SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-03-28 nr. 561

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Agnė Narušytė
Dviejų "montuotojų" dialogas
8

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Naujų pažinčių vaisiai
• Vytautė Markeliūnienė
Gimtadienio dovanos
1
• Viktorija Gurskaitė
Užgožti laiko ženklai
• Debiutas "Lokyje"3
• Įsidėmėtinas Onutės Narbutaitės kūrybos savitumas
• Jubiliejinis spektaklis4
• KONCERTAI1

Dailė 
• Rimantas Stankevičius
Prieš 60 metų Vilniuje
4
• PARODOS
• Armina Jonušaitė
Gyvastingi peizažai
• Monika Krikštopaitytė
Genialumas ir dresūra
1
• Elena Černiauskaitė
Pavasaris, skrybėlės ir citrinų cirkas
• Kristina Stančienė
Teptuku ir plunksna
1
• Goda Giedraitytė
Pasaulio veidas

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Ištikimybė savajai kartai1
• Nelėliškos lėlių teatro ambicijos5
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Susitikimai su Hrabalu1
• Živilė Pipinytė
Kasdien naujas žmogus
• Laiko skeveldros
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• "Kultūra. Teisės aktai"2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Ištikimybė savajai kartai

Laimonas Noreika ir Regimantas Adomaitis apie savo vaidmenis O. Koršunovo teatre

[skaityti komentarus]

iliustracija
Laimonas Noreika (Piemuo)

Pastaruoju metu vyresniosios kartos aktorius scenoje vis dažniau keičia jaunieji. Tai siejama ne tik su kartų kaita teatre, bet ir kitokia teatro forma, ekspresyvesnėmis, šiandien derančiomis raiškos priemonėmis. Vis dėlto įdomius vaidmenis šį sezoną Oskaro Koršunovo "Oidipe karaliuje" sukūrė mūsų teatro legendos Laimonas Noreika ir Regimantas Adomaitis. Apie tai su aktoriais kalbasi teatrologė Ramunė Balevičiūtė.

Ramunė Balevičiūtė: Jūsų "Vidurnakčio užrašuose" egzistuoja kartos sąvoka, net ištikimybės savajai kartai motyvas. Kaip tai veikia teatro gyvenimą?

Laimonas Noreika: Kai 1952 metais iš Maskvos atvažiavom į Kauno teatrą, jis buvo reorganizuotas. Teatrą buvo apėmęs siaubas: atleisti bene visi senieji aktoriai... Mūsų, jaunimo, buvo 24 žmonės, o iš senosios kartos liko tik keturi - veteranai, pirmojo, 1920-ųjų metų, spektaklio dalyviai. Bet su išėjusiais mes visada labai gražiai sutarėm. Kartu su mumis atėjo ir Henrikas Vancevičius, irgi ką tik grįžęs iš Maskvos. Taigi sudarėm visiškai naują kolektyvą, ir su senaisiais aktoriais taip "sulipom", lyg visą gyvenimą būtume praleidę kartu. Jie stengėsi prisitaikyti prie mūsų, ir aš nejutau jokio kartų skirtumo. O kai perėjau į Akademinį teatrą, pamačiau visai kitą gyvenimą. Ten trupę kasmet papildydavo nauji artistai, baigę Konservatoriją. Kartais ateidavo net visas kursas jaunų talentingų žmonių. Tačiau Vancevičius laikėsi nuostatos, kad senieji aktoriai yra mūsų teatro istorijos pasididžiavimas, ir kol jie vaikščios ir galės žodį ištart, bus teatro pažiba. Atrama ir garbė... Todėl trupė gyveno įprastą gyvenimą, nauja karta natūraliai papildydavo senąją. O kai Vancevičių pakeitė Jonas Vaitkus, jis atleido 35 aktorius - visus pensininkus ir tuos, kuriuos Vancevičius laikė teatro pažiba - Mironaitę, Kymantaitę... O manęs neatleido... Tada man tai pasirodė baisi neteisybė mano atžvilgiu. Pasijutau savo kartos išdavikas. Kodėl mane paliko? Metus dar dirbau su Vaitkum, manęs niekas neatstūmė, jaučiau jaunimo pagarbą, nors iš esmės buvau svetimkūnis, lyg koks prielipa. Po metų pats paprašiau, kad mane išleistų į pensiją...

Netrukus paskambino Nekrošius... Pakvietė suvaidint senelį "Trijose seseryse". Aš taip apsidžiaugiau... Tai buvo palaimingi metai - dirbau su jaunimu, važinėjom po visą pasaulį... Bet per ketverius metus spektaklis išseko. Po to - Koršunovas. Perskaičiau pjesę (Mariuso von Mayenburgo "Parazitai" - R.B.) - ne mano medžiaga... Iš pradžių atsikalbinėjau, bet galiausiai nusprendžiau pabandyt. Atėjau į pirmą repeticiją kažkokiam neveikiančiam fabrike... ir nurimau. Kai pradėjom nagrinėt mano vaidmenį pagal psichologinio teatro principus, supratau, kad šitas režisierius nelabai skiriasi nuo visų kitų, su kuriais man teko susidurti. Su jaunimu dirbom taip, lyg visi būtume iš vieno kurso... Įsimylėjau ir tą Mayenburgą... O kitą dieną po premjeros rodė jo "Ugnies veidą", ir aš, kelerius metus nebuvęs teatre, nuėjau pažiūrėt. Man taip patiko tas jaunimas! Jie nardė kaip žuvys - tokie tikri, talentingi...

Ir pagaliau - "Oidipas karalius". Perskaičiau kūrinį, ir man tas Piemens epizodas taip įstrigo! Atrodo trumputis, bet iš tiesų - milžiniškas, savo prasme milžiniškas.

R. B.: Pakalbėkime konkrečiau apie skirtingų kartų aktorių "sugyvenimą" viename spektaklyje. Koršunovas ne šiaip, ne įvairumo dėlei renkasi skirtingų sceninių ir gyvenimiškų patirčių aktorius. Net galima sakyti, kad iš to patirčių skirtumo jis formuoja spektaklio turinį.

L. N.: Kai repetavom "Parazitus", nejutau jokio skirtumo. "Oidipe" pamačiau, kad Koršunovas su mumis, vyresniaisiais, dirba kitaip nei su jaunais. Su jais jis labai daug dirbo, be galo tobulino techniką, kol surepetavo scenas, kur dalyvauja choras. Ir choras išėjo tobulas, tobulesnis už atskirus personažus. Stebėdamas Eglę Mikulionytę, aš žaviuosi, ką ji išdarinėja su kūnu ir balsu, bet kartais dingteli, kad tos sudėtingos išraiškos priemonės užgožia mintį. O juk jos Teiresijo scena yra labai svarbi, ji turi pranešti apie didžiulę grėsmę. O mus, senius, Koršunovas renkasi dėl amžiaus, dėl patirties.

R. B.: Kaip Jūs tuomet vertintate mintį, kad jaunieji aktoriai Koršunovo spektakliuose visais požiūriais yra stipresni: stipresnė jų personažų pozicija, o ir vaidyba geriau atitinka spektaklių estetiką?

L. N.: Kad ir ta pati Teiresijo scena: Koršunovas leidžia, kad čia nebūtų pusiausvyros tarp išraiškos ir minties. Kartais atrodo, kad režisierius tave kreipia ne tuo keliu, kad perdėta išraiška galbūt pradangina mintį, - tada pasipriešini. Žinoma, gal "Oidipe" senieji ir "neblizga", gal vyresniuosius trikdo to nežmoniško tempo, aktyvumo reikalavimas. Todėl kitus kolegas raginau išlaikyti savo požiūrį į vaidmenį. Tačiau jokiu būdu negalima sakyti, kad vieni prastesni, o kiti - geresni. Tai - talento, darbštumo, išminties dalykai.

R. B.: "Skirtingų lygių" aktorystė (ne geresnės ar prastesnės vaidybos, bet mokyklų, tradicijų, pagaliau stiliaus prasme) savaip praturtina spektaklį ir kartu išreiškia režisūrinę koncepciją. Pavyzdžiui, Jūsų atveju išraiškos priemonės yra minimalios, tačiau vaidmens prasmė yra didžiulė.

L. N.: Tas Piemens sėdėjimas scenoje per visą spektaklį turi didžiulę prasmę. Nors daug kas nesupranta. Po vieno spektaklio artimieji pasakojo, kad jaunimas replikavo: "Tas tai turbūt nuo vakar vakaro sėdi"... Sėdžiu scenoje ir bandau suvokti, pačiam sau surast pateisinimą: kodėl aš čia, kam reikia, kad Piemuo visą girdėtų? Suvokiau, kad jis gyvena polyje, kur kiekvienas pranašo, žynio žodis ar ištarmė, kiekvienas Oidipo žingsnis iškart žinomas visai valstybei. Juo labiau kai vyksta tokie dalykai: maras, moterys negimdo, derliaus nėra. Juk ir aš visa tai jaučiu, gaudau kiekvieną žinią. Be to, aš juk viską žinau. Matau, kaip ratas vis siaurėja ir siaurėja. Ir aš įveltas į tuos baisius įvykius.

R. B.: Atrodo, kad dėl Oidipo tragedijos kalčiausias Piemuo, kad jo gailestingumas neleido kūdikiui žūti ir taip išvengti baisios lemties. Maža to, kaukių choras persekioja ne tik Oidipą, bet ir jį. Ar Piemuo yra kaltinamas už tai, kad kadaise pasidavė gailesčiui?

L. N.: Bet Piemuo juk nekaltas. Jis rėkia: "Iš gailesčio, valdove!" Maždaug: "Ar tu durnas, kaip tu gali priekaištaut, kodėl aš nenužudžiau šito vaiko?!" Aplinkybės padaro jį kaltą, bet argi jis galėjo nužudyti kūdikį? Oidipas irgi nekaltas. Piemuo jam sako: "Jei tu tikrai esi tas pats, kaip sako jis,/ Žinok - baisiausia nedalia tau buvo gimti." Kaltės čia tavo nėra! Kieno čia kaltė? Per visą spektaklį vyksta Piemens ir Oidipo nekaltės demaskavimas.

R. B.: Ar asmeniškai Jums buvo kas nors neįprasta repetuojant Koršunovo spektaklius?

L. N.: Koršunovas įsimylėjęs savo darbą, spektaklį, artistus. Jam atrodo, kad jei jis nors šiek tiek atsitrauks, paleis vadžias, spektaklis subyrės. Žinoma, toks rūpestis labai žavus. Per 60 metų scenoje pamačiau, ką reiškia, kai režisierius "dingsta" ir spektaklis tampa beglobis. Artistui reikia kontrolės, suinteresuoto žvilgsnio iš šalies. Tačiau jis turi jaustis savo vaidmens šeimininku. Koršunovas galbūt dėl savo jaunystės to nesupranta. Jam trūksta pasitikėjimo artistu. Koršunovas nuolat koreguoja - prieš spektaklį, po spektaklio, per pertrauką. O man norėtųsi prieš spektaklį pabūt ramiai. Aš turiu savo uždavinius - su režisieriumi suderintus, kartu aptartus, o prieš išeidamas į sceną aš viską noriu permąstyti vienas.

R. B.: Už "Oidipo" - didžiulė Jūsų kūrybinė biografija. Bene pirmasis Jūsų vaidmuo profesionalioje scenoje - masuotės dalyvis B. Dauguviečio jo paties režisuotoje "Naujojoje vagoje". Kokių minčių Jums sukelia šis sugretinimas?

L. N.: Iš pradžių vaidinau epizodus Šiauliuose. Vilniuje pradėjau dirbti su Dauguviečiu. Jis buvo impulsyvus, tiesiog vulkanas, bet labai darbštus. Jį vadino vaikščiojančia enciklopedija - jis viską žinojo. Išaugino ištisas kartas aktorių, jie jį labai gerbė. Nors dirbo jis priešokiais: iš pradžių repetuodavo kaip pašėlęs, o paskui pavargdavo, jam tapdavo neįdomu, imdavo ieškot kito veikalo. Kartais jį reikėdavo prilaikyti, o kartais - stumtelti... Tik pagalvok - 60 metų... Paskui buvo Juknevičius, Vancevičius... Tie vienuolika metų Kaune - laimingiausi. Nors turėjau tada kalną vaidmenų, svarbesnė man buvo atmosfera teatre.

R. B.: Turbūt esate išlepintas publikos dėmesio: didieji vaidmenys dramos spektakliuose, poezijos skaitymai, gastrolės po visą pasaulį... Kaip Jūs, šiandien vaidindamas Vilniaus scenoje, reaguojate į "Parazitų" ir "Oidipo" publiką?

L. N.: Stanislavskis sakė, kad teatras prasideda nuo rūbinės, o aš sakau, kad teatras prasideda nuo publikos. Mes, artistai, tik dėl jos ant svieto ir gyvenam. Šitą reikia labai gerai įsisąmoninti. Mes mintam jos dėmesiu, jos teatro poreikiu. Jaučiuosi baisiai laimingas, kai sėdėdamas scenoje per "Oidipą" juntu tą tylą - rimties tylą, aktyvią tylą. Kad ir kokia triukšminga publika būtų susirinkusi, ji viską supranta: porą kartų sužviegia, o paskui nurimsta, suvokia, kur atsidūrę. Reikia gerbti ir kvykaujančius paauglius.

iliustracija
Regimantas Adomaitis (Žynys)
A. Kriščiūno nuotraukos

Ramunė Balevičiūtė: Mūsų pokalbio pretekstas - Jūsų vaidmuo Oskaro Koršunovo spektaklyje "Oidipas karalius", tačiau iš pradžių norėčiau paklausti, ar Jūsų kūrybą veikia vadinamoji kartų problema? Ar teatre apskritai egzistuoja kartų problema?

Regimantas Adomaitis: Nebūtinai tik "kartų problema". Teatre visuomet būna kokių nors problemų, be jų teatras neišsiverčia. Svarbesnė pati kultūrinių, socialinių, meninių procesų kaita. Vienas ryškiausių pavyzdžių - lūžis, kai iš vadinamojo socializmo perėjome į kapitalizmą. Gyvenant laisvėje, demokratėjant visuomenei, atsiveria visai kitos galimybės, kiti keliai reikštis jauniems. Tačiau ta laisvė, viena vertus, stimuliuoja visokių krypčių, srovių, stilių įvairovę, o kita vertus, kai viskas leistina, nukrypstama į neypač įdomius kraštutinumus. Žinoma, žmogus yra įvairialypis, bet šiandien teatre dažnai matom, kad pradeda dominuoti tik tamsioji jo pusė. Prisidengus pramogų verslu publika linksminama, nors tos linksmybės dažnai yra paviršutiniškos, neskoningos, be stiliaus ir prasmės. Kita vertus, kai koks nors kultūrinis ar meninis reiškinys pernelyg ilgai eksploatuojamas, neįnešant nieko naujo, jis virsta tam tikra rutina, prasideda stagnacija. Jei tada neįvyksta kardinalių pokyčių, jei neieškoma naujų kelių arba nebandoma tam pačiam reiškiniui suteikti naujos kokybės, visa tai tampa užakusiu liūnu, pradeda dvokti.

R. B.: Vis dėlto norėčiau grįžti prie klausimo apie skirtingų kartų aktorių "sugyvenimą" viename spektaklyje, konkrečiai - Oskaro Koršunovo teatre. Juk daugelyje Koršunovo spektaklių su jaunaisiais vaidina ir vyresniosios kartos aktoriai. Dažnokai tenka išgirsti, neva jauni aktoriai visais požiūriais yra stipresni.

R. A.: Ką reiškia - "stipresni"? "Visais atžvilgiais" - tai, kad jie kalba gatvės žargonu, panašiai elgiasi ir bendrauja, ir todėl labiau patinka jaunimui? Jokiu būdu su tuo nesutikčiau. Nesvarbu - jaunesni ar vyresni. Tiesiog visi negali būti vienodai talentingi. Ir tarp jaunųjų, ir tarp vyresniųjų yra daugiau ar mažiau talentingų. Gal nereikia visų vyresniųjų kišti po viena giljotina. Kitas dalykas, kad galbūt vyresnieji ne taip lengvai perima naujus vėjus. Jaunieji yra daug laisvesni. Natūralu, kad pripratus prie vienokio teatro pereiti prie kitokio, pavyzdžiui, perimti Koršunovo teatro braižą, stilistiką, manierą, nėra labai lengva.

R. B.: Teigiama, kad Koršunovas aktoriaus vaidybos meistriškumo kartelę kelia labai aukštai. Ar Jūs tai pajutote?

R. A.: Koršunovas apskritai labai aukštai kelia kartelę. Jis turi dvi nepaprastai reikalingas teatro žmogui savybes: pirma, jis yra labai talentingas, antra, jis yra labai darbštus, todėl ir reiklus. Pirmiausia - sau pačiam. O iš aktorių visi režisieriai reikalauja. Nors manau, kad iš esmės aktorinės kūrybos psichologija nesikeičia nuo seniausių laikų, o kiekvienas režisierius ją modeliuoja pagal savo reikmes.

R. B.: Man atrodo, kai kalbama apie "aukštą kartelę", turima galvoje, kad Koršunovas aktoriams neleidžia tenkintis jau sykį atrastais dalykais, patikimais profesiniais įgūdžiais ir verčia ieškoti kažko naujo.

R. A.: Visada taip būna, kai teatre vyksta gyvas kūrybinis procesas. O Koršunovas apskritai teatre ieško kažko naujo, jo kelias yra visiškai originalus, savitas ir naujas mūsų teatre. Šiandien jau galima kalbėti apie tam tikrą Koršunovo mokyklą. Tačiau man, atėjusiam iš kito teatro ir kito laikmečio, daug kas yra ir nepriimtina. Kai kurie dalykai netgi šokiruoja, atbaido, kelia pasipriešinimą, nors ir suprantu, kad tai talentinga.

R. B.: Smalsu, kas konkrečiai Jums nepriimtina?

R. A.: Tai daugiausia sietina su moraliniais ir etiniais tabu, kurių dvasia mes buvom auklėjami. Kaip jau sakiau, atėjau iš kito teatrinės etikos ir moralinių nuostatų pasaulio, su savo įsitikinimais, vertybėmis, kriterijais, su savo mokykla, ir nieko nuostabaus, kad visa, kas neatitinka to supratimo, šokiruoja. Šiandien gyvenimas pakoregavo daugelį mūsų įprastinių tabu, nors pagrindinės vertybės, manau, išliko tos pačios. Tačiau jaunimas šiandien kitaip gyvena, kitaip bendrauja, elgiasi, kalba. Manau, Oskaras orientuojasi į jaunąją kartą. Nematau jokios tragedijos, kad vienai publikos daliai tai patinka, o kitai - ne. Galbūt ir pats Oskaras nesiekia visiems įtikti. Jis paprasčiausiai kuria. Šiandien teatras tiesiog yra toks. Koršunovo spektakliai nuo to nesikeičia - geras ar blogas tas mano supratimas. Aš turiu savo skonio supratimą apie tai, kas ir kaip rodytina ar nerodytina scenoje. Pavyzdžiui, man apskritai nepatinka šiuolaikinio teatro orientacija į režisūrą. Ir gal ne man vienam. Tas subjektyvus vertinimas neturi jokios reikšmės, bet tai neleidžia man įsijungt į tą būrį, kuris entuziastingai sutinka "Shopping and fucking"...

R. B.: Na taip, "Shopping and fucking" iš dalies yra orientuotas į specifinį žiūrovą, tačiau šiame spektaklyje atsakymas galėtų būti būtent aktorių, kurie čia anaiptol nėra smarkiai suvaržyti režisūros, darbai.

R. A.: Sutinku - aktoriniai darbai išties puikūs. Ypač žaviuosi Dainiumi Gavenoniu. Dar kartą įsitikinu, kad aktorius visiškai atsiskleidžia tik tada, kai yra tam tikro teatrinio reiškinio dalyvis... Bet man nepakanka vien gerų aktorinių darbų. Gal šiandien nebedera taip klausti, užtenka parodyti, kaip gyvenime yra, koks sudužęs ir pasibaisėtinas pasaulis, bet man prasmės klausimas niekada nebuvo tuščias. Pasigendu atsakymo į klausimą "dėl ko", "vardan ko".

R. B.: Bet juk ten kai kurie personažai ieško kažko šviesesnio, nori ištrūkti...

R. A.: Taip, jie kenčia ir labai skausmingai... Štai čia ir iškyla Jūsų paminėtas kartų nesusikalbėjimo klausimas... Tai sudėtinga, skaudi ir paini problema, geriau dabar jos nelieskim... Prisipažinsiu, pasenau...

R. B.: Pereikime prie Jūsų vaidmens "Oidipe karaliuje". Kaip Jūs manote, ar savo, Žynio, vaidmeniu Jūs reprezentuojate kokią nors - akademinę ar kaip kitaip ją įvardytume - lietuvių aktorinės mokyklos tradiciją?

R. A.: Kai dirbu, nieko panašaus negalvoju. Tiesiog klausau režisieriaus ir bandau suvokti savo personažo funkciją bendrame spektaklio kontekste. Ne viskas ir ne visada būna aišku. Tačiau suvokti mėgini...

R. B.: Klausiu todėl, kad man pasirodė, kad Jūsų vaidyba išsiskiria iš visų spektaklyje vaidinančių aktorių.

R. A.: O kuo ji išsiskiria?

R. B.: Sunku rasti tikslų apibūdinimą, bet ji, sakytum, "tradiciškesnė", labiau grįsta psichologija. Man įstrigo Jūsų knygoje išsakyta mintis, kad "galimos įvairios vaidybos manieros, bet jaudina tiktai gyvas žmogus, o ne kaukės". O "Oidipe" susiduriame būtent su kaukėmis.

R. A.: Kartais kaukės gali būti reikalingos režisūriniam sumanymui, scenografijai, judesiui, taip pat ir prasminiams dalykams. Bet aš visada noriu matyti aktorių. Oskaras man tuo ir patinka, kad jis neatmeta psichologijos. Mano Žynys yra vyresniosios kartos atstovas ir todėl gal šiek tiek teatrališkas. Nevengiau tokių spalvų, bet tai anaiptol nereiškia, kad reprezentuoju kokią nors "mokyklą" ar "tradiciją".

R. B.: Žinau, kad "Oidipą" į sceną lydėjo didžiulis kiekis papildomos - literatūrologinės, menotyrinės, religijotyrinės ir kitokios - medžiagos. Įdomu, kaip konkrečiai Jūsų vaidmens kūrimą paveikė spektaklio kontekstas.

R. A.: Oskaras daug studijavo tą epochą, literatūrą. Aš pats į tuos dalykus per daug nesigilinau.

R. B.: Tiesiog spėju, kad į Jūsų vaidmenį, nors jis ir nepagrindinis, režisierius turėjo ypač atkreipti dėmesį. Jūsų Žynys yra teisėtas ir kartu formalus religijos atstovas. Jis yra tas mediumas tarp dieviškojo ir žemiškojo pasaulio, kaip, beje, ir Laimono Noreikos Piemuo. Pastarasis, tiesa, neturi jokių šventiko atributų, o jūsiškis juos, kad ir tą mažytį šventyklos maketą, visada nešiojasi su savimi...

R. A.: Galbūt, reikia pažiūrėti iš šalies. Spektaklis gali sukelti įvairių asociacijų, minčių.

R. B.: Man pasirodė, kad palyginti su premjeriniais spektakliais Jūsų Žynys tarsi "nurimo", tapo nebe toks "ikonografiškas".

R. A.: Nežinau, Jums geriau matyt. Spektaklis visą laiką neišvengiamai keičiasi, neįmanoma dukart suvaidinti taip pat. Kiekvieną kartą išeidamas į sceną keli sau kokį nors uždavinį. O paskutiniame spektaklyje mano vaidmenį pakoregavo režisieriaus pastaba, pasakyta prieš išeinant į sceną.

R. B.: Ar Jūsų nenustebino į paskutinį spektaklį akcijos "OKT vaidina moksleiviams" pritraukta paauglių publika, jos sukeltas šurmulys, gyvos ir kartais neadekvačios reakcijos?

R. A.: Mokiniams reikia fokusų, linksmybių. Jie teatre ieško kai ko kito. Manęs nedomina šiuolaikinio jaunimo "išsidirbinėjimai". Ypač pasižiūrėjus televiziją atrodo, kad šiandien svarbiausia - prajuokinti publiką. Mūsų, vyresniosios kartos, publika buvo kitokia. Bet, žinoma, kiekvienas teatras ir net kiekvienas režisierius turi savo publiką.

 

Skaitytojų vertinimai


4184. Simona Sakalauskaitė :-( 2005-01-20 13:48
Šis straipsnis šūdo gabalas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
7:43:40 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba