SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-03-28 nr. 561

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Agnė Narušytė
Dviejų "montuotojų" dialogas
8

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Naujų pažinčių vaisiai
• Vytautė Markeliūnienė
Gimtadienio dovanos
1
• Viktorija Gurskaitė
Užgožti laiko ženklai
• Debiutas "Lokyje"3
• Įsidėmėtinas Onutės Narbutaitės kūrybos savitumas
• Jubiliejinis spektaklis4
• KONCERTAI1

Dailė 
• Rimantas Stankevičius
Prieš 60 metų Vilniuje
4
• PARODOS
• Armina Jonušaitė
Gyvastingi peizažai
• Monika Krikštopaitytė
Genialumas ir dresūra
1
• Elena Černiauskaitė
Pavasaris, skrybėlės ir citrinų cirkas
• Kristina Stančienė
Teptuku ir plunksna
1
• Goda Giedraitytė
Pasaulio veidas

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Ištikimybė savajai kartai1
• Nelėliškos lėlių teatro ambicijos5
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Susitikimai su Hrabalu1
• Živilė Pipinytė
Kasdien naujas žmogus
• Laiko skeveldros
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• "Kultūra. Teisės aktai"2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Susitikimai su Hrabalu

Jirzi Menzelis prisimena Bohumilą Hrabalą

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bohumilas Hrabalas

Kovo 31 d. "Skalvijos" kino centre įvyks kino vakaras, skirtas čekų rašytojui Bohumilui Hrabalui. Bus parodyti du žymaus čekų kino režisieriaus Jirzi Menzelio filmai: dokumentinė juosta "Bohumilas Hrabalas" ir vaidybinis filmas pagal rašytojo knygą "Ypatingai sekami traukinai". Menzelis ekranizavo ne vieną Hrabalo knygą. Interviu Aleksandrui Kaczorowskiui jis prisimena savo pažintį su rašytoju.

Pirmiausiai Jūs žinomas kaip filmo "Ypatingai sekami traukiniai", sukurto 1966 m. pagal Bohumilo Hrabalo prozą, režisierius. Kaip atsitiko, kad Jūs - tada viso labo debiutantas - sukūrėte šį filmą?

Prieš mane trys kiti režisieriai atsakė Hrabalui. Bijojo, kad nesusidoros. Aš taip pat bijojau, bet negalėjau trauktis.

Kodėl?

Nes sutikau kurti filmą, neperskaitęs knygos. Paprasčiausiai norėjau pagaliau debiutuoti. Su Hrabalu susitikinėjau, kai turėdavau laisvadienius, nes mane iškart po kino mokyklos paėmė į armiją. Valandų valandas vaikščiojome po Prahą kalbėdamiesi. Scenarijus pasirašytas mudviejų, tačiau iš tikrųjų Hrabalas parašė jį pats.

Kartu turėjome atrodyti juokingai. Hrabalas, dukart už mane vyresnis, atrodė kaip buvęs sportininkas, o aš tada vaizdavau intelektualą, buvau išlepintas berniukas iš gerų namų. Kavinėse jis apsimesdavo manęs nepažįstantis - gėdijosi, kad užsisakinėju ne alų, o arbatą.

Ar kartu suradote pagrindinio vaidmens atlikėją?

Vaclavą Neckarą pastebėjo mano pažįstama vienoje televizijos laidoje. Jis buvo ne aktorius, tik estrados dainininkas. Tačiau jį pamatęs iškart supratau, kad vaidinti turi jis, nes tai iš akies trauktas Milošas Pipka. "Naturščikas" buvo ir stoties viršininkas, t.y. Vladimiras Valenta. Pasirinkau jį, nes jis atrodė tikras čekų miesčionio įsikūnijimas. Iš tikrųjų jis buvo scenaristas. Kaip aktorius debiutavau pagal jo scenarijų sukurtame filme "Kaltinamasis" (1964).

Valenta 1968 m. išvažiavo į JAV ir iš pradžių dirbo automobilių plovykloje. Priešais plovyklą buvo kino teatras. Kai "Traukiniai..." gavo "Oskarą", filmą pradėjo rodyti tame kino teatre. Po pirmojo seanso žmonės išėjo iš kino ir žinote, ką pamatė? Poną viršininką, plaunantį mašinas. Netrukus ten prisirinko žurnalistų, Valentą pakvietė į televiziją. Vėliau jis vaidino svetimšalius amerikiečių filmuose.

Sako, kad kol jis dar dirbo plovykloje, pas jį specialiai atvažiuodavo moterys su antspaudėlais, kad atspaustų joms ant užpakaliukų, kaip kad filme daro budintysis Calusekas.

Cha-cha-cha. Apie tai nežinojau. Tačiau Josefo Somro, kuris vaidino Caluseką, tėvas sukėlė jam baisų skandalą, esą kaip jis galėjęs vaidinti tokiame amoraliame filme. Tada Somras pasakė, kad tuos antspaudus dėjo "ponas režisierius" ir kad tai mano ranka matyti filme.

O kaip buvo iš tikrųjų?

Nepamenu.

Nepamenate???

Iš tikrųjų. Prieš filmuodami tą sceną siaubingai nervinomės, juk nuogybė tuomet buvo baisus tabu. Tik aktorė Jitka Zelenohorska nė kiek nesijaudino. Ji tiesiog atsigulė ant stalo ir nusimovė kelnaites.

Mažai trūko, kad tos scenos neliktų filme. Prieš premjerą kino studijos direktorius liepė man ją iškirpti. Laimei, pavyko jį įtikinti, kad šiuo klausimu turime sužinoti darbininkų klasės nuomonę. Surengėme priešpremjerinę peržiūrą Lodenicų geležinkelininkams, o po seanso paklausėme jų, ar reikia tą sceną iškirpti, ar ją palikti? Žinoma, visi suriko: "Nekirpti!". Taip pavyko ją išgelbėti.

Paskui Jitką Zelenohorską retai matėme ekrane.

Ji vaidino, bet mažus vaidmenis. Visos to filmo merginos išvažiavo į užsienį: Jitka Zelenohorska gyvena Berlyne, konduktorė Maša (Jitka Bendova) - Anglijoje, o Viktorija (Nadia Urbankova) - Šveicarijoje. Visos laimingai ištekėjo.

Nieko keista. Po tokio filmo!

Ką jūs? Šioms nuostabioms merginoms nereikėjo reklamos.

Ar tikėjotės, kad gausite "Oskarą" už tą filmą?

Iš kur, aš net nežinojau, kas tas "Oskaras". Kai 1968 m. pradžioje "Traukinių..." italų platintojas pasakė, kad būtų verta pakovoti už "Oskarą", man tai nepadarė jokio įspūdžio. Tik kai pridūrė, kad su filmu galėčiau nuvažiuoti į Ameriką, tai mane labiau sudomino.

Į Niujorką skridau per Romą. Oro uoste sužinojau, kad gavau nominaciją. Kad tai šį bei tą reiškia, supratau tik JAV, kai Normanas Jewisonas išdidžiai parodė savo diplomus, sukabintus ant sienos. Tai buvo ne "Oskarų", o tik nominacijų diplomai.

Tačiau tas "Oskaras" buvo ne man. Juk Čekoslovakijoje tada buvo tiek daug nuostabių filmų. Kita vertus, "Oskarus" gavo ir daug labai blogų filmų, pavyzdžiui, Sergejaus Bondarčiuko "Karas ir taika". O kiek statulėlių gavo "Rokis"? Iš tikrųjų labiau džiaugiuosi ne "Oskaru", o tuo, kad žmonės vis dar nori filmą žiūrėti.

Ar tada nesigundėte likti Amerikoje?

Sutartį turėjau kišenėje. Grįžau namo, nes norėjau sukurti "Vieversius ant siūlelių" pagal Hrabalo prozą. Tai ir padariau, bet buvo jau 1969-ieji, ir filmas dvidešimčiai metų atsigulė "ant lentynos". Ne todėl, kad pasakojo apie 4-ąjį dešimtmetį, bet todėl, kad juokėsi iš visų kretiniškų anos epochos šūkių. Po to dvejus metus negalėjau dirbti.

Vis dėl tų "Vieversių..."?

Visai ne. Tai buvo ne politinės, o ekonominės represijos. Kaip man paaiškino vienas partietis: "Partija nieko prieš jus neturi. Kenkia jūsų kolegos". "Barradovo" kino studijoje dirbo keli režisieriai, partijos nariai, kurie po sovietų intervencijos 1968 m. rugpjūtį įgijo didelę valdžią. Panašiai buvo rašytojų sąjungoje, tarp aktorių, dailininkų, visur. Blogiausia, kad tai darė ne rusai, o patys čekai.

Hrabalas tada užsidarė savo name Kerske. Kai man būdavo blogai, važiuodavau pas jį ir prisigerdavau iki sąmonės netekimo. Šalia jo man sugrįždavo noras gyventi.

1971 m. buvo pirmieji rinkimai po intervencijos. Kas nebalsavo, netekdavo galimybių gauti darbą. Važiavau į rinkimus kartu su tėvais, kartu įmetėme biuletenius į urną. Automobilyje mama staiga pradėjo baisiai raudoti. Ji suvokė, kad visi išbraukdavo kandidatus prie komisijos stalelio, o tik aš vienas nuėjau už užuolaidos. Ji buvo išsigandusi: "Kaip galėjai, sugadinai sau gyvenimą". Nuvežiau tėvus namo, o pats nuvažiavau pas Hrabalą. Jis papasakojo, kad Kerske tik vienas žmogus nenuėjo balsuoti - liaudies komiteto pirmininko marti. Komisijos nariai specialiai nuėjo pas ją, maldavo, kad balsuotų, nes kitaip ji sugadins lankomumo rezultatus. Ji pabėgo nuo komisijos į kiemą, komisija - paskui ją. Tada ji įlipo į medį. Jie taip pat bandė lipti. Galiausiai ji pagrasino, kad nusišlapins ant jų. Tika tada komisija paliko ją ramybėje.

Scena kaip iš Hrabalo.

Tikrai? Tačiau mano mamos nuogastavimai neišsipildė. Grįžau į teatrą, tik iš pradžių afišose nebūdavo mano pavardės. Vėliau grįžau ir į kiną.

Ar tada valdžia pareikalavo grąžinti amerikiečiams "Oskarą"?

Jie pareikalavo jo išsižadėti. Mano pareiškimą turėjo spausdinti laikraščiai. Išsigandau. Nuėjau pas kino studijos direktorių ir priprašiau, kad leistų to nedaryti. Peilis tada buvo prikištas man prie gerklės. Jau kelerius metus nebuvau sukūręs jokio filmo, tad "kolegos" pradėjo burbėti, kad turėčiau išeiti iš studijos. Teisę kurti filmus turėjai "užsitarnauti". Kiti režisieriai - Hynekas Bočanas, Jaromiras Jirešas - buvo tokioje pat situacijoje. Mums pametėjo gamybinius filmus: Bočanas sukūrė filmą apie kalnakasius, Jirešas - apie metro statybą, o aš - filmą apie vandens užtvankos statybą "Kas ieško aukso dugno".

Tačiau dėl jo galėjau kitą filmą kurti kartu su Zdeneku Sveraku (aktorius, scenaristas, sukūręs pagrindinį vaidmenį savo sūnaus Jano filme "Kolia" - red.). O dar vėliau - ir "Kirpimą" pagal Hrabalą.

Daugelis man negalėjo atleisti, kad turėjau pasisekimą komunistų laikais. Savaitraštis "Respekt" prieš kelerius metus išspausdino straipsnį apie nacių kinematografininkus, kurie Goebbelso užsakymu kūrė antisemitinius filmus. Tačiau trečdalis teksto buvo apie tai, kaip Čekoslovakijoje Menzelis ir Bočanas kūrė filmus komunistams. Kokia kiaulystė!

Man prikiša tą filmą apie užtvanką. Tačiau aš jo nesigėdiju. Tai filmas apie vaikinuką, kuris grįžta iš kariuomenės ir užuot tapęs taksistu ir kalęs pinigus, pradeda dirbti statybose paprastu vairuotoju. Statybos labai gražios. Žmogaus darbas juk nuostabus dalykas.

Kodėl Jums taip rūpėjo ekranizuoti "Kirpimą"?

Yra daugybė knygų apie meilę. Bet parodykite man knygą apie sutuoktinių meilę. "Kirpimas" kaip tik apie tai. Tai labai reta. Niekas nerašo tokių knygų, niekas nekuria tokių filmų.

Tai tikra Hrabalo tėvo Francino ir jo motinos istorija. Hrabalas buvo pavainikis ir jau buvo ant šio pasaulio, kai Francinas susipažino su jo mama. Kai po daugelio metų viename literatūros vakare prie Hrabalo priėjo moteris ir pasakė, kad salėje sėdi jo tikras tėvas ir gal Hrabalas norėtų su juo susipažinti, jis atsakė: "Mano tėvas yra tas, kuris mane išauklėjo".

Ar Jums patiko filmas "Kolia"?

Labai, nors kai jis pasirodė ekranuose, buvau labai ant Jano ir Zdeneko Sverakų supykęs. Susitarėme su Zdeneku Sveraku, kad jis parašys scenarijų man, bet jis parašė savo sūnui "Kolią" ir suvedė jį su mano paskutiniojo filmo prodiuseriu. Jie išmetė mane už borto. Jaunasis Sverakas mane peršoko.

Tačiau gyniau "Kolią" nuo kritikų, kurie labiausiai buvo nepatenkinti tuo, kad filmas patinka žmonėms. Aš visada norėjau kurti filmus, kurie atneš žmonėms džiaugsmo, padės gyventi. Neprivalau būti didis menininkas, net kai kūriau tą niekalą apie užtvanką, vyliausi tuo filmu prabilsiąs į žmones. Todėl manau, kad žmonės matė jame ne tik ideologiją, bet ir suprato iš filmo, kad verta būti geru žmogumi. Man to pakanka.

Niekšų aplink mus yra pakankamai. Kinas neprivalo rodyti pasaulį tokį, koks jis yra. Atvirkščiai, kinas gali parodyti, koks pasaulis galėtų būti.

Kodėl žiūrime į aktorius teatre?

Todėl, kad išgyvename tą patį, ką ir jie. Tačiau tai pavyksta tik tada, kai su jais susitapatiname. Todėl norėjau, kad net tas kolaborantas Zdeničkas iš "Ypatingai saugomų traukinių" žiūrovui pasirodytų truputį bejėgis, nes ir aš kartais turiu poreikį pasijusti tokiu kolaborantu, pasakyti sau: "Juk ir aš esu šiek tiek panašus į tą idiotą". Kiekvienas mūsų turi kažką, kas galėtų pažadinti simpatiją.

Prieš pradėdant filmuoti "Traukinius..." žurnalistai mane klausinėjo, kodėl noriu kurti filmą apie karą. Tada pagalvojau, kad banalu pasakyti, jog karas yra baisus dalykas ir norėčiau prieš jį protestuoti. Taigi pasakiau, kad noriu sukurti filmą apie tai, kaip buvo nuostabu, kai traukiniai važinėjo punktualiai, o geležinkelininkai dėvėjo švarias uniformas. Visi puolė man prieštarauti: "Juk tais traukiniais žmones veždavo į konclagerius".

Nekenčiu tokio juodai balto mąstymo. Sadistų buvo abiejose pusėse, bet dauguma žmonių kovoja tik tada, kai juos priverčia tai daryti. Vokiečiai taip pat buvo to karo aukos. Arba rusai, kuriems buvo liepta čia įvažiuoti su tankais 1968-aisiais. Kodėl turėčiau jų neapkęsti? Jie buvo tokie pat vargšai, kaip ir mes.

Parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


1548. nm. :-) 2003-04-02 12:10
Neįtikėtina, kiek džiaugsmo gali tanešti va tokia neplanuota "pažintis". Pasižiūrėjus tuodu filmus kone įsimylėjau Hrabalą. O dabar ir Menzelį. Juokas. O vis tiek, kaip gerai, kad duoda tau progą ką nors atrasti. Kad ir gabaliuką iš čekų kūrybos.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
7:43:37 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba