SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-03-14 nr. 793

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Giljotinuotoji Gešė
9

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Bacho ir Skriabino keliais
• Živilė Ramoškaitė
Kilniems tikslams tarnaujantis fondas
5
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Muzikinių popiečių klubas
13
• Darius Klišys Kubos festivalyje
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Sienų nėra, tik naujienos
1
• Apie gravitaciją ir trintį5
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Mariaus Ivaškevičiaus pjesių premjeros
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Vyrų išbandymai
• Živilė Pipinytė
Karlsonas yra Dievas
2
• Dekalogas dabar1
• Europos Sąjungos filmų festivalyje Čikagoje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Tapk naujos tiesos bendrakūrėju!

Miesto veidas 
• Robertas Gritėnas
Sielos šventės?
2

Pasaulyje 
 Kaip aš sukėliau tą karą

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Kaip aš sukėliau tą karą

Gustawo Holoubeko prisiminimai apie „Vėlines“

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gustaw Holoubek

Šį mėnesį Lenkijoje plačiai minimos 1968-ųjų kovo metinės. Varšuvos studentų demonstracijos, pasibaigusios masine antisemitine kampanija ir prievartiniu keliasdešimties tūkstančių žydų išsiuntimu iš šalies, – svarbus naujosios Lenkijos istorijos įvykis.

Studentų protestus paskatino Kazimierzo Dejmeko spektaklio – Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ – uždraudimas. Konrado–Gustavo vaidmenį spektaklyje kūrė Gustawas Holoubekas. Jis mirė šių metų kovo 6 d., sulaukęs aštuoniasdešimt penkerių. Spausdiname vieno paskutinių šio aktoriaus ir režisieriaus pokalbio su Katarzyna Janowska, vasarį išspausdinto savaitiniame žurnale „Polityka“, ištraukas.

Gustawas Holoubekas (1923–2008) gimė Krokuvoje. Po karo baigė Krokuvos dramos studiją. Nuo 1958 m. vaidino Varšuvos teatruose. Buvo Liaudies Lenkijos Seimo narys, Lenkijos Respublikos senatorius. Nuo 1989 m. susijęs su „Ateneum“ teatru. Pirmą svarbų kino vaidmenį Holoubekas suvaidino Wojciecho Haso „Kilpoje“. Vaidino Tadeuszo Konwickio, Jerzy Hoffmano ir kt. filmuose. Paskutinis vaidmuo kine – Jaceko Bławuto filme „Entrée“ (2007).

Maciejus Prusas, buvęs režisieriaus Kazimierzo Dejmeko asistentas, prisimena, kad Jūs išėjote į sceną, apsidairėte aplinkui ir pradėjote sakyti Improvizaciją taip, kad visus nukrėtė šiurpas. Tai – legenda ar tiesa?

Tai jo legenda. Jei šiuo klausimu galiu prisipažinti aš, norėčiau priminti, kad buvau gana rimtai pasirengęs vaidinti Konradą–Gustavą. Jau stodamas į teatro mokyklą turėjau savarankiškai parengęs šį tekstą. Tačiau kad ir kaip būtų, tai, kas atsitiko, peraugo visus mūsų lūkesčius. Premjeros uždanga pakilo aklinai pilnoje salėje, o Kazimierzas Opalinskis, kuris vaidino Kanklininką ir buvo viso spektaklio spiritus movens, pradėjo nuo Mickevičiaus dedikacijos, skirtos nuteistiems kalėti Sibire mūsų patriotams, ir pravirko. Jis pravirko iš tikrųjų ir negalėjo baigti teksto. Tokioje atmosferoje ir pradėjome vaidinti. Nervai įkaito iki šimto laipsnių. Paskui pajutome neįtikėtiną žiūrovų reakciją. Kiekvieną dialogą, kiekvieną sakinį lydėjo akivaizdus, visiškai aiškaus pobūdžio publikos atsakymas. Tai buvo patriotiška duoklė ne tik Mickevičiui, bet ir visai lenkų literatūrai.

Savo knygoje prisimenate, kad sakydamas Didžiąją improvizaciją greičiausiai vienintelį kartą gyvenime pajutote, kad tekstas neša Jus kaip ant sparnų, kad prisilietėte prie angelo, kad nusitrynė riba tarp Jūsų ir žiūrovų salės.

Tai tiesa. Niekad prieš tai nei po to neatsitiko nieko panašaus. Mus nešė iš salės plūstanti energija. Jautėme, kad žiūrovai mums leidžia laisvai improvizuoti. Plaukėme tos bangos paviršiumi. Ji mus nešė visą premjerinį ir kitus spektaklius. Turiu pasakyti, kad Improvizacija (ji kažkaip prie manęs prilipo, regis, pasak recenzentų, sukūriau anksčiau neegzistavusį interpretavimo pavyzdį) man buvo neįtikėtinai paprasta nuo pradžios iki galo. Iki šiol to teksto sakymas man visai neatrodo sudėtingas. Jis nepasižymi jokiais ypatingais sunkumais. Reikėjo tik susikaupti, o susikaupimas buvo tarsi šovinys, ir pasinaudoti tuo šoviniu pavėluotai, t.y. tausoti fizines jėgas tekstui sakyti. Juk jį sakiau 22 minutes, t.y. visą.

Tadeuszas Konwickis manė, kad verta įamžinti Jūsų atliekamą Didžiąją improvizaciją ir 1989 m. sukūrė filmą „Lava“.

Mano draugas Tadeuszas Konwickis buvo „Vėlinių“ premjeroje. Pasakysiu įdomybę apie mūsų asmeninius santykius. Buvome trys draugai – aš, Konwickis ir Stanisławas Dygatas (garsus lenkų rašytojas, scenaristas, – red. past.). Dygatas sirgo gripu ir negalėjo dalyvauti premjeroje. Jis paprašė, kad Konwickis jam papasakotų viską, kas ten vyks. Po premjeros Dygatas paskambino Konwickiui ir paklausė: „Kaip buvo?“. O Tadeuszas atsakė: „Ko gero, nelabai gerai. Užmigau pačioje pradžioje ir atsibudau, kai Gucio siaubingai rėkė.“ Dygatui labai patiko ta recenzija. Ta proga jis pakvietė Konwickį pavakarieniauti.

Praėjus daugeliui metų recenzentai ėmė rašyti, kad Dejmeko spektaklis buvo vidutiniškas, išsiskyrė tik Jūsų Improvizacija. Ar Jūs tam pritariate?

Tokia nuomonė kartkartėmis pasirodo. Nemanau, kad tai būtų tiesa. Manau, kad spektaklis buvo tobulas. Nepaprastai pasvertas, kuklus, asketiškas.

Toks, kokius jūs mėgstate?

Taip. Susikaupta išimtinai tik ties dramos interpretacija. Nebuvo vietos jokiems pašaliniams teatrališkiems triukams. Viskas turėjo paklusti tekstui.

Gal jei žiūrovų salėje nebūtų atsidūręs Zenonas Kliszko (partinis darbuotojas, – red. past.), spektaklis būtų vaidinamas toliau?

Tuomet filmavausi televizijos filme „Profesoriaus Tutkos nuotykiai“. Naktį filmavome netoli Kultūros rūmų ir staiga tamsoje iš krūmų išlindo Kliszko su kažkokia mergina. Pasirodo, jiedu su dukra išėjo pasivaikščioti. Jis manęs paklausė: „Kas girdėti?“ Pasakiau, kad artėja „Vėlinių“ premjera. Jis atsakė, kad žino ir rengiasi ateiti. Pasakiau: „Gal po to pas mus užeisite ir pasidalysite savo įspūdžiais?“ O jis: „Na, taip, kad paskui „Laisvoji Europa“ pasakytų, kad aš vadovauju kultūrai.“ Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi.

iliustracija
„Lava“

Kaip suprantu, po spektaklio jis jau neatėjo pasidalyti įspūdžiais?

Ne, neatėjo. Tik jo buvimo aidas nuolat mus pasiekdavo. Žinojome, kad jis buvo spektaklyje. „Vėlinių“ nuėmimo grėsmė pakibo iškart po premjeros. Bet suvaidinome dar dešimt spektaklių. Tarp valdžios atstovų vyko kažkokios diskusijos šia tema.

Priminkime, kad paskutinis spektaklis įvyko 1968 m. sausio 30 dieną.

Nuėmus spektaklį, suvaidinome jį dar du ar tris kartus. Iš partinių veikėjų sudaryta žiūrovų salė turėjo pasisakyti spektaklio tema. Regis, tos anketos rezultatai buvo tokie: visi gyrė spektaklio kokybę ir balsavo už jo nuėmimą.

Kaip sekėsi vaidinti žiūrovams, kurie buvo „politrukai“ ir saugumiečiai?

Aktoriai apie tai negalvoja. Mes neregavome į politikų nuotaikas. Mums tai visai nerūpėjo.

Bet Jūs sakėte, kad žiūrovai tarsi banga nešė aktorius. Partinė publika turėjo būti nusiteikusi priešiškai. Ar ore buvo justi pasipriešinimas?

Taip, ypač trečioje spektaklio dalyje, scenoje su Senatoriumi, žiūrovai beveik kiekvieną sakinį palydėdavo plojimais. Čia buvo tyla arba koks nors sąmoningas kosėjimas, kojų brūžinimas, tiksliau, toks elgesys, kuris neleistų aktoriams susikaupti. Bet mes nepasidavėme.

Kokia buvo atmosfera, kai trupė sužinojo apie spektaklio nuėmimą?

Neabejotinai tragiška mums visiems. Vienu smūgiu sunaikinti tokį didelį darbą, mūsų akimis, buvo žudymas.

Vėliau Dejmekas kalbėjo, kad visai nesvarbu, kas būtų suvaidinęs Didžiąją improvizaciją ir kaip būtų ją suvaidinęs, spektaklis vis tiek būtų buvęs uždraustas. Ar jautėte, kad jumis manipuliuojama, kad esate įmesti į politinį sūkurį?

Be abejo, buvo kažkas panašaus. Bet kartu Dejmekas kalbėjo, kad aš esu dėl to kaltas.

Nes gerai suvaidinote?

Dieną prieš premjerą Dejmekas nežinojo, kaip baigti spektaklį, ir paprašė, kad pabaigoje pasakyčiau: „Draugams maskoliams“. Aš tai ir pasakiau, o jis: „Norite, kad mane išvežtų į Sibirą?“. Jis bijojo pernelyg įtaigaus turinio.

Įvedus karinę padėtį, Dejmekas Jus įdarbino teatre, bet jam nepatiko, kad angažuojatės į politiką.

Jis labai bijojo Rusijos. Gal tai kartos klausimas, bet jis netikėjo, kad mums kada nors pavyks išsiveržti iš Sovietų Sąjungos įtakos.

Galų gale jis Jus išmetė iš teatro. Kiek žinau, po to jūs jau niekad nebesikalbėjote. Bet grįžkime prie „Vėlinių“. Kaip manote, ar tai didžiausias Jūsų vaidmuo? Gal būta didesnių, kuriuos pridengė Konradas–Gustavas?

Be abejo, buvo vaidmenų, už kuriuos pats save gyriau, bet jie jau nebeturėjo tos legendos kaip Konrado–Gustavo vaidmuo. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad tai buvo lūžis mano karjeroje.

Kaip manote, jei nebūtų buvę to vaidmens, ar Jūsų profesinis gyvenimas būtų susiklostęs taip pat?

Be abejo, šiek tiek kitaip. Būčiau neturėjęs tos patriotinės pareigos.

Bet, regis, ši patriotinė pareiga Jums buvo artima? Užaugote su Sienkiewicziaus trilogija. Kilus Antrajam pasauliniam karui, Jūs, šešiolikmetis, užsirašėte į kariuomenę.

Priklausau kartai, kuri buvo auklėta siaubingai pavojingai. Mūsų dvasinės edukacijos pagrindas buvo Sienkiewicziaus knygos. Joks Gombrowiczius, Witkacy dar nepasirodė mūsų horizonte. Tai buvo mąstymo apie šią šalį, priklausymo šiai visuomenei pagrindas.

Ar dabar teatras gali turėti tokią galią, kokią turėjo anuomet?

Nemanau. Nėra tokių politinių aplinkybių, kurios reikalautų atsakymo iš teatro. Tiesiog priešingai. 1989 m. pasibaigus mūsų priklausomybei, atėjo teatro krizė. Dvejus, trejus metus stebėjom, kaip mus palieka žiūrovai. Prieš 1989 m. visa repertuarinės politikos ideologija rėmėsi nesiliaujančiu ginču su oficialiąja valdančia ideologija. Staiga praradome priešą. Tačiau su tuo susidorojome ir galiausiai atsisakėme teatre kalbėti apie savo tautos būseną. Atsirado susidomėjimas individu, jo privatumu, jo paslapčių tyrimas. Gal tai ir yra priežastis, dėl kurios žiūrovai grįžta į teatrą. Nes jie neabejotinai grįžta.

Gal dabar, kad būtum suprastas žiūrovų, turi pasakoti apie žmogų kitaip nei prieš keliasdešimt metų? Ar Jums neskaudu girdėti priekaištus, kad „Ateneum“ teatras, kurio meninis vadovas esate, yra muziejus? Jūs šypsotės?

Taip, nes tai neturi nieko bendra su tuo, ką darome. Tai mūsų priešų prasimanymai. Mes dirbame savo darbą, o žiūrovai mus gausiai lanko.

Kas Jums yra teatras?

Tai – paprasčiausia pasaka apie žmonių svajonių išsipildymą arba neišsipildymą. Tai vieta, kur atrandama tiesa apie žmogų. Tas atradimas vyksta jau du su puse tūkstančio metų. Šia dvasia stačiau „Karalių Edipą“.

Ar Jūsų svajonės apie pasaką, kuri yra teatras, išsipildė?

Taip. Be jokių abejonių. Ir aš sau užduodavau klausimą: „Kas būtų, jei nebūčiau aktorius?“ Na, nieko nebūtų. Nebūčiau aktorius. Tačiau negalėjau pasirinkti kitos profesijos.

Parengė Ž. P.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:42:45 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba