SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-02-02 nr. 741

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laimutė Ligeikaitė
Misija atlikta
9

Muzika 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Tylai netekus prasmės
16
• Audronė Jurkėnaitė-Epih
Nuosaikiai romantiški trio ir duo
4
• „Bravissimo“: nesusipratimas, virtęs opera
• Europos operos dienos
• Nacionalinis simfoninis orkestras kaimynų akimis1
• KONCERTAI

Dailė 
• Aistė Paulina Virbickaitė
Darbo sauga
• Justina Augustytė
Žaidimai su tradicija
• Austėja Čepauskaitė
Kaskart ir iš naujo
4
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
„Gyvenimai“ toliau
6
 Grįžimas į „Tolimą šalį“
• Daktaras Dolitlis „Lėlės“ scenoje
• Aktoriaus namų svetainė1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Tarp politikos ir egzotikos
• Paleckį – į „Euroviziją“!
• Iš Afrikos
• Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių „Dienų tėkmėj“
• Apdovanojimai Los Andžele
• Regimanto Adomaičio jubiliejui
• Kino scenarijaus kursai moksleiviams
• Čekijoje rodomas lietuvių režisieriaus filmas1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Kodėl ne Amsterdamas?

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Apie kolchozus
20

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Grįžimas į „Tolimą šalį“

Susitikimas su prancūzų teatro kritiku Jeanu-Pierre’u Thibaudat

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jean-Pierre Thibaudat
G. Bunevičiaus nuotr.

2007-ieji Prancūzijoje paskelbti dramaturgo Jeano-Luco Lagarce’o (1957–1995) metais. Minint 50-ąsias autoriaus gimimo metines vyks įvairūs jam skirti renginiai, bus supažindinama su įvairių šalių teatrų pastatymais pagal jo pjeses. Sausio 25 d. Kauno dramos teatre lankėsi prancūzų teatro kritikas ir žurnalistas Jeanas Pierre’as Thibaudat bei šįmet Prancūzijoje paskelbtų dramaturgo ir režisieriaus Jeano-Luco Lagarce’o metų renginių koordinatorius Jacques’as Peigné. Svečiai žiūrėjo režisieriaus Gintaro Varno statytą „Tolimą šalį“ pagal J.-L. Lagarce’o pjesę ir po spektaklio susitiko su žiūrovais. Spausdiname sutrumpintą J.-P. Thibaudat pasisakymą susitikimo su žiūrovais metu.

Per savo gyvenimą apie teatrą parašiau labai daug straipsnių, tačiau pradėti kalbėti apie spektaklį iškart po jo visada labai sunku. Paprastai turiu arba gerai išsimiegoti, arba gerai pašvęsti, kad galėčiau spektaklį pamiršti, o vėliau jį dar geriau prisiminti ir analizuoti. Sunku kalbėti iškart po spektaklio ir tada, kai jis palieka labai didelį įspūdį. Nes šį vakarą matytas yra pats gražiausias, kokį man teko matyti pagal šią Lagarce’o pjesę apskritai. Nuostabu yra tai, kad Gintaras Varnas ištikimas Lagarce’ui tuo, kad yra jam neištikimas. Kalbu apie tai, kad režisierius spektaklyje išdėstė tekstą ne taip, kaip jį parašė Lagarce’as. Režisierius pateikė tekstą kaip detalių visumą, išdėstė ją tam tikra perspektyva, kuri ir leido jam rasti kitus nelauktus sceninius sprendimus. Visos vaidybinės spektaklio scenos, daiktai, dekoracijos suskamba tarsi teksto pratęsimas. Atrodo, kad režisierius aprėpė visą Lagarce’o teksto humaniškumą, žmogiškumą, ir tai mane labiausiai žavi... Prancūzijoje dažnai statydami šią pjesę režisieriai eina teksto paviršiumi. Čia atvirkščiai – žaidžiama teatro taisyklėmis, ironija, į ką kiti režisieriai neįsigilina; kiekvienas veikėjas čia turi savo esmę ir ji visiškai atskleidžiama. Manyčiau, kad režisieriaus vizija yra labai šviesi – ji atsiskleidžia per Lui ir Mirusio meilužio poros ryšius bei santykius. Pjesėje šie ryšiai tarsi neužrašyti, tačiau režisierius juos atrado ir sustiprino. Tarsi Gintaras Varnas būtų skaitęs kitą Lagarce’o tekstą – apsakymą „Pirtis“, kurį dramaturgas parašė savo gyvenimo pabaigoje ir kur pasakoja apie didžiąją savo gyvenimo meilę G. G. – didžioji šio apsakymo veikėjo Luko meilė, gyvenantis Berlyne ir sergantis AIDS; kai G. atvyksta į Paryžių, jie kartu eina į kiną, paskui maudosi vonioje. Tai yra tarsi jų meilės vonia – pasakojimas apie maudynes virsta amžinos meilės prisipažinimu. Apsakymo situacija (kai du žmonės yra šalia vienas kito) labai panaši į tą, kurią scenoje sukūrė režisierius. Tad jo intuiciją šis Lagarce’o kūrinys tik patvirtina.

Dar labai didelį įspūdį man paliko spektaklio erdvė. Kelias, tiltas, lovos kaip ligoninėje ir lovos kaip geležinkelis... Ne tik erdvė, bet ir kiekvienas veikėjas, kiekvienas jų monologas skatina interpretuoti, ieškoti vis naujų prasmių ir reikšmių. Taigi žiūrovo interpretacijoms atvira ne tik erdvė, scenovaizdis, bet ir pats spektaklio sprendimas, aktorių vaidyba. Nežinau, ar pas jus žaidžiant „klases“ yra piešiami žemės, dangaus ir tilto langeliai. Štai spektaklyje Lui iš tikrųjų atsiduria „ant tilto“ – tarsi būtų tarp žemės ir dangaus. Apskritai režisūra yra tarsi buvimas tarp vaikystės ir mirties... Pats šviesiausias spektaklio veikėjas yra Miręs meilužis; spektaklio pabaigoje vykstantis žaidimas pagalvėmis primena mirtį – tai gražu, bet ir labai artima Lagarce’o emocijoms ir ironijai. Taigi ne pesimistiška, o pakylėta pabaiga yra labai teisinga ir tiksli žvelgiant iš dramaturgo pozicijų...

Iš tikrųjų labai sunku šnekėti iškart po spektaklio. Norėčiau paminėti spektaklio muziką – nepaprastai emocingą ir stiprią... Jau minėtą bendražmogišką teksto pateikimą – kai svarbu pati žmogiškumo esmė. Vaidina nuostabūs aktoriai, puiki trupė, ji kuria, formuoja „erdvę už teksto“, nuostabūs aktoriai, vaidinantys šeimą... Kai kalbėjausi su Gintaru, jis man pasakojo, kad skaitydamas pirmas pjesės eilutes jis suprato, jog tekstas jo. Tad ir režisūra čia yra tarsi prakalbinta „erdvė už teksto“, o dekoracija – paskutinių pjesės eilučių kvintesencija, kaip klausimas, keliamas visos pjesės ir spektaklio metu.

Šis spektaklis – tai pavyzdys, kai svarbus dramaturgo tekstas, tačiau kiekvienas jame vaidinantis aktorius gali atrasti kažką savo, įnešti, papildyti jį kažkuo artimu sau. Tėvas, motina, sesuo – kiekvienas gali rasti kažką artima savo gyvenimui ir tuo tik papildyti spektaklį bei autoriaus tekstą. Tai padeda pajausti spektaklio lengvumą ir švelnumą.

Pats Lagarce’as gimė netoli Bezansono, mažame miestelyje, toli nuo Paryžiaus. Jis labai anksti susidomėjo teatru, įstojo į konservatoriją ir su savo bičiuliais įkūrė trupę. Jaunuoliams pasisekė, nes su jais dirbo nuostabūs mokytojai, pats Lagarce’as ėmė rašyti pjeses ir jas statyti. Viena jo pirmųjų pjesių buvo pristatyta naujosios dramaturgijos festivalyje, mažoje Paryžiaus „Odeono“ teatro salėje, ir susilaukė pasisekimo. Beje, tai buvo vienintelė jo pjesė, turėjusi didžiulį pasisekimą, nes vėlesnės sutiktos gana santūriai ir kelią į sceną skynėsi labai sunkiai. Vėliau Lagarce’as su savo trupe statė spektaklius Bezansone, o pats važinėjo į Paryžių. Sakyčiau, jam nesisekė pastatyti savo pjesių taip, kad jos būtų pripažintos. 1990 m. gavęs stipendiją jis išvyko į Berlyną ir čia parašė pjesę „Tik pasaulio pabaiga“ – apie sūnų, kuris prieš mirtį grįžta namo, bet šeimai to taip ir nepasako. Šią pjesę Lagarce’as atsivežė į Paryžių, perskaitė, niekas ja nesusidomėjo, ir jis nusprendė daugiau neberašyti. Tačiau rašė dienoraštį ir toliau režisavo. Su savo trupe pastatė Eugene’o Ionesco „Plikagalvę dainininkę“ – spektaklis su didžiuliu pasisekimu vaidintas 3 sezonus, o tai Prancūzijoje labai reta. Vėliau režisavo Moličre’o „Tariamąjį ligonį“ ir taip pat vaidino jį 3 sezonus. Lagarce’as sirgo AIDS nuo 1988 m., lankėsi ligoninėse, žinojo, kad yra pasmerktas, neslėpė savo ligos nuo aplinkinių, tačiau ji nebuvo jo kūrybos variklis.

Netrukus Lagarce’as vėl ėmė rašyti ir sukūrė dvi pjeses. Pirmoji, parašyta remiantis XIX a. gidu, atrodo kaip buržuazinės visuomenės satyra – tai gyvenimo ir elgesio modernioje visuomenėje „vadovėlis“. Antra, rašyta remiantis Franco Kafkos dienoraščiais, pasakoja apie teatro trupę. Pjesė ir buvo skirta Lagarce’o trupei, kuri nuobodžiavo ilgai vaidindama „Tariamąjį ligonį“ ir laisvu laiku repetavo naują pjesę. Tai iš tikrųjų labai graži pjesė, tačiau kadangi ji parašyta Lagarce’o, norinčiųjų statyti beveik neatsirado. Net atrodė, kad Moličre’o, kuri statė Lagarce’as, norėjo visi, o paties Lagarce’o – niekas. Tekstas atsidūrė stalčiuje, dramaturgas ėmėsi režisuoti vieną Marivaut pjesių, netrukus pastatė Wedeckindo „Lulu“ ir kartu rašė „Tolimą šalį“, į kurią, šiek tiek pakeitęs, perkėlė dalį „Tik pasaulio pabaiga“ teksto – atsirado šeimos ir grįžtančio namo sūnaus motyvas. „Tolimą šalį“ Lagarce’as baigė 1995 m. rugsėjo 15 dieną. Šia pjese jis tarsi norėjo apglėbti visą žmogaus gyvenimą – Lagarce’as labai jautriai kalbėjo apie amžių, nes 40 metų jam atrodė kaip gyvenimo vidurys, juolab žinant, kad yra pasmerktas. Lagarce’as pasmerktas nuo 1988 m., o pjesė parašyta 1995-aisiais: jis dar gyvas, visi mano, kad taip bus ir toliau, tuo tiki ir jis pats, tačiau kūrybos centru tampa ne gyvenimas, bet mirtis. Taigi rankraštis baigtas rugsėjo 15 d., o rugsėjo 30 d. Lagarce’as miršta.

Rašydamas apie Lagarce’ą knygą susitikau beveik su visais, kuriuos jis pažinojo. Kalbėjausi ir su jo gydytoja, kuri sekė ligos eigą nuo pat pradžių; jos žodžiais tariant, tokie žmonės kaip jis turėjo seniai mirti, pagal tyrimus išgyventi nebuvo įmanoma, tačiau kūryba jam padėjo, kūriniais jis gyvenimą pratęsė. Ir greičiau nekeista, kad mirtis atėjo kaip tik tuo laiku, tą dieną, kai jis nieko neveikė ir aplinkui nieko nevyko – nevyko naujo spektaklio repeticijos, jis susirgo penktadienį, o mirė šeštadienį. Būdamas 38-erių.

„Tolima šalis“ unikali tuo, kad ji kalba visiems ir visur esantiems. Jei čia nebūtų minimi „Peugeot“ automobiliai, nepamanytum, kad veiksmas vyksta Prancūzijoje; Lagarce’o veikėjai naudoja mobiliuosius telefonus, kurie dar tik radosi rinkoje, nes jis pats manė, jog rašo ateičiai, amžinybei, palikuonims, tiems, kurie gyvens po jo. Jis žinojo, kad bus pripažintas po mirties; savo dienoraštyje kalbėjo apie tai dažnai ir ironiškai. Įdomu, bet Lagarce’as palaikė nuolatinį ryšį su savo vaikystės draugais, atrodė, kad niekad nepaliko gimto miestelio. Vienam tokių draugų rašė šimtus laiškų ir pasakojo, kaip apie jį kalbės ir rašys amerikiečių mokslininkai... Jis matė save po mirties. Ir mirtis jo kūryboje atsirado gerokai anksčiau nei liga. Pavyzdžiui, jo pirmas spektaklis „Odisėja“ buvo kurtas žvelgiant iš moterų pozicijų, tačiau svarbiausia čia buvo grįžimas namo, į gimtąją šalį – tai dar viena nuolatinių Lagarce’o temų, pilniausiai išrašyta „Tolimoje šalyje“.

Vasario mėnesį Lagarce’ui būtų sukakę 50 metų. Nuo 2000 m. jį vis dažniau stato jauni prancūzų režisieriai, beveik visos jo pjesės vaidinamos užsienio teatrų scenose. Gaila, kad iki šiol dramaturgo kūryba nebuvo tinkamai domėtasi, trūko straipsnių, knygų, o kitose šalyse – vertimų. Todėl šįmet yra galimybė kuo daugiau apie jį papasakoti, pristatyti jį pasauliui ir susipažinti, kaip jį vertina kiti. Jau veikia internetinis tinklalapis www.lagarce.net. Organizacinio komiteto rengiami trys koliokviumai, kurių metu bus nagrinėjama Lagarce’o kūryba, leis pristatyti ir ne Prancūzijoje statytus spektaklius. Tad apie lietuvišką „Tolimą šalį“ dar bus kalbama ir apie ją sužinos ne tik šio autoriaus gerbėjai.

Parengė R. V.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
7:44:10 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba