SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-09-27 nr. 536

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Žmogiškas pasaulis
5

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Retas laimėjimas
• Živilė Stonytė
Kai skamba senoji muzika
1
• Justė Janulytė
Kitų muzikinių erdvių link
5
• Nacionalinė filharmonija pradėjo naują koncertų sezoną5
• Osvaldo Balakausko operos premjera festivalyje "Varšuvos ruduo"17
• KONCERTAI1

Dailė 
• Emilija Budrecka
Pasiansas kitaip
• Elena Černiauskaitė
Viskas yra tekstilė
1
• Monika Krikštopaitytė
Drama: Vilnius - Londonas
2
• Pille Veljetaga
Iš mėlynos
1
• Skirmantas Valiulis
Fotografų rudenėlis
1
• Apie Valdovų rūmų liekanų išsaugojimą
• PARODOS

Literatūra 
• Oddfridur Rasmussen4
• Poetinis Druskininkų ruduo 2002
• VAKARAI

Teatras 
• Pasisemti iš šulinio3
 Margarita Dvarionaitė
Netolima praeitis ir tebegyvuojanti dabartis
1
• Markas Lifšicas
Algirdo Mikučio sceninių idėjų reinkarnacijos
2
• "Pikviko klubo užrašai"
• "Gagarino gatvė"2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Liokajai prie vartų8
• Aukštyn kojom
• Audriaus Stonio filmo premjera
• "Tinklai" - jau ketvirtą kartą
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Netolima praeitis ir tebegyvuojanti dabartis

Apie aktorę Elvyrą Žebertavičiūtę

Margarita Dvarionaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Elvyra Žebertavičiūtė - karalienė Bona LTV videofilme "Barbora Radvilaitė"
Z. Gružinsko nuotr.

Sena tiesa: artisto buvimas labai ribotas. Kol spinduliuoja, tol aukštybėn keliamas. Ir jam pačiam, ir jį mylintiems žiūrovams sunku įsivaizduoti jo klestėjimo užbaigą. Bet laikas nusineša jaunystę, triumfą, tuometinius garbintojus, nustumia užmarštin skardžiai skambėjusius balsus, žėrėjusius blyksnius.

Šiuolaikinės atžalos jau nebežino, kokį gyvą didvyrės Žanos d`Ark atkartojimą J. Anouilh`o spektaklyje "Vyturys" yra sukūrusi aktorė Elvyra Žebertavičiūtė. Taip pat skausmingą J. Cocteau "Žmogaus balso" heroję ir iki šiol dar negimusią mūsų scenoje tolygią jai Karalienę Boną J. Grušo "Barboros Radvilaitės" dramoje...

Elvyra ir dabar tebetęsia ilgą, margaspalvę savo portretų galeriją tegu nūnai ir nežiburiuojančią brangiais vaidmenimis, bet visada patrauklią jos aktorišku tikroviškumu, tuo retu kūrybos svertu, ne kiekvienam gamtos pametėtu.

Potraukis vaidybos menui užgimė dar vaikystėje ir ne kieno kito skatinamas, o tik jos pačios širdelėje prabilęs.

Pirmuosius metus tėvų pagrandukė gyveno gimtajame Bartninkų bažnytkaimyje, Vilkaviškio apskrityje, mūsų šviesuolio J. Basanavičiaus gimtinės - Ožkabalių kaimynystėje. Buvo gaivališka, nenustygstanti padauža, nuostolingų aibių sukėlėja. Kiek vėliau, persikėlus tėvams į Marijampolę, mažametė išvydo pirmąjį savo gyvenime spektaklį. Jis vyko klojimo teatre, miesto pašonėje suburtame giminių Žebertavičių, linkusių ne vien į ūkio darbus, bet ir į kultūrinę veiklą. Mergiūkštė bemat įpuolė aktorystės ekstazėn: pati sau kūrė siužetus, monospektaklius, deklamacijas, demonstruodama savo meną kur ir kam pasitaikė: kiemelyje, gatvėse arba ganydama "ant ūkės" giminaičių jai patikėtus žąsyčius su vištyčiais, kartais užsidirbdama ir 15 ct. honorarą ledams. Būsimoji Orleano mergelė tada ir nesapnavo, kad pirmosios Žanos-piemenaitės "repeticijos" jau vyksta čia, dabar, žaliose lankose, plunksnuočių draugijoje. Beje, tada pabudo ir kita aistra - meilė ir atjauta gyvūnams, išlikusi iki šiol, padėjusi aktorei atidžiai įsiklausyti į jų balso tembrus ir vėliau meistriškai garsinti animacinius filmus.

Šalia - visuomet kas nors iš gatvės parneštas, pamaitintas, išgydytas ir priglobtas. (Įsigalėjo gi patogus įprotis atsikratyti pabodusių gyvūnų kapinių teritorijose.) ...Tobsė, Čypė, Marceliukė... O dabar ir Patris iš Karveliškių: išpuoselėtas, išdidžiai riesta pūkuota uodega, linguojančia, švytruojančia, labiau panašia į puošnią senovės riterio plunksną. Abiejų pasivaikščiojimai, užmetus akį, bemat primena miniscenelę iš užmiršto spektaklio...

1940-aisiais Žebertavičiai keliasi į Kauną, apsigyvena Aleksote, iš kurio atsiveria nepabostantis senamiesčio vaizdas, giliai jaudinęs jaunąją sielą. O vėliau gyventa ir pačiame senamiestyje. Elvyrai visuomet brangūs Kauno kvartalai, Raguvos gatvelė, kurioje įsikurta, iš kurios kas rytą skubėta į 2-ąją mergaičių gimnaziją. Čia Elvyra pirmą kartą vaidina profesionalių statytojų ir aktorių surengtame spektaklyje "Pelenė" (kūrinio autoriaus pavardė pamiršta). Jį režisavo pats F. Sipaitis, tada jau žinomas Lietuvoje teatro veikėjas.

Mergaitė jaučiasi pakylėta, tarsi jau būtų peržengusi būsimos profesijos slenkstį. Savo būtinybę vaidinti ji tęsia Kauno saviveikliniuose renginiuose, dramos būreliuose ir, žinoma, gimnazijos vakaruose. Tada jau išryškėjo ir jos vaidybos universalumo pradmenys, vėliau nulėmę aktorės vaidmenų apimties platybę, charakterių įvairovę. Taip prabėga pirmasis vaidybinės patirties metų tuzinas, paženklintas sėkmės ir vilties blyksniais.

1952-aisiais Vilniaus konservatorijoje įsikūrus Aktoriaus meistriškumo katedrai, Elvyrai atsiverčia kitas knygos puslapis - rimtų studijų metas. Čia susiburia pirmoji profesionalių aktorių laida. Jai vadovauja iki šiol visiems mielas talentingasis aktorius ir režisierius Jonas Kavaliauskas. Taip pat ir režisierius Andrejus Poliakovas. Aktoriai, globoti vyresniųjų auklėtojų, paveldėjo brangų bruožą - atsakomybę savo vaidmeniui, scenai, žiūrovams, autoriams. Mūsų teatro režisūros pažiba R. Juknevičius netgi neleisdavo per sceną pereiti su batais...

Dvi pirmosios fakulteto laidos siunčiamos į Marijampolę. Kultūrinis miesto gyvenimas ir jo teatras tada merdėjo. Jaunų, veržlių aktoriukų antplūdis prikėlė miesto visuomenę iš letargo. Tai buvo reikšminga. Aktoriukai rodė spektaklius, paruoštus dar studijų metais, o vėliau jau naujus, statytus režisierių S. Čaikausko, S. Ratkevičiaus, A. Kupsto, R. Juknevičiaus, B. Gražio... Teatras buvo entuziastingai lankomas, salė perpildyta, prie įėjimo nuolat buvo girdėti: "Ar neturite atliekamo?" Pirmosios laidos premjeroje - K. Binkio "Atžalyne" (rež. S. Čaikauskas) - Elvyra vaidina Keraitienę, po to L. Maliugino "Senų draugų" pagrindinę veikėją Tonią, A. Vienuolio "Prieblandoje" - Gaškienę, Lope de Vegos "Šunyje ant šieno" - Marselą.

O A. Jarry "Šeštojo aukšto" Žermeną seni marijampoliečiai ir dabar mena. Žebertavičiūtės Žermena, pasakoja jie, gaivino spektaklį nestandartišku veiksmingumu, tikroviškai perteiktu prancūziško aromato dvelksmu. Tai buvo geležinės uždangos laikais, kai užsieniai ir legendinė Prancūzija buvo nepasiekiami, o tik sapnuojami. Tad Žermena, nors ir ne pagrindinė šio spektaklio veikėja, tapo jo puošmena, visada žiūrovų laukiama.

Marijampolėje vaidinusi ketverius metus, į Vilnių Elvyra atvyksta jau pakankamai subrandinusi savąjį teatrinį intelektą. Tolesnius ketverius metus jaunoji aktorė dosniai dovanoja patirtį Kultūros ir švietimo technikumo auklėtiniams. Dėsto režisūrą ir aktorių meistriškumą.

1965 m. režisierė Aurelija Ragauskaitė, nenuilstanti naujų paieškų ir atradimų iniciatorė, suburia Vilniuje Jaunimo teatro trupę. Sėkmingai įveikusi konkursą, čia patenka ir Elvyra Žebertavičiūtė. Nūnai ji jau ketvirtą dešimtį metų ištikimai tarnauja šiam teatrui.

Pirmasis ją plačiai išgarsinęs vaidmuo čia buvo minėtoji Žana d`Ark J. Anouilh`o "Vyturyje" (režisierius ir scenografas - I. Ivanovas).

Narsioji Orleano piemenaitė - prancūzų istorijos stebuklas, visos tautos heroikos simbolis. Ji triumfavo padėjusi savo tautai nugalėti anglų priespaudą, patyrė priešų smurtą (sudeginta 1431 m.), savo tautos buvo įšventinta ir iki šiol garbinama. Jos sudeginimo epizodas dramoje autoriaus atribojamas nuo fizinių kančių natūralizmo: liepsnojantis asmuo, kad ir koks būtų iškilus, nepajėgtų ištarti teksto, kurį skyrė Žanai J. Anouilh`is. Ugnis čia yra pasiaukojimo ir pareigos idėją stiprinantis fonas. To siekė autorius. To pasiekė ir Elvyros Žana, griežtai atsiribojusi nuo bet kokių emocijų, skirtų žiūrovui pravirkdyti, sukūrusi taurų aukos triumfą.

Žebertavičiūtei tolygi J. Grušo karalienė Bona mūsų scenose taip pat dar nėra gimusi (spektaklis statytas V. Bačiulio Lietuvos televizijoje 1982 m.). Elvyra yra jautrios, tolerantiškos ir atjaučiančios prigimties asmenybė. Valdinga ir rūsti Bona - visai priešinga jai herojė. Bet scenoje Žebertavičiūtė sugeba pakeisti savo kraujo apytaką, spalvą. Vaidmenys lyg hipnozė įteigia jai vaidinamo asmens mąstymą ir veiksmus. Bona - jos artistinės veiklos pergalė, iki šiol likusi etalonu.

Pasipylus lietuviškų filmų srautui, Elvyra taip pat keliuose įsiamžino. Tai - Janina V. Žalakevičiaus "Vienos dienos kronikoje", Laima R. Vabalo filme "Birželis, vasaros pradžia", Boną Žygimantienę primenanti valdingoji uošvienė iš M. Giedrio "Nesėtų rugių žydėjimo". Buvo pakviesta Maskvon ir dar kartą tapo valdingąja uošviene filme "Lomonosovas". Filmavosi ir Estijoje.

Derlingi tai buvo metai aktorės gyvenime... Prabėgus porai dešimtmečių per radiją suskambėjo žavus jaunos aktoriukės Mėtos Vabalaitės, Elvyros dukters, balselis: kurį laiką ji skaitė "Smalsiukų" laideles. Ne vien vaikai, bet ir įamžėję jų laukdavo, tokios jau patrauklios buvo tos laidelės, skaitytos drauge su A. Chadaravičiumi.

Būta Elvyros veikloje ir kuriozų. Kartą radijuje jai buvo staigiai pakištas tekstas apie Leniną, ranka rašytas, gerokai subraukytas ir nespėtas peržiūrėti. Tai ir įvyko klaida: ne "vadą Leniną", o "Vladą Leniną" perskaitė Elvyra ir jau nebegalėdama pataisyti naujo "krikštavardžio" buvo priversta perskaityti tą nelemtojo "Vlado Lenino" rašmenį iki galo.

Štai kukli mūsų mielos, žymios ir nestandartiškos aktorės apybraižėlė.

Atslinko ruduo, visi teatrai pradėjo sukti savo sezonų rankenas. Kuo jie mus pradžiugins ar nuliūdins, o gal nustebins? Kokių dar sulauksime Elvyros Žebertavičiūtės negęstančių portretų?

 

Skaitytojų vertinimai


617. Jonas2002-09-29 21:44
Noreciau susipazinti su amzina atilsi Margarita Dvarinaite.P.S.Susitikim po siuo straipsniu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:44:38 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba