejingais veidais viduryje baltos dienos įmeta į marias savo aukos lavoną, tai gali simbolizuoti įžūlų, atvirą blogio siekį viešpatauti. Kita vertus, režisieriaus pasitelktas tam tikrų scenų sprendimas verčia manyti, kad kai kurie elementai pernelyg tiesmukai buvo perkelti iš teatro scenos į kino erdvę (čia būtų galima toliau polemizuoti apie iš esmės sudėtingą operos teatro ir kino sąveiką). Teatro specifikai tie efektai savaip paveikūs, tačiau filmo žiūrovui gali pasirodyti pernelyg primityvūs – pavyzdžiui, Džildos-angelo pasirodymas finalinėje scenoje, kur nepaieškota įdomesnio sprendimo. Lanksti kino kalba suteikia įvairiausių galimybių – tad kodėl nutarta tiesiogiai pritaikyti teatrinio pobūdžio iliustraciją? Gaila, kad taip nuosekliai į kulminaciją ėjusi veiksmo raida (kokia įtampa, eksponuojant Rigoleto ir Džildos portretus, kuriama III veiksme, kai jie slapta stebi Hercogo meilinimąsi Madalenai!) pačioje filmo pabaigoje ir aukščiausiame kulminacijos taške sumenko pasitelkus banaloką vizijos išraišką. Estetiškai ir vizualiai puikiai yra išspręsta Rigoleto, efektingai apšviestoje valtelėje marių platybėse besimėgaujančio artėjančia keršto valanda, scena – ją galima interpretuoti kaip simboliškai atskleidžiančią vienišo ir kenčiančio Rigoleto paklydimą; jis apakintas tarytum juoda naktis jį užvaldžiusio keršto troškimo. Galbūt būtų buvę paveikiau užbaigti filmą ne Džildos-angelo vizija, o akcentuojant Rigoleto paveikslą – nuo pat II veiksmo būtent jo linija buvo nuosekliai vedama į kulminaciją ir pačioje operos pabaigoje skamba šiurpusis prakeikimo leitmotyvas.

Gal ir ne vietoje, tačiau apskritai galima diskutuoti ir dėl pačios Džildos „suangelinimo“ koncepcijos. Ar tikrai yra svari priežastis taip sutaurinti Džildą? Taip, ji buvo geros širdies, nuoširdžiai tikėjo Hercogo meile (vėlgi – iš nepatyrimo, iš naivumo...), norėjo jį išgelbėti nuo mirties, tačiau juk išdavė ir pasmerkė beviltiškai vienatvei ją taip mylintį tėvą. O gal Džilda sąmoningai pasirenka mirtį dėl to, kad nebegali daugiau tverti tokio gyvenimo uždaryta namuose, tėvo baimių, kylančių iš pernelyg savininkiškos meilės? Gal nebeatlaiko ir savo pačios baimių įskaudinti tėvą ją besivejančiu laisvės ir asmeninio gyvenimo troškimu?..

Grįžtant prie vizualinių sprendimų, manyčiau, kad kitaip galėjo būti išspręsta ir Džildos I veiksmo antro paveikslo arijos scena. Džildos apsvaiginimą ir svajas byloja nenusakomas „burbuliukų“ efektas, užuot paieškojus subtilesnio, meniškesnio sprendimo – pavyzdžiui, žaidimo apšvietimu, šešėliais, nefokusuojamu vaizdu ir pan.

Kostiumai (jie pritaikyti iš teatrinio spektaklio) galėjo būti subtilesni, ne tokie iliustratyvūs – juk nėra būtina mafijozą rodyti su stora aukso grandine ant kaklo ir tamsiais akiniais. Kostiumai galėjo būti labiau apgalvoti – jie kai kuriems aktoriams sudarė nepatogumų filmuojant lauke... Nelabai aišku, kodėl filmui buvo pasirinktas teatrinis grimas. Čia vėl grįžtume prie minties, kad teatro ir kino jungtyje neturėtų tiesmukai vyrauti kurio nors iš šių dviejų žanrų elementai.

Be abejo, Lietuvoje menininkai, kūrėjai nuolat susiduria su sudėtinga finansine situacija – su minimaliais ištekliais tenka sukurti tai, ką gali geriausio; todėl šiuo atžvilgiu tam tikri vizualiniai sprendimai negali būti pakaltinami. Svarbiausia, turime rezultatą – puikių dainininkų ir muzikantų įkūnytą vieną gražiausių G. Verdi operų, kuri tapo prieinama daugeliui, ne tik operos teatrų lankytojams. Todėl šis filmas-opera yra neeilinis įvykis, kurio svarba nekvestionuojama.

Tai sveikintina iniciatyva, ir norisi tikėti, kad tokių iniciatyvų ateityje bus gerokai daugiau. R. Banionio „Rigoletą“, nepaisant paminėtų kelių diskutuotinų momentų, tikrai norėsis žiūrėti ne kartą.

 

Skaitytojų vertinimai


14348. Piktytė2008-06-17 16:28
Tokio siaubingo garso ir vaizdo reikia paieškoti. Apie neįtikėtiną ir nesuvokiamą vaidybą ir režisavimo diletantiškumą žodžių pritrūksta kalbėti. Žodžiu, kas netiki, tegul patys ir pasižiūri.

14376. replika2008-06-19 11:12
zingsnis i Zalgiro filmavima... juk tas pats Banionis bus.:)

14390. Lukrecija2008-06-20 17:25
Ne karta maciau sios operos pastatyma klaipedoje, man labai jis patiko. Laukiu nesulaukiu kada galesiu pamatyti filma! Saunuoliai:)

14416. Giedrius Kuiprevičius :-) 2008-06-22 23:17
Tai tikrai sėkmingas darbas ir tie, kurie viską kritikuoja bei viskuo nepatenkinti, tegu skubiai emigruoja. Ar kada išmoksime pasidžiaugti savo tautiečių darbais ir nors vieną gerą žodį jiems paskatinimuo pasakysime? Žiūrėjau ir žavėjausi. Dabar galite pulti mane, nes pasisakiau ne taip, kaip daugelis.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:46:56 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba