SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-09-27 nr. 536

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Žmogiškas pasaulis
5

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Retas laimėjimas
• Živilė Stonytė
Kai skamba senoji muzika
1
• Justė Janulytė
Kitų muzikinių erdvių link
5
• Nacionalinė filharmonija pradėjo naują koncertų sezoną5
• Osvaldo Balakausko operos premjera festivalyje "Varšuvos ruduo"17
• KONCERTAI1

Dailė 
• Emilija Budrecka
Pasiansas kitaip
• Elena Černiauskaitė
Viskas yra tekstilė
1
• Monika Krikštopaitytė
Drama: Vilnius - Londonas
2
• Pille Veljetaga
Iš mėlynos
1
• Skirmantas Valiulis
Fotografų rudenėlis
1
• Apie Valdovų rūmų liekanų išsaugojimą
• PARODOS

Literatūra 
• Oddfridur Rasmussen4
• Poetinis Druskininkų ruduo 2002
• VAKARAI

Teatras 
 Pasisemti iš šulinio3
• Margarita Dvarionaitė
Netolima praeitis ir tebegyvuojanti dabartis
1
• Markas Lifšicas
Algirdo Mikučio sceninių idėjų reinkarnacijos
2
• "Pikviko klubo užrašai"
• "Gagarino gatvė"2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Liokajai prie vartų8
• Aukštyn kojom
• Audriaus Stonio filmo premjera
• "Tinklai" - jau ketvirtą kartą
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Pasisemti iš šulinio

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rui Soares nuotr.

Tęsinys. Pradžia Nr. 31

Ketvirta diena

E. Nekrošius: Teatre dažnai tenka susidurti su monologais. Daug kas išsigąsta, kai monologai eiliuoti, per visą lapą... Aš ir pats anksčiau bijodavau, bet dabar man jie smagūs. Kuo didesnis monologas - tuo daugiau erdvės. Ar Shakespeare`o, ar kituose kūriniuose taip ir lauki monologo, ir smagu sugalvoti, kaip jį išspręsti ir paversti veiksmu. Nesakau, kad yra receptas, bet įdomus pats monologo išnagrinėjimas,suderinimas su veiksmu. Aktorius turėtų laukti tokių monologų, bet kaip juos padaryti? Dažnai režisierius negali aktoriui patarti, tik sako "emociškiau" ar panašiai, tada keliamas balsas ir rezultatas būna prastas... Jei monologą apkrausi veiksmu - nebus gerai, be nieko - irgi blogai. Praktiškai būna taip, kad žiūrovas retai gali pasakyti, apie ką tame monologe aktorius kalbėjo. Taigi reikia monologą padaryti suprantamą.

Ir aktoriui turėtų būti smagu, nes jis yra vienas scenoje ir turi valdyti visą situaciją. Pirmiausia aš atkreipčiau dėmesį į monologo analizę. Emocinis priėjimas nėra gerai, nes po kelių eilučių aktorius sutrinka, lieka tik emocija. Ir dar - klasikinių monologų kalba. Pavyzdžiui, Shakespeare`o monologuose vartojami paskutinės, aukščiausios eilės žodžiai - mes gyvenime tokių nevartojame. Ten toks vaizdinių, metaforų krūvis... Ir kaip jį išreikšti žmogui, kuris pasijunta menkas prieš tokią literatūrą. Tai ne vien formos reikalas.

Aš pats nedariau monospektaklio, bet įdomu. Šiaip aktorius monospektaklį kuria iš beviltiškumo - niekas jo nekviečia, ir jis pats imasi dirbti.

Rodomi etiudai pagal Čechovo apsakymą "Žąsų pokalbis".

Etiudas: Skridimas - kaip laikraščių skaitymas. Žąsinas, vartydamas rusišką "Kulturą", moko jauniklį skristi, kol jį patį "pastato į vietą" žąsino-generolo balsas.

E.N.: Man patiko skridimo momentas, bet galėjote išplėtoti kaip leitmotyvą. Idėja šauni - laikraščio šlamėjimas skaitant vaizduoja skrydį, bet ji galėjo būti išplėtota - pavyzdžiui, vyresnysis pamoko jauniklį, kaip laikyti laikraštį, kaip siūbuoti... Lakoniškumas, iš kurio galima plėtoti įvairius variantus.

Etiudas: Žąsinai nusileidžia pas koketišką žąsį, ši juos atstumia.

E.N.: Jūs pasiūlėte aktoriams vaidinti jaunus ir senus žąsinus, o ar kalbėjot, kaip kas įsivaizduoja žąsis? Kaip aktoriai jas turėtų kurti? Kaip aktoriui suvaidinti paukštį? Jūs nenusakėte charakteristikų, kurios pagrįstų vaidybos manierą. Kokios turi būti rišamosios savybės? Man kilo tokia asociacija - varnos prie bažnyčios pamatė davatką... Trūko charakteristikos, jungiančios visus keturis personažus. Jeigu jie, pamatę merginą, ištiestų kaklus - jau būtų rišamoji grandis. Arba visi vyrai sustotų ir nurytų seiles, o moteriškė susižavėjusi žiūrėtų. Labai svarbi detalė. Tai kaip abėcėlės pirmosios raidės. Nes režisūra yra kaip žodžio raidės... Norint parašyti žodį, reikia ženklų. Čia amato dalykai. Pasakai apie kaklus - ir jau aktoriai turėtų ką vaidinti. Tai būtų juos vienijanti grandis. Kaip keturios kregždės nutupia ant laido, kuris jas vienija. Ir duodami aktoriams užduotis įvardykite detales. Be to, per daug judesių, jei viskas vyktų ramiau, gal aktoriai lengviau suvaidintų ir psichologinius momentus.

Etiudas: Visi skrenda pūsdami per šiaudelį burbulus į vandens stiklines, kol viena žąselė pasiūlo skristi atgal - pūsti kitaip.

E.N.: Man patiko. Šviežiai. Pati priemonė - kaip skrydis, kalbėjimas, mojavimas sparnais. Gražios asociacijos, bet režisierė turi pradėti aiškintis, kas ir kaip vyksta. Kaip iš gargaliavimo pereiti į kalbą?

Etiudas: Bjaurios žąsytės, atsilikusios nuo skrendančiųjų, monologas.

E.N.: Simpatiška. Čechoviškas požiūris, su ironija. Pabandykit pridėti prie vaidybos minimalizmo pusę teksto nuo kitų personažų, nuo autoriaus ir nuo savęs. Pagalvokit apie priemones ir padarykit monogabaliuką. Su finaliniu tašku. Ar ji skrenda į buljoną, ar į Sočį...

Norėčiau pakalbėti apie supratimo džiaugsmą. Tas supratimo džiaugsmas - nors aš vyresnis už jus - mane vis dar aplanko. Kaip vakar sakiau - reikia pradėti tikėti savimi, ir tada patikės kiti. Taip ir supratimo džiaugsmas skatina žengti kitą žingsnį. Gal tai, ką parodėte, netiktų mūsų teatrams, bet jūs turite teisę bandyti, daryti darbelius, kurie gal išaugs į darbus, peržengiančius kanonų ribas.

Rodomi etiudai tema "atminties punktyras".

Etiudas: Žiūrėjimas pro virvės kilpą (komentaras: žmogus kritinėje situacijoje prisimena pirmus gražius gyvenimo momentus).

E.N.: Man patiko, kad žmogus nesikaria, o žiūri pro kilpą. Ir mėto degančius degtukus. O išrišti galima taip: atėjo moteriškė ir pasižiūrėjo į jį pro švarko sagos skylutę. Kartais galima išgelbėti žmogų paprastu, šiltu poelgiu.

Etiudas: Mergina plauna šventoriuje grindis, du vaikinai įlekia paerzinti, išvynioja ruloną popieriaus, ant grindų nutįsta balta juosta. Mergina plėšo gabaliukus ir prisimena...

E.N.: Šventorius, popierius, kelias, plėšymas... Čia suvaldyti situaciją - kaip mašiną ant ledo... Įsivaizduokit situaciją teatre - ką jūs liepiant aktoriams daryti? Vienintelis konkretus dalykas - valymas. Toliau - "literaturščina".

Etiudas: Stotelėje sėdi verslininkas, prieina "trūkęs" jaunuolis, pameta sportbatį, išeina. Verslininkas palygina savo lakuotą batą su sportbačiu, jį užplūsta prisiminimai, spjauna ir išeina...

E.N.: Gerai sugalvota ir suvaidinta, bet per skurdžiai, - buvo galima išplėtoti situaciją su sportbačiu. Gerai, kad pasirėmėte gyvenimu ir radote savo požiūrio kampą. Prisiminimo punktyras neturi būti ilgas, tas pirminis impulsas turėtų būti staigesnis.

Etiudas: Mergina skaito, įeina vaikinas valyti langus, mergina išsigandusi puola jį stabdyti (komentaras: susimaišė dabartis su praeitimi, kai buvo įvykusi tragedija).

E.N.: Neblogai. Lakoniška, su aiškiu postūmiu, ir suvaidinta tvarkingai. Spektaklyje pakartojus tokį motyvą, galėtų atsirasti leitmotyvas.

Rytoj - atsiskaitymai. Vandens tema, skridimas. Monologas. Ir Granausko "Raudona ant balto". Ką tai reiškia - raudona ant balto? Pradedam nuo pavadinimo. Kol kas neimam ištraukų. Pradedam aplinkiniu keliu, nuo įvaizdžio. Ieškokime temų šiltumo, skambesio. Kaip melodijos.

Penkta diena

E. Nekrošius: Gal dirbdami mes kai ką forsuojam, bet tie tarpai užsipildo... Norėtųsi padirbėti prie veiksminės pauzės. Pauzė teatre - labai veiksmingas momentas. Anksčiau aktoriaus menas buvo matuojamas pagal pauzių kiekį, nežinau, ar tai dabar madinga... Man patinka pauzės. Ji gali būti labai talpi, pauzių yra įvairių rūšių. Dialogo ar monologo pauzė - nesunku. Bet sukurti veiksminę pauzę, tokią, kuri neštų informaciją ir emociją... "Kvadrate" buvo gal penkiolikos minučių pauzė, "Otele", pasmaugus Dezdemoną, visai neblogai pavyko pauzė... Gera pauzė ne fiziškai atpalaiduoja žiūrovą, bet sukelia asociacijų. Pauzė prieš įvykį, per įvykį, po įvykio... Kartais, kai veiksmas intensyvus, supranti, jog reikia stabtelėti, kad žiūrovas galėtų įkvėpti oro. Teatrinė pauzė vėliau persimetė į kiną. Pavyzdžiui, kalbant apie Tarkovskį, - puikus menininkas, bet tiek blogo padarė... Taip paveikė menininkus, ypač jaunus, kad tie negali atsiplėšti nuo jo manieros. Čia vėl kalbu apie tai, kaip svarbu nepapulti į kito žmogaus sukurtą mąstymo srautą. Žinoma, galima pasakyti, jog viskas jau buvo. Tačiau kaip nepapulti į kito žmogaus įtaką? Reikia daryti kad ir kvailai, bet savaip. Tada yra šansas. Gal po daugelio metų taip dirbdamas būsi suprastas. Ir tai daug svarbiau, negu kažką kartoti. Ir geriau galbūt neturėt mokytojų, negu turėti ir būti blogu mokiniu. Nebijokit, kad šiandien kažkas neišeina... Nebijokit šios dienos.

Auditorija: Ar neatsitiks, kad tas savęs įsikibęs kūrėjas su savo viena mintimi nueis į aklavietę?

E.N.: Bet ta pati aklavietė privers tave grįžti. Nežinau, čia plati tema... Manau, kad kartą kažkuo pasekęs, papulsi į tą srautą. Tai kaip šviesoforas - kartą, kitą pravažiavęs degant raudonai šviesai, važiuosi ir toliau. Ir dirbant reikia žinoti kontekstą - nekartoti to, kas jau sukurta. Pavyzdžiui, statydami žinomą pjesę, turit žinoti kokį 40 procentų tos pjesės pastatymų. Žinoma, pasitaiko sutapimų, bet reikia stengtis jų vengti. Gal tai ir aktorius liečia, nežinau... Prisimenu Efroso aktorę Jakovlevą - eidavai pasiklausyti jos balso, jos intonacijų, kurios buvo tokios nelauktos, netradicinės... Ir daugelis aktorių nejučia pradėjo ją mėgdžioti.

Auditorija: Bet ar aktorius nenuskursta, kai iš vaidmens į vaidmenį yra toks pats?

E.N.: Asmenybė nenuskursta. Gal reikėtų tobulinti save ne kaip aktorius, bet kaip asmenybes. Ir kartais tai, kas nepadaryta iki galo, kas atrodo kreivoka profesiniu požiūriu, man įdomiau negu tai, kas padaryta teisingai. Gal kad nuoširdžiau. Nesunorminkim savęs. Nevenkim savo prigimties.

Rodomas aktoriaus paruoštas monologas iš Aristofano komedijos "Taika": pasikinko vabalą-stalą ir išskrenda pas dievus.

E.N.: Kaip jūs šį monologą suskirstytumėt fazėmis? Kokios temos? Pirma tema? Sakote - atsisveikinimas ir išėjimas. Toliau. Gerai, atsistokit į centrą ir ramiai, neintonuodamas susakykit tekstą. Atsisveikinimas, kilimas, šaukimas žemėn, baimė, kad vabalas nenumestų, atskridimas. Daug geografijos - su viena erdve atsisveikinat, pereinat į kitą, susitinkat su objektu, tas pakyla, kelionė, atvykimas. Aš grubiai sudėliojau veiksmo taškus. Kokį kelią rinktumėtės - tiesioginį ar su komentarais? Jūsų vaidyboje man patiko asociacija su šūdvabaliu. Pavyzdžiui - vaikystėje lėkdavai dviračiu ir šūdvabalis kirsdavo į kaktą. Juk jis didelis, žįlti. O kodėl nesuvaidinti vabalo - prieitų partneris ir kumščiu trenktų į kaktą, kad aktorius pasijustų nerealioje erdvėje. Kaip bokse po nokdauno. Gal nuo smūgio prasidėtų ir skrydis. Ir jūs pats skristumėte kaip vabalas. Taip atsirastų ironija. Čia juk komedija - ir žanras mums daug ką leidžia. Gerai, gal kitaip - žiūri ilgai į kažkokį mikroskopinį tašką ant grindų, trenki į jį koja, - juk tai gali būti ir kilimas. Pakilti trinktelėjus koja, kaip pasileisti galopu... Jūs suvaidinote garsiai, bet gal tai velniškai negarsi scena - atsisveikinimas su namais, kalbėjimas su vabalu... Nežinau, gal tai ir nesąmonė. Iki vakaro mes galime rasti ir daugiau versijų... Kai situacija labai sudėtinga, pamėginkit įsivaizduoti, kaip tai padarytų kitas to žanro menininkas, pavyzdžiui, Raikinas, Chaplinas... Ir tai jus gali pastūmėti.

Rodomi etiudai tema "raudona ant balto".

Etiudas: Tėvas primuša motiną, dukra ją guodžia (komentaras: pirmas vaiko susidūrimas su krauju).

E.N.: Aišku, bet jums, kaip režisieriui, reikėjo išplėtoti- kodėl sumušė, kokios sąlygos? Per pojūtį, per skonį, taip? Kodėl sustojot? Kaip supratau, jūs norėtumėt tai išreikšti tylia reakcija. Gal reikėjo kreipti dėmesį į aktoriaus reakciją, emociją. Kalbu ekspromtu - ji laižė nuo motinos kraują, po to nuėjo prie fortepijono, rado raištį ir apsivyniojo pirštą. Tai lyg jos pačios kraujas. Ar būtų užbaigtumas? Būtų lakoniška ir su perkeltine prasme. Motinos žaizda persidavė vaikui. Tetrūko pusės ėjimo. Kalbu apie tą "lišnij" - jis viską priduoda, tas niuansas, nelauktumas. Kai atrodo, kad situacija jau išsemta, pastūmėkit save į priekį...

Etiudas: Viena melodijos nata, dvi merginos, viena stovi tarp juodų rėmų, kita lėtai sukasi vyniodamasi į baltą juostą. Hipnotizuojantis ritmas. Išėjusi iš rėmo mergina apvynioja kitai apie kaklą raudoną skiautę (komentaras: sapno epizodas po avarijos, kurioje žuvo merginos artimieji).

E.N.: Įdomu. Jūs tylą pabandėt perteikti per garsą. Galėtų būti spektaklio fragmentas. Patiko ramūs judesiai, lygus veiksmas, jokio buitiškumo. Bet reikėtų kažkokio paaiškinimo, kad čia sapnas. Aš kažką panašaus esu daręs "Otele" - pirty, kai Dezdemonai bėga kraujas ir ant žaizdos uždedama nosinaitė. Dar man pasirodė, kad juosta - kaip mirties takas, brūkšnys - kaip gerklės pjūvis. Išlaikyta stilistika. Jei suprasčiau ekspozicijoje, kad čia sapnas - viską priimu.

Etiudas: Vaikinas rašo, aplinkui mėtomos popierių gniūžtės. Pradegina lape skylę, suglamžo ir išmeta.

E.N.: Kaip supratau - tai rašytojas, kuris nepasitiki savimi. Scenoje sunku perteikti kūrybos temą. Mėto nepavykusius rankraščius - iliustratyvoka. Kai teatre pamatau krentančius lapus, sakau sau - basta, štampas. Vieno rašytojo žodžiai: "Žinai, kaip aš rašau, - subine. Nėra talento, ir turiu ilgai sėdėti." Tiksliai pasakyta. Ir tai kūrybinės kančios. Gal reikėtų prie tos temos prieiti kitaip. Štai jei sėdėtų prie balto lapo ir pražiltų - kad tas lapo baltumas pereitų į žilimą. Gal ir tai neteisinga - būtų fokusas. O reikėtų iš vidaus. Kad aktorius nemėtytų popierių, nebarstytų ant galvos pudros.

Etiudas: Vaikai stovykloje žaidžia karą. Vienas slapčia valgo ridikus su druska, kitas mėgina juos išvilioti.

E.N.: Puikus darbelis, simpatiškas tuo paprastumu. Ridikėliai ir druska. Ir tai yra Granausko knygutės intonacija. Tiksli užuomazga ir šilta nuotaika.

Ką veiksime rytoj? Norėčiau kažko naudingo sau. Jau netrukus pradėsiu repetuoti "Metus" - "Pavasarį". Kieno akimis tas pavasaris? Kas yra senam žmogui pavasaris, kas vabalėliui pavasaris? Gal jaunam žmogui pavasario diena pralekia per sekundę... Aš turiu savo įsivaizdavimą, bet būtų įdomus ir jūsiškis. Ne vien kaip metų laiko. Kažko, kas susiję su jausmu. Jeigu sutinkat su šia tema. Ji šviesi. Norėtųsi kažko skaidraus, su potekste. Juk nedaug žmogaus gyvenime būna tų pavasarių. Kaip visi pagyvenę žmonės laukia Velykų - ne todėl, kad prisikėlimas, o kad nori išgyventi iki Velykų...

B.D.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:44:46 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba