SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-09-12 nr. 814

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
Kruvinas grožis ir nuobodūs tyrai
4

Savaitė 
• Živilė Pipinytė
Kitano smegenys
• „Aljansas 2+1“ pradeda koncertinį sezoną
• Vilniaus mažajame teatre – „Svajonių piligrimas“

Muzika 
• Filharmonija pradeda naują sezoną
• „Pax et Bonum“
• Nijolė Jačėnienė
Muzikinis rugpjūtis pajūryje
2
• Grįžta „Ugnies medžioklė su varovais“
• Tarptautinis sakralinės muzikos ir labdaros projektas „Pax et Bonum“
• KONCERTAI

Dailė 
• Eglė Rindzevičiūtė
Tarp praeities ir dabarties
8
• „KultFlux“ renginiai
• PARODOS3

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Eglė Obcarskaitė
Maži, bet reikšmingi
• Vita Mozūraitė
Inuitai, arbata kavos klube ir svajonės apie Maskvos scenas
• Oskaro Koršunovo „šekspyriana“ Europos kultūros sostinėje
• Eimuntui Nekrošiui – dar viena italų premija
• Naujas LNDT sezonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Liūtai ir žmonės
• Maži ir laimingi
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Miesto veidas 
• Justina Augustytė
Susitikimo vietos pakeisti negalima

Anonsai 
• „Mano kiemas / meno kiemas"
• Meniškos sielos traukia Šiaurės link

Teatras

Maži, bet reikšmingi

„Sirenos ’08“ prasideda

Eglė Obcarskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Bandymai skristi“
C. Fabbri nuotr.

Jau šį sekmadienį, rugsėjo 14 d., britų „The Tiger Lillies“ koncertu Rusų dramos teatre prasideda penktasis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Rugsėjo 15 ir 16 d. toje pačioje scenoje bus vaidinamas naujas šios trupės spektaklis „Septynios mirtinos nuodėmės“. (Šių ekscentriškų teatro ir muzikos paribių atlikėjų kūryba „7 meno dienose“ buvo pristatyta liepos mėn.). Rugsėjo 20 ir 21 d. Umiastovskių rūmuose (Trakų g. 2) kasdien po tris kartus, 18, 20 ir 22 val., bus parodyti teatro „Orthographe“ iš Italijos „Bandymai skristi“. O rugsėjo 29 ir 30 d. 19 ir 21 val. Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje – belgų kolektyvo „Berlin“ dokumentinis filmas „Bonanza“.

Nedaug tarptautinių festivalių Lietuvoje, vežančių ryškius menininkus, imasi pristatyti dar ir eksperimentines, tiriamąsias savo srities kryptis. Ir tai suprantama: jos mažiau populiarios, ne visada „skanios“, reikalauja aktyvesnių intelektualinių pastangų pirmiausia dėl savo formos. Rizikuoju pasakyti per drąsiai, bet manau, kad Lietuvoje eksperimentinio teatro tradicijos neturime. Ar tai tiesa, ir jei taip, tai kodėl, ir apskritai, ką turėtume vadinti eksperimentiniu teatru – tekalba teatrologai. Tačiau kadangi sąvokos ir apibrėžimai neturi vienos nekintančios reikšmės, eksperimentiniu teatru čia pavadinsiu tiriamuosius teatro projektus, kuriuos jau visai netrukus išvysime Lietuvoje „Sirenų“ festivalio metu.

Jei bent kažkiek domitės šiuolaikine medijų samprata, lietuvių scenoje pasitaikantis projekcijų, filmavimų ar pan. naudojimas, pavadinant tai skirtingų medijų sąveika ar interaktyviais spektakliais, jūsų neturėtų tenkinti. Kol teatro kūrinys iš esmės neužklausia, kaip viena ar kita medija veikia ir, svarbiausia, kol nesiima keisti mūsų suvokimo, kiek ji yra simuliacinė ar tikra, kiek (ir ar) viena medija gali transformuoti kitos medijos esmę, kiek pačios formos transformacija yra pavojinga anksčiau ta forma išreikštam turiniui, – tol tai tėra tuščias švaistymasis madingomis menų formulėmis.

O štai du nedideli teatro projektai – italų grupės „Orthographe“ „Bandymai skristi“ ir belgų menininkų grupės „Berlin“ projektas „Bonanza“, pristatomi šių metų „Sirenose“, kaip tik ir imasi šių klausimų.

Maždaug prieš metus teko matyti pirmąjį „Ortographe“ (menininkų duetas Angela Longo ir Alessandro Panzavolta) darbą „Othographe de la physionomie en mouvement“. Tuomet dar negirdėtas projektas intrigavo bent dėl dviejų priežasčių – programoje buvo žadami keturi „spektakliai“ per vakarą ir tai sukėlė savotišką masinės produkcijos arba tiesiog techninės reprodukcijos įspūdį, o šį įspūdį patvirtino ir susidomėjimą didino projekto aprašymuose figūravusi camera obscura sąvoka. Žadėta žiūrovus susodinti būtent dideliame „tamsiame kambaryje“. Taip ir atsitiko – maždaug 15 žiūrovų susėdome medinėje dėžėje, sukonstruotoje pagal principą, pagal kurį camera obscura buvo konstruojama prieš kelis šimtus metų ar dar anksčiau, kai buvo tik pirmykštė fotoaparato idėja. Rugsėjo 20 ir 21 d. Vilniuje pristatomas trečiasis 2004 metais įkurtos grupės projektas „Bandymai skristi“ taip pat vyks tokiame tamsiame kambaryje.

„Orthographe“ kolektyvas susikūrė kaip meninio tyrimo grupė, kurios dėmesio centre atsidūrė optinių prietaisų naudojimas šiuolaikiniuose vizualiuosiuose menuose. Nenuostabu, kad jie ėmėsi ne tiesiog videoprojekcijų, o camera obscura tyrimo ir taikymo: camera obscura ne tik nusako pamatinį vaizdus reprodukuojančių technikų principą, bet yra tapusi viena sąvokų, charakterizuojančių būtent šiuolaikinį vizualumą nagrinėjantį diskursą. Nenuostabu ir tai, kad „Orthographe“ Italijoje buvo greitai pastebėti ir garsiojo režisieriaus Romeo Castellucci pakviesti į 37-osios Venecijos bienalės šokio sekciją, kuri ir tapo jų tramplinu į pasaulinę areną. Vargu ar kas scenos menuose yra taip nuosekliai ir giliai analizavęs „Orthographe“ kolektyvo tyrimui pasirinktą modelį, ir vargu ar kam, analizuojančiam skirtingų medijų bei meno šakų sąsajas, būtų pavykę taip tiksliai „pataikyti“ į paties turinio, o ne tik paviršutinės formos analizę. „Orthographe“ siūlo interpretaciją, kurioje abi medijos transformuojamos ir nė viena nėra privilegijuota.

iliustracija
„Bonanza“

Su camera obscura, nors ir netiesiogiai, susijęs ir dar vienas „Sirenose“ pristatomas meninis medijų tyrimo projektas – „Bonanza“. Jį sukūręs kolektyvas „Berlin“ – tai menininkų trio (Bartas Baele, Caroline Rochlitz ir Yves’as Degryse’as), kuriantis dokumentinius filmus ir perkeliantis juos į teatro sceną. Sakoma, kad iš visų ribas tarp skirtingų medijų tiriančių menininkų šie galėtų būti laikomi įvykdžiusiais didžiausią šuolį nuo vienos medijos prie kitos. Tačiau iš tiesų verta dėmesio medija yra ne scenoje „vaidinantys“ filmai, bet ja tampantis menininkų tyrimo objektas – šiuolaikiniai miestai.

„Berlin“ balansuoja tarp iš anksto parašyto scenarijaus bei jo išnykimo arba išlikimo dokumentinėje „realybėje“ ir parodo, kad nemedijuotos, objektyvios tikrovės savaime nėra. Šių menininkų projektai – tai lyg televiziniai realybės šou, nemeluojantys, jog jie yra šou. Trupė pavadinimą pasirinko pagal vieną Europos didmiestį, ypač pamėgtą menininkų – miestą, turintį įspūdingą apribojimų kūrimo ir jų naikinimo istoriją. Berlynas – tai šiuolaikinis miestas par excellence. Tačiau ne mažiau tikras šiuolaikinis miestas yra pirmajam grupės projektui pasirinkta Jeruzalė arba mažas, nuo pasaulio Arkties ledu atskirtas miestelis Kanadoje Iqaluit. Trečiojo projekto „Bonanzoje“, buvusiame Kolorado valstijos (JAV) kalnakasių miestelyje, dabar gyvena tik septyni nuolatiniai gyventojai. Tačiau intrigų ir santykių dramos čia ne ką mažesnės nei tankiai apgyvendintuose didmiesčiuose.

Pabaigai norėčiau perfrazuoti choreografo, teatro ir kino režisieriaus, „Ultima Vez“ trupės įkūrėjo ir vadovo Wimo Vandekeyvbuso žodžius. Prieš kelias savaites duodamas interviu jis sakė, kad skirtingų medijų, ypač teatro ir kino, santykis jam yra esminis, bet eina daug giliau nei paviršutiniškas vienos medijos naudojimas šalia kitos. Pats menininkas prisipažino, kad savo spektakliuose nemėgsta tiesiogiai naudoti videoprojekcijų. Jam ir nereikia – santykį tarp dviejų medijų puikiai ir nebanaliai išreiškia choreografiniai, režisūros ir scenografijos sprendimai.

Mūsų horizonte tokie scenos menų tyrimų pavyzdžiai yra būtini bent jau dėl vienos priežasties – jie atpratina nuo tokio suvokimo ir vertinimo, kurio smaigaliuose įsitaisiusios kategorijos „gerai“ ar „blogai“, „tikras teatras“ ar ne. Ir tai nereiškia sutikimo su paviršutiniškai interpretuojamu postmodernizmo šūkiu „anything goes“, juolab nereiškia, kad mūsų laikais menu (ar konkrečiai teatru) gali būti bet koks šlamštas, kuriam pavyksta „prikabinti“ tinkamą etiketę. Tai veikiau reiškia, kad egzistuoja skirtingos suvokimo sistemos, kuriose randame daug platesnį reiškinio ar objekto vertinimo ir apmąstymo kategorijų spektrą. Kartu ir patį suvokiamą reiškinį galime daug įvairiau apmąstyti skirtingose sistemose ir skirtinguose kontekstuose. Tikėtina, kad ir intelektualinis malonumas tada didesnis.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 87 iš 87 
7:45:54 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba