SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-09-12 nr. 814

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
Kruvinas grožis ir nuobodūs tyrai
4

Savaitė 
• Živilė Pipinytė
Kitano smegenys
• „Aljansas 2+1“ pradeda koncertinį sezoną
• Vilniaus mažajame teatre – „Svajonių piligrimas“

Muzika 
• Filharmonija pradeda naują sezoną
• „Pax et Bonum“
• Nijolė Jačėnienė
Muzikinis rugpjūtis pajūryje
2
• Grįžta „Ugnies medžioklė su varovais“
• Tarptautinis sakralinės muzikos ir labdaros projektas „Pax et Bonum“
• KONCERTAI

Dailė 
• Eglė Rindzevičiūtė
Tarp praeities ir dabarties
8
• „KultFlux“ renginiai
• PARODOS3

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Eglė Obcarskaitė
Maži, bet reikšmingi
• Vita Mozūraitė
Inuitai, arbata kavos klube ir svajonės apie Maskvos scenas
• Oskaro Koršunovo „šekspyriana“ Europos kultūros sostinėje
• Eimuntui Nekrošiui – dar viena italų premija
• Naujas LNDT sezonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Liūtai ir žmonės
• Maži ir laimingi
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Miesto veidas 
• Justina Augustytė
Susitikimo vietos pakeisti negalima

Anonsai 
• „Mano kiemas / meno kiemas"
• Meniškos sielos traukia Šiaurės link

Kinas

Liūtai ir žmonės

Venecijos kino festivaliui pasibaigus

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Kovotojas“

Šeštadienį pasibaigusio 65-ojo Venecijos kino festivalio nugalėtoju tapo amerikiečių režisieriaus Darreno Aronofsky filmas „Kovotojas“ („The Wrestler“). Neabejotinu moraliniu festivalio nugalėtoju, tik be apdovanojimo, tapo ir pagrindinį vaidmenį filme sukūręs Mickey Rourke’as. Jis dažniausiai minėtas tarp geriausio vyro vaidmens prizo pretendentų. Aktorius tvirtina, kad tai – geriausias, bet kartu ir sunkiausias filmas jo karjeroje. Vokiečių režisieriaus Wimo Wenderso vadovaujamos žiuri sprendimas nieko nenustebino, nes paskutinę festivalio dieną parodytas filmas „Kovotojas“ laikytas festivalio favoritu. Tai realistinis, kupinas kraujo ir skausmo pasakojimas apie žmogų, kuris suvokia pralaimėjęs savo gyvenimą ir sveikatą, tačiau nusprendžia susikauti ringe paskutinį kartą. Galbūt tai bus savižudiška kova. Filmas sujaudino žiūrovus, juolab kad siužete buvo galima įžvelgti ir asmeninę Rourke’o istoriją. Imdamasis šio vaidmens, pasenęs ir nuo alkoholio ištinęs 57-erių metų aktorius taip pat kovėsi. Per iškilmingą uždarymą pirmasis netikėtai prabilo Rourke’as: „Darrenas Aronofsky atvyko čia prieš kelerius metus ir susitrenkė subinę. (Aktorius turėjo omenyje prieš kelerius metus festivalio blogai priimtą filmą „Šaltinis“, – red. past.) Džiaugiuosi, kad jam užteko drąsos sugrįžti. Man regis, jis to nelabai troško. Bet aš pasakiau: „Privalai.“

Netrukus ir Wendersas sukritikavo Venecijos kino festivalio taisykles, neleidžiančias, kad prizą už geriausią vaidmenį gautų aktorius, suvaidinęs „Auksiniu liūtu“ apdovanotame filme. Žurnalistai yra įsitikinę, kad Rourke’as pretenduos į „Oskarą“ ir kad atsiveria naujas jo kūrybinės biografijos puslapis. Tai ne pirmas toks atvejis Venecijos festivalio istorijoje – prieš kelerius metus čia triumfavo Helen Mirren. Čia buvo įvertinti ir „Kuproto kalno“ kūrėjai.

Vienuolika dienų trukusį festivalį šiemet prastai vertino ir kritikai, ir žiūrovai. Lenkų „Gazeta Wyborcza“ kritikas Tadeuszas Sobolewskis sako, kad italų kritikai priekaištavo festivaliui dėl sustabarėjimo. Tačiau, pasak Sobolewskio, „Venecijoje šiemet susidūrė dvi skirtingos viena kitą paneigiančios festivalio koncepcijos. Abi jos šiek tiek anachroniškos. Vieną dieną minią įaudrina Charlize Theron, vaidinančios Guillermo Arriagi melodramoje„Deganti lyguma“ („The Burning Plain“), vaizdas, kitą – meiliai sveikinami filmo „Paukščių stebėtojai – raudonųjų žmonių žemė“ herojai indėnai, kurie atvyko į Veneciją reikalauti, kad „jiems sugrąžintų žemes“. Aplodismentų audra – ir bėgame į kitą angažuotą filmą, pamiršdami apie Mato Grosso raudonodžių problemas.“

Sobolewskis teigia: „Senamadiška atrodo ir žvaigždžių festivalio forma, ir socialiai angažuotas 7-ojo bei 8-ojo dešimtmečių dvasią primenantis festivalis. Priklausau gana didelei žiūrovų grupei, kuriems nereikia nei žvaigždžių, nei pernelyg politizuoto kino. Mes norime tik meno, nes jis pats paprastai yra angažuotas į visas žmogiškas problemas. Iš didžiųjų festivalių geriausiai šį uždavinį atlieka Kanai.“

Kitais metais bus geriau

Festivalio direktorius Marco Muelleris aiškino, kad kitais metais bus geriau, nes dolerio kursas ims kilti. Žemas rodytų filmų lygis paaiškina ir faktą, kad šiemet buvo parduota 12 procentų mažiau bilietų. Pajamų mažėjimą pajuto ne tik filmų prodiuseriai, bet ir Venecijos restoranų bei viešbučių savininkai.

Amerikiečių savaitraštis „Variety“ dar prieš prasidedant festivaliui ėmė teisinti naują kadenciją pradedantį Muellerį. Pasak žurnalo, Holivudo scenaristų streikas suvėlino daugybės lauktų filmų gamybą, dalį baigtų iškart atsirinko netrukus Toronte prasidėsiantis festivalis. Konkurencija tarp didžiųjų festivalių pastaraisiais metais didėja.

Konkursinėje programoje, kuri vienbalsiai pripažinta silpna, Holivudo hitai buvo sumaišyti su daugybe mažų šalių, nepriklausomų kūrėjų, labai nelygiaverčių meniniu požiūriu ir angažuotų filmų, kuriuose pernelyg lengvai galima įžvelgti autoriaus intencijas ir publicistiškai iliustruojamas tezes. Sobolewskis sarkastiškai pastebi: „Regis, Venecijos festivalio programą dėliojo maišto laidotuvininkai, apraudantys XX a. ideologijų fiasko. Tačiau paradoksaliai tie angažuotieji filmai ne jaudino, o migdė, palikdami žiūrovui bejėgiškumo jausmą. Problemų be išeities dauginimas gimdo melancholiją, todėl neišdrįsau pasižiūrėti septynias valandas trunkančio Filipinų Naujosios bangos tėvo Lavo Diazo filmo „Melancholija“. Mane išgąsdino režisieriaus apibūdinta filmo esmė: „Kodėl šiuolaikiniame pasaulyje yra tiek liūdesio ir beprotybės? Ar vienintelis gyvenimo matas yra žmogaus kančia?“ Festivalio publika į šias nuotaikas reagavo visiems nepatenkintiems prieinamame sienlaikraštyje šūkiu: „Grąžinkite pinigus!“ Piktdžiugiškuose piešiniuose Venecijos liūtas buvo vaizduojamas kartuvėse, pasirėmęs ramentais, uostantis savo uodegą ar tempiantis paskui save pririštą televizorių.“

Labiau patenkinti liko tie, kurie žiūrėjo kitas festivalio programas ir kruopščiai parengtą italų filmų retrospektyvą. Ne vienas didysis festivalis stengiasi iš naujo atrasti pamirštus, kažkada antrarūšiais laikytus filmus ir kūrėjus. Italų kino didybę priminė Zampos, Damiani, Risi filmai. Ją paliudijo ir Ermanno Olmi filmai bei režisieriui už gyvenimo nuopelnus įteiktas „Auksinis liūtas“.

Kontroversiškieji broliai Coenai

Festivalį atidaręs naujausias brolių Coenų filmas „Perskaičius sudeginti“ („Burn after Reading“), kurio herojus – diskelį su „firmą“ demaskuojančiais prisiminimais pametęs buvęs CŽV analitikas, iškart sukėlė kontroversiškas reakcijas. Pirmosios nekantriai laukto filmo recenzijos pasirodė iškart po premjeros. Toddas McCarthy „Variety“ puslapiuose pavadino filmą nepavykusiu: „Niekas nerodo, kad filmas buvo sumanytas kaip šis tas daugiau nei tik pokštų pretekstas. Nesakyčiau nieko blogo, jei tie pokštai būtų vykę.“ Žurnalistas rado gerų žodžių tik Bradui Pittui, puikiai suvaidinusiam gudrų treniruoklių salės darbuotoją. Priešingai filmą vertina Lee Marshallas iš „Screen International“. Jis pavadino filmą puikiai surežisuotu „šnipų istorijos, Amerikos etoso satyros ir psichologinės dramos mišiniu“. Marshallas rašo: „Tai žaisminga šiuolaikinė kvailių komedija. Ji pasakoja apie žmogaus kvailumo keliamus pavojus. Kūrėjai iki galo išnaudojo aktorių žvaigždžių potencialą ir pasiekė nuostabaus, itin juokingo rezultato.“ Londono „The Times“ kritikė Wendy Ide atidavė filmui keturias iš penkių galimų žvaigždutes ir pabrėžė, kad didžiausios įtakos jos sprendimui turėjo Brado Pitto ir Johno Malkovichiaus vaidyba. Esminiai kritikės priekaištai buvo skirti personažams, iš kurių nė vienas nesužadino jos simpatijų: „Žiūrovai, be abejo, būtų labiau patenkinti, jei galėtų juoktis kartu su personažais, o ne tik iš jų.“ „The Hollywood Reporter“ žurnalistas Kirkas Honeycuttas savo gana dviprasmiškoje recenzijoje filmą pavadino „niekniekiu, kuriam būdingi žinomi didelio biudžeto filmų triukai“. Baigdamas savo straipsnį Honeycuttas pacitavo vieną filmo herojų – CŽV karininką, kuris, sužinojęs apie nemalonius buvusio bendradarbio prisiminimų dingimo padarinius, ištaria: „Prašome mane informuoti apie šį reikalą, kai jis įgaus prasmės.“ Filmas jau spalį turėtų pasirodyti Lietuvos ekranuose (jei eilinį kartą neapgaus platintojai), tad bus galima susidaryti ir savo nuomonę.

Egzotika ir politika

Ne vienas kritikas spėliojo, kad pagrindiniai prizai atiteks filmams iš Etiopijos ar Alžyro. Specialiuoju žiuri prizu už geriausią scenarijų apdovanotas Etiopijos režisieriaus Haile Gerimos filmas „Tezė“ pasakoja apie iš emigracijos Vokietijoje, kur ką tik griuvo garsioji Berlyno siena, į gimtąją Etiopiją grįžtantį gydytoją. Tai – savotiška intelektualo gyvenimo kronika, kurios fone – komunistinis Etiopijos režimas. Filmo režisierius tvirtino, kad „Tezėje“ atsispindi jo asmeniška patirtis, o kurti filmą įkvėpė pasikartojantis sapnas apie intelektualinį šaknų praradimą, nesugebėjimą prisitaikyti prie kaimo gyvenimo sąlygų ir kartu prie šiuolaikinio gyvenimo reikalavimų.

FIPRESCI prizu apdovanoto Alžyro režisieriaus Tariqo Teguia filmo „Gabbla“ („Interior“) herojai – jaunuolis iš Šiaurės Afrikos ir kelyje sutikta juodaodė pabėgėlė – keliauja po Sacharą be jokio tikslo tarsi amerikiečių kelio filmo personažai. Už jų nugarų liko islamo diktatūra, pasipriešinimas, beprasmės diskusijos apie demokratiją.

„Volpi“ taurė už geriausią vyro vaidmenį buvo įteikta Silvio Orlando už vaidmenį Pupi Avati filme „Džovanos tėvas“(„Il papa di Giovanna“), už geriausią moters vaidmenį – prancūzei Dominique Blanc, suvaidinusiai Patricko Mario Bernerd’o ir Pierre’o Trividico filme „Kitas“ („L’Autre“). Marcello Mastroianni prizas geriausiam jaunosios kartos aktoriui atiteko Jennifer Lawrence („Deganti lyguma“, rež. Guillermo Arriagi).

Filmas apie rusų inteligentus

Antruoju pagal svarbą festivalio prizu – „Sidabriniu liūtu“ už geriausią režisūrą – bei prizu filmo operatoriams Ališerui Chamidchodajevui ir Maksimui Drozdovui apdovanotas Aleksejaus Germano jaunesniojo filmas „Popierinis kareivis“ („Bumažnyj soldat“) taip pat dvelkia neviltimi. Jis pasakoja apie 7-ojo dešimtmečio rusų inteligentus, ieškančius naujo tikėjimo po to, kai buvo demaskuotas Stalinas ir jo režimo nusikaltimai. Veiksmas nukelia į Baikonūro kosmodromo apylinkes, bet veikėjų dialogai primena Antono Čechovo „Dėdės Vanios“ ar „Trijų seserų“ dialogus – tokios pat tuščios svajonės apie naują pasaulį, teisingą gyvenimą, pasiaukojantį darbą ateities kartoms. Grimzdami purve filmo herojai rengia žmogaus skrydį į kosmosą, nors supranta, kad jis turi mažai šansų pasisekti. Tačiau jie sutinka aukotis, kaip ir kandidatai į kosmonautus. Tą auką simbolizuoja pirmasis sovietų kosmonautas, kuris sudegė ir liko nežinomas.

Germanas jaunesnysis išryškina atotrūkį tarp gyvenimo ir idėjos. Jis iš tam tikros distancijos rodo savo tėvų kartą – nekaltus, talentingus, protingus, užuojautos vertus žmones. Pagrindinius vaidmenis „Popieriniame kareivyje“ sukūrė kadaise populiarus gruzinų aktorius Merabas Ninidzė, kuris dabar gyvena Austrijoje, ir rusų kino žvaigždė Čulpan Chamatova.

Prieš festivalį rusų žurnalui „Ogoniok“ duotame interviu, atsakydamas į klausimą, ar filmas paremtas tikrais faktais, režisierius sakė: „Tai filmas apie 7-ąjį dešimtmetį, apie vilčių metą, kai mano tėvų karta tikėjo, kad liko vos keli žingsniai ir viskas pavyks. Žinoma, daugiausia filmas yra išgalvotas. Juk aš negyvenau tais laikais. Todėl aš pabandžiau atkurti to laiko dvasią, perteikti savo pojūtį. Iš tikrųjų filme piešiamas apibendrintas rusų inteligentijos portretas. Inteligentijos, kuri atsidūrė tarp liberalizmo ir patriotizmo, tarp susitaikymo su milžinišku žiaurumu ir didžiosios humanistinės tradicijos. Rusų inteligentija per visą savo istoriją turi labai aiškią funkciją, nes rusų inteligentija Rusijoje atstoja daugybę politinių institutų. Be didžiosios literatūros, be Čechovo, Tolstojaus, Dostojevskio Rusija būtų tik neįvykusi valstybė, rytietiška despotija. Mūsų filmas yra apie tai, kad rusų inteligentija niekad, niekur, jokiomis aplinkybėmis neprivalo prarasti savo moralinių ir etinių orientyrų. Nes vos tik juos praranda, ji degraduoja ir žūsta. Apskritai filmas pasakoja apie neįtikėtinai trapų žmogų, kuris susijęs su sovietų kosmine programa. Mes norėjo sukurti filmą, artimą „Rudens maratonui“ ir apskritai gruzinų 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio kinui. Aš iki šiol kartą per du tris mėnesius žiūriu filmą „Lapams krintant“. Norėjau filme atrasti gyvą kvėpavimą. Kad būtų galima ir nusišypsoti, ir pravirkti.“

Pagal užsienio spaudą parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 87 iš 87 
7:46:09 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba