SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-09-12 nr. 814

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
Kruvinas grožis ir nuobodūs tyrai
4

Savaitė 
 Živilė Pipinytė
Kitano smegenys
• „Aljansas 2+1“ pradeda koncertinį sezoną
• Vilniaus mažajame teatre – „Svajonių piligrimas“

Muzika 
• Filharmonija pradeda naują sezoną
• „Pax et Bonum“
• Nijolė Jačėnienė
Muzikinis rugpjūtis pajūryje
2
• Grįžta „Ugnies medžioklė su varovais“
• Tarptautinis sakralinės muzikos ir labdaros projektas „Pax et Bonum“
• KONCERTAI

Dailė 
• Eglė Rindzevičiūtė
Tarp praeities ir dabarties
8
• „KultFlux“ renginiai
• PARODOS3

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Eglė Obcarskaitė
Maži, bet reikšmingi
• Vita Mozūraitė
Inuitai, arbata kavos klube ir svajonės apie Maskvos scenas
• Oskaro Koršunovo „šekspyriana“ Europos kultūros sostinėje
• Eimuntui Nekrošiui – dar viena italų premija
• Naujas LNDT sezonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Liūtai ir žmonės
• Maži ir laimingi
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Miesto veidas 
• Justina Augustytė
Susitikimo vietos pakeisti negalima

Anonsai 
• „Mano kiemas / meno kiemas"
• Meniškos sielos traukia Šiaurės link

Savaitė

Kitano smegenys

nauji filmai

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Garbė režisieriui!“

Kai Federico Fellini kūrė „8 1/2“ – genialųjį filmą apie kūrybos krizę išgyvenantį kino režisierių, menininkas dar buvo gyvenimo mokytojas, guru. Per keturis dešimtmečius situacija pasikeitė iš esmės. Menininko – mokytojo, tiesos skelbėjo vietą užėmė viešieji ryšiai ir gyvenimo būdo laidos. Pasikeitė ir kūrybinės krizės pobūdis. Ryškiausiai tai liudija prieš metus sukurtas japonų režisieriaus Takeshi Kitano filmas „Garbė režisieriui!“ („Kantoku Banzai!“ / „Glory to the Filmmaker!“, Japonija, 2007), kuris šiandien pasirodo Lietuvos ekranuose.

„Garbė režisieriui!“ yra antrasis sąlygiškos Kitano trilogijos apie pramogą ir meną dalis. Pirmoji buvo įžūlūs „Takešiai“. Trečioji – ką tik Venecijoje parodytas „Achilas ir vėžlys“. „Garbė režisieriui!“ herojus yra pats Kitano ir plastmasinis natūralaus dydžio jo antrininkas. Iš pradžių prieš žiūrovų akis praslenka daugybė įvairių stilių sumanymų, kurių Kitano dėl įvairių priežasčių nebenori kurti. Juos lydi kartūs komentarai apie Kitano idiotizmą ir pan. Tie skečai – ir Kitano filmų, ir apskritai japonų kinui būdingų stilių bei žanrų stilizacijos, parodijos. Prieš akis praslenka savotiška japonų kino santrauka – nuo nespalvotų Yasuhiro Ozu mažųjų žmonių tragedijų iki absurdiškų siaubo filmų. Kitano visa tai atmeta. Pirmiausia jis nebenori vaidinti žiaurių gangsterių ir dauginti ekraninės prievartos. Prisipažinsiu, kad man ankstyvieji Kitano filmai patinka labiausiai – jų originalumas kyla iš holivudinių filmų apie gangsterius ir komiško ankstyvojo Kitano įvaizdžio susidūrimo, nors, žinoma, didžiausia režisieriaus viršūnė yra tragiška ir skaudi savižudybės elegija „Fejerverkas“. Vėlesnė Kitano kūryba, pavyzdžiui, „Lėlės“ ar „Zatoiči“, jau dvelkė dekoratyvumu ir manieringumu. Regis, Kitano ir pats tai supranta, tais trumpais filmais filme dar kartą parodydamas, kad yra meistriškai įvaldęs visus stilius ir žanrus.

Fellini herojus (ir antrininkas) kentėjo, nes savo slaptas fantazijas paversdamas kino vaizdais matė, kaip viskas tampa lėkšta ir banalu, praranda esmę, kuri ir skatina jį kurti. Jį slėgė už visų pastangų atsiverianti mirties bedugnė. Režisierius, aktorius, apskritai provokatorius Kitano, regis, kankinasi dėl to, kad nebeturi ką pasakyti, kad tikrovė yra banali kaip holivudinė pasaka, o pasaulio pabaiga – dar banalesnė, kad niekas nebesugeba jo įkvėpti. Todėl filmo pradžioje pademonstravęs, kad kinematografinės formos jis neprarado, net atvirkščiai, vėliau Kitano pateikia savotišką vidinį vaizdus priversto kurti menininko monologą arba, greičiau, jo sąmonės srautą. Viename interviu skaičiau, kad tai jis pats vadina dadaistišku kinu. Šio naujojo filmo filme personažai absurdiški – kaip mažos mergaitės apsirengusios ir besielgiančios motina ir dukra, idiotas turtuolis ir jo sūnus Kitano, kuris nepalankiai susiklosčius aplinkybėms ar herojui atsidūrus akligatvyje iškart virsta tiesiog lėle. Jį galima daužyti, sprogdinti, bet Kitano nieko neatsitiks. (Puiki menininko metafora, tiesa?) Šioje filmo dalyje taip pat gausu nuorodų į garsius filmus, pavyzdžiui, „Matricą“, arba mėgstamus šiuolaikinio kino motyvus, pavyzdžiui, prie Žemės artėjantis asteroidas. Personažai elgiasi tarsi keisto žaidimo figūros. Ar tai nuoroda į žmones daiktais paverčiantį šiuolaikinį visiškai „supramogėjusį“ meną, spręskite patys. Regis, Kitano apskritai nieko nenori aiškinti. Jis pateikia vizualizuotus savo apmąstymus apie kino krizę, iš kurios išvaduoti gali tik didelis sprogimas. Finalinis filmo epizodas yra simboliškas. Kitano klausia, kas atsitiko jo smegenims. Atsakymas: „Sudaužytos.“ Tačiau, nepaisant šios liūdnos išvados, filmas teigia visai ką kita: atstumtas publikos menininkas nebeprivalo jai pataikauti ar taikytis prie jos pamėgtų schemų, kurias pats Kitano virtuoziškai pademonstravo filmo pradžioje. Absurdiškas filmas apie pasaulio pabaigą, vykstantis Kitano smegenyse, paradoksaliai pasako visą tiesą. Šiuolaikinis kinas nebeturi prasmės. Vadinasi, jį reikia kurti iš naujo.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 87 iš 87 
7:45:53 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba