SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-02-02 nr. 741

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laimutė Ligeikaitė
Misija atlikta
9

Muzika 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Tylai netekus prasmės
16
• Audronė Jurkėnaitė-Epih
Nuosaikiai romantiški trio ir duo
4
• „Bravissimo“: nesusipratimas, virtęs opera
• Europos operos dienos
• Nacionalinis simfoninis orkestras kaimynų akimis1
• KONCERTAI

Dailė 
• Aistė Paulina Virbickaitė
Darbo sauga
• Justina Augustytė
Žaidimai su tradicija
• Austėja Čepauskaitė
Kaskart ir iš naujo
4
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Rasa Vasinauskaitė
„Gyvenimai“ toliau
6
• Grįžimas į „Tolimą šalį“
• Daktaras Dolitlis „Lėlės“ scenoje
• Aktoriaus namų svetainė1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Tarp politikos ir egzotikos
• Paleckį – į „Euroviziją“!
• Iš Afrikos
• Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių „Dienų tėkmėj“
• Apdovanojimai Los Andžele
• Regimanto Adomaičio jubiliejui
• Kino scenarijaus kursai moksleiviams
• Čekijoje rodomas lietuvių režisieriaus filmas1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Kodėl ne Amsterdamas?

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Apie kolchozus
20

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

„Gyvenimai“ toliau

Iš teatrologo užrašų

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Nieko nėra baisiau už diena dienon be menkiausios prošvaistės velkamą pilką ir nuobodų gyvenimą. Kai už lango nesibaigianti tamsa ir nuolat sninga arba lyja. Kai vienintelė paguoda – matyti, kad tokios pat gyvenimo naštos yra prislėgti šalia esantieji, o vienintelis džiaugsmas – iškaulijus kelias monetas apsikabinti butelį, gurkštelėjus sušilti ir kalbėti, kalbėti atsirišus liežuviui... Žinoma, gyvenimas yra toks. Ir nebūtinai toks gyvenimas yra „dugnas“. Režisierius Valius Tertelis, Kauno dramos teatre statydamas Maksimo Gorkio „Dugne“, savo spektaklį pavadina „Gyvenimas“ ir sporto salę primenančioje erdvėje (scenografė ir kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė) apgyvendina ne padugnes, visuomenės atstumtuosius, o tiesiog žmones. Paprastus, kažkada kažko troškusius (trokštančius ir dabar), bet aplinkybių, galbūt lemtingų atsitiktinumų įveiktus, palaužtus žmones, kurie, būdami greta panašių, tęsia savo egzistenciją. Ši egzistencija išties turi kuo pradžiuginti, retsykiais netgi sutviska išmintingais atradimais, tačiau žinojimas, kad ji nepasikeis, priverčia susitaikyti ir būti toliau.

Pradėdamas spektaklį bene išdidinta visų „Gyvenimo“ veikėjų „fotografija“ – susodindamas juos ant sofos priešais žiūrovus ir prakalbindamas pirmuoju, chrestomatiniu „Toliau...“ – režisierius taip pat spektaklį ir užbaigia. Visa, kas vyko su žmonėmis, ką jie čia patyrė ir kuo dar kartą įsitikino bėgant spektaklio valandoms – tik neskubi, nei ginanti, nei teisianti, o greičiau racionali ir objektyvi jų gyvenimo fiksacija. Stabtelinti akimirkai prie vieno nevilties, kito meilės, trečio mirties, tačiau iš tikrųjų paliekanti juos net šio, sceninio, gyvenimo nuošalėje.

Kažkoks paradoksalus sutapimas – nuošalės pajauta persmelkusi ne tik spektaklio veikėjus, sceninę jų apsuptį, bet ir žiūrovus. „Gyvenimas“ vaidinamas Kauno „Girstučio“ kultūros rūmuose, tapusiuose rekonstruojamo Dramos teatro didžiosios salės spektaklių priebėga – reikia pastangų čia atvykti, būti, klausytis, žiūrėti. Reikia norėti „iškristi“ iš savo rutinos, galbūt net savo beprotiško ritmo, kad iš meilės teatrui ir šio teatro aktoriams įsijaustum į jų vaidinamų veikėjų tariamus gėla ir vienatve atsišaukiančius žodžius.

Kaip kiekvienas „Gyvenimo“ veikėjų kažkada padarė savo lemtingą klaidą prieš atsidurdamas čia, taip režisierius, regis, daro lemtingą klaidą nuo pat pirmųjų spektaklio akimirkų užduodamas neskubrią sceninio laiko tėkmę. Ji ne tik užkrečia monotonija ir sulygina, paverčia pilkais ryškesnius emocijų proveržius ar prislopina gana spalvingus veikėjų su jų kiek ekstravagantiškais kostiumais pavidalus. Ji įtraukia visus kaip klampus liūnas, atbukindama žvilgsnį į detales, į tas kiekvieno charakterio, kiekvieno atskiro gyvenimo smulkmenas, kurios šiame spektaklyje būtų tapusios vienu iš režisūros ir vaidybos ramsčių. Spektaklis „sukasi“ kaip giljotinuojantis ratas, atimdamas galimybę veikėjus ne tik pažinti ir pamilti, bet ir džiaugtis jų apgaulingos laimės akimirkomis ar įvertinti orų, išdidų atsisveikinimo gestą. Nes kad ir kokių individualesnių, „saviškesnių“ veikėjų bruožų ieškotų aktoriai, kad ir kaip paprasčiau kalbėtų garsiosiomis Gorkio sentencijomis, ir veikėjai, ir režisieriaus sukurta sceninė situacija šįkart atrodo abstraktūs ir deklaratyvūs. Sakyčiau – teatriški, pasiduodantys tiems režisūros ir vaidybos šablonams, kuriuos galbūt be niekieno valios įperša klasika tapęs tekstas ir inertiškos pastangos „sukurti“ spektaklį.

Kad ir kaip būtų, „Gyvenimas“ – tai tik vienas iš gausybės mūsų teatrų bandymų atliepti realybę ir tarsi nuplėšus visas kaukes žvilgtelėti į liūdną žmogaus sielą. Kitur ši realybė paverčiama teatriniu triuku, šou, bet būtent toks spektaklio žanras ar tonacija geriausiai atspindi kitą gyvenimo aspektą – teigiantį ne jo pasmerktumą, net ne paties teatro uždarumą, bet, sakyčiau, norą būti arčiau mūsų. O kadangi mus maitina TV realybės šou, mes važiuojame uždarbiauti svetur, mirkstame šiltuose šiltų jūrų vandenyse ir galbūt vis dar dvejojame, būti šioje žemėje ar nebūti, būtent iš šių mūsų gyvenimo atplaišėlių teatras dėlioja savo apie mus ir mūsų problemas įsivaizduojamą paveikslą ir kviečia žiūrėti „Antoškos kartoškas“ ir „Palaukit, kieno gi čia gyvenimas?“, „Žvaigždžių krušą“ ir „Ivoną, Burgundo kunigaikštytę“, „Elitą“ ir „Šmėklas“. Kiek šiuose naujausiuose Kauno, Nacionalinio, Jaunimo ir Vilniaus mažojo teatrų spektakliuose atpažįstame save, iš savęs juokiamės ar save smerkiame, kiek juose nerandame kito ir kitokio, galbūt labai reikalingo teatro, arba randame tiesiog teatrą – jau mūsų pačių reikalas. Tiesa, teatras, atsisukęs į gyvenimą ir ėmęs čiupinėti „socialines problemas“, nejučia suvienodėja, darosi smulkmeniškas ir priekabus; bet kai teatras lieka ištikimas teatrui, smulkmeniški ir priekabūs daromės mes...

Nežinau, ką jaučia ir apie ką mąsto didžioji žiūrovų dalis, stebėdami lėtai gęstantį Nijolės Narmontaitės veidą ekrane Jono Vaitkaus spektaklyje „Palaukit, kieno gi čia gyvenimas?“ Tačiau žiūrėdama spektaklį nė akimirkai nesudvejojau, kad nepaisant galbūt Europai ar Amerikai nebeaktualios eutanazijos temos, lietuviškai scenoje ji suskamba pirmą kartą. Vaitkus nėra „dokumentalistas“, iš bet kokio teksto jis padarytų teatrališką teatrą, tačiau šįkart tema teatrą nurungia, ir tai vienas svarbiausių šio spektaklio kūrėjų laimėjimų.

Temai šįkart paklūsta ir aktorė – įkalintai lovoje ir žvilgsniais, intonacijomis, gyvenimiškos patirties gaidomis vis dėlto artistiškai Narmontaitei šiame iš pirmo žvilgsnio „dokumentiškai dekoratyviame“ spektaklyje turbūt pavyko sukurti vieną subtiliausių vaidmenų. Pavyko prikaustyti dėmesį ir leisti nepastebėti, kad režisierius jos seselių, daktarų, advokačių ir socialinių darbuotojų aplinką dėlioja su neslepiama ironija, retsykiais pernelyg pabrėždamas šios aplinkos dirbtinumą, poziškumą ir abejingumą. Ir kartu – sutelkti visus vaidinančiuosius bei žiūrinčiuosius kažkokiam bendram akistatos su bet kokia negalia rimtumui. Priversti įsiklausyti ir išgirsti žmogų, pasiryžusį laisva valia nutraukti gyvenimą, ir kartu įspėti jo žodžiuose slypinčią didžiulę šiam gyvenimui meilę, tarsi irgi sakytų: „Toliau...“

Kaip apmaudu, kai jaunas režisierius Agnius Jankevičius, pasirinkęs Henriko Ibseno „Šmėklas“ ir nusprendęs vien aktorių vaidyba išplėšti į paviršių juose siaučiančias kažkada padarytų nuodėmių paslaptis, nuslysta teksto paviršiumi, nes jo kuriamam teatrui pritrūksta gyvenimiškos patirties ir režisūrinės išminties. Šis kamerinis Jaunimo teatro spektaklis vaidinamas teatro scenoje; aktoriai tarsi ranka paliečiami, įkurdinti ant savo „gyvenimo“ rato, kur kiekvieno balsas, mimika, žvilgsniai išdidinti tarsi per lupą, tad ir kiekviena jų netikra intonacija, artistinis triukas rėžia ausį netiesa ir pervaidinimu. Žinoma, kad tai kitas, dabar jau fon tryriškai brechtiškos estetikos palytėtas gyvenimo teatras, iš pirmo žvilgsnio skaidrus formos lakoniškumu, tačiau stokojantis sceninio gyvenimo geluonies. Alekso Kazanavičiaus, Neringos Varnelytės, Sergejaus Ivanovo vaidinami pastorius Mandersas, Helena Alving ir Osvaldas – juk tai trikampis, kurio briaunomis nuolat slydinėja žodžiais neišsakytos emocijos ir įtarimai, taip ir besiprašantys režisieriaus išdėlioti juos į paralelinį veiksmų ir santykių, poteksčių ir užuominų kupiną spektaklio veiksmą. Jie lieka neišdėlioti, nes šmėklišką jų gyvenimų bedugnę kūrėjai užmaskuoja humoru ir ironija – užmaskuoja teatru, žodžiais, grimasomis.

Sceninis geluonis stebuklingai atsiranda Gintaro Varno studentų spektaklyje „Žvaigždžių kruša“ – būtent sceninis, nes dar tik būsimieji (antro kurso) aktoriai priversti nuoginti, deklaruoti, manipuliuoti savo vos besiformuojančiomis artistinėmis savybėmis ir galimybėmis, kad prabiltų apie manipuliacijos jaunu žmogumi pavojus apskritai. Kurtas kaip galbūt kursą „reprezentuojantis“ spektaklis (o tokių, legendinių, su kuriais į teatrą atėjo atskiros aktorių kartos, galima suskaičiuoti ant pirštų), „Žvaigždžių kruša“ taiko į dešimtuką ne todėl, kad pasirenka imituoti visai Lietuvai gerai žinomų realybės šou „Dangus“ ar „Kelias į žvaigždes“ mechanizmą, o greičiausiai todėl, kad aktoriai, nors ir vaidinantys atpažįstamus savo bendraamžių tipus, čia priversti lygiai taip pat nertis iš kailio, kad būtų įvertinti, sutikti ir pripažinti kaip būsimos scenos žvaigždės. Personažai – tik kaukės, už kurių slepiasi šių jaunų žmonių stiprybės ir pažeidžiamumas, gabumai ir talentai, tiesiog artistinis šarmas. Galima priekaištauti statytojams dėl dramaturginių spektaklio trūkumų, dėl pačios gerokai pavėlavusios ir gana paviršutiniškai išskleistos temos (nepaisant spektakliui parengtos programos-laikraštuko ar spektaklyje naudojamų skirtingų tekstų), tačiau aktorių susitelkimas spektaklį ruošiant ir jį vaidinant – ekstremalus jų pačių išbandymas tarsi dalyvaujant sceniniame „realybės šou“.

Toliau...

 

Skaitytojų vertinimai


9452. Rytis :-) 2007-02-07 19:50
Maciau "Gyvenima" ir "Zvaigzdziu krusa"... o man tiko ta keista Gorkio atmosfera, tie zmones "dabar" einantys i niekur, esantys keistoje erdveje su savo keistomis istorijomis. Aktoriai puikus, erdve, rezisura. Taip, tai ne iprastas reginys, bet tai ka matai uzburia, patraukia ir nepaleidzia. Studentai manau puikiai galetu rodytis Akademijos erdveje, nemanau, kad tai profesionalus spektaklis.

9453. Ilona :-( 2007-02-07 20:57
Pritariu Ryciui,Gyvenimas vienas is sviesiausiu KVD teatro spektakliu!Respect!

9458. Zule :-( 2007-02-08 22:47
Vaitkus jau seniai "nueinantis", jo kalba pasenusi, neidomi, o N.N. - ka gi aktore vis dar bando vaidinti teatre. Nemaciau "Smeklu", bet Varno jaunuoliu opusas - nera spektaklis. Tas visuotinas surmulys apie kelias pavardes pabodo, beje, jis nevertas popieriaus ir Jusu pastangu.

9465. Rita :-) 2007-02-09 19:14
Na, apzvalga ir tiek. Nesutikciau del "Dugne" ar "Gyvenime" izvelgto deklaratyvumo ir teatriskumo. Mano galva spektaklis apie mus, naujus vagis, naujus apsukruolius, ratas apsisuko ir vel... O ta klampi atmosfera itraukia ir nepaleidzia. Pagaliau skaitosi ne chrestomatiskai. Visi gudrus tokie, paprasti, o gyvenimas tai praeina ir jiems skauda. Geri vaidmenys, gal tik Luka iskrenta, toks "is liaudies", o pristatomas neiprastai. Geras scenovaizdis. Sviesos ir tamsos zaidimas, kaip gyvenime...

9470. Titas :-) 2007-02-11 00:17
Siandien maciau ta "Gyvenima", esu tikras, kad nereiketu jo ziureti ktaupioje Girstucio saleje, labiau kolukines ir nesurastum. Teatro vadyba darbuojasi "puikiai", reklamos siam opusui - kaip ir nera, tai nustebino pilna sale. Ir as nepataikydamas "i nuomone" sakau: geras. Bent jau ne toks kaip visi kiti. Uzkniso tie abrakadabriski "menai". Geras "Gyvenimas" pagaliau moterys grazios, o ir tu berniuku nesimate, gerai.

10561. bet nieko2007-06-20 01:14
mačiau vasinauskaitę- nepatiko :-)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
7:44:12 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba