SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-04-23 nr. 611

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Tarp stebuklo ir savicenzūros4

Muzika 
• Jurgita Skiotytė
Ištikimi Lietuvos kultūros ambasadoriai
6
• Jūratė Terleckaitė
Žvelgiant į britų šokio vitriną
• Giedrius Kiaulakis
Metalistų fenomenas
44
• in memoriam
Atsisveikinant su Vlada Mikštaite
1
• "The New York Times" apie Onutę Narbutaitę
• Londonas–Vilnius: savuosius talentus "susigrąžinant"1
• LTV muzikinės laidos1
• KONCERTAI

Dailė 
• in memoriam
Mūsų dailės vienišius
1
• Nijolė Nevčesauskienė
Dailininko knyga
2
 Aušra Traškelytė
Spalvota banalybė
1
• Donatas Baušys
Šeima ne tik namuose, bet ir mene
1
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Krystianas Lupa: kelionė į nepasiekiama2
• Teatro primadonos gimtadienis2
• Oskaro Koršunovo teatras keisis1
• Tarptautinis teatro projektas "Besimokanti Europa" Vilniuje
• TEATRAI

Kinas 
• Armėnų kino vakaras "Skalvijoje"
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Spalvota banalybė

Arturo Valiaugos fotoparoda "Prospekto" galerijoje

Aušra Traškelytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Arturas Valiauga. Iš serijos "Buvau pas Stepą troboje, kalbėjome apie gyvenimą". 2002 m.

Arturo Valiaugos fotografijų paroda "Prospekto" galerijoje nudžiugins kiekvieną pasiilgusį spalvingų, nepagražintų, intymiai buitiškos nuotaikos sklidinų pasakojimų. Kiekvienas ciklas, susidedantis iš kelių nuotraukų, "skaitomas" lyg savotiškos novelės. Kiekviena novelė turi savitą, tik jai skirtą tačiau neįpareigojantį pavadinimą. O tai reiškia, kad į kiekvieną nuotrauką galima žiūrėti kaip į individualią arba kaip į vieną iš novelės sudedamųjų dalių.

Išeksponuotos septynios novelės, mano manymu, pasiduoda vienai bendrai laiko ir erdvės koncepcijai.

Erdvė fotografijose dažniausiai įsprausta tarp keturių sienų ("Buvau pas Stepą troboje, kalbėjome apie gyvenimą", "Savaitė turi 8 dienas", "2003.08.13, Veisiejai", "Zonos Jėzus, Marija ir Mama" ir kt.). Keturios sienos, savita aplinka susikurta paties, o tai dvelkia intymumu ir banalumu. Tačiau autorius kiekvieną novelės herojaus "dėžutę" pateikia taip, lyg tik ji viena verta išskirtinio dėmesio.

Cikle "Refleksas" erdvė išsiveržia už keturių sienų sampratos, o dėl jūros ir plytinčio horizonto ją netgi sunku apčiuopti. Erdvės spektras čia platus, tačiau buitiškumo sąlyga išlaikoma (žmonės, pozavimas, ryškiaspalviai pripučiami žaislai, "iškrentantys" iš natūralių gamtos tonų), o tai įpina novelę į bendrą parodos kontekstą.

Kita jungianti nuotraukas idėja – laikas, ypač individualus. Autoriaus laiko samprata alsuojančios nuotraukos pabrėžia nuobodulio, beprasmiško, ištįsusio slinkimo jausmą; tai tiesiogiai bandė materializuoti Salvadoras Dali savo paveiksluose.

Šią idėją akivaizdžiai iliustruoja vienos iš novelių pavadinimas "Savaitė turi 8 dienas". Auginančios vaiką moters namų aplinka ir daiktai pasiglemžė laiką ir saugo jį savyje lyg spąstai. Tad jos savaitės dienos sugautos, praradusios skaičių, nesvarios dėl dienų ir supančių daiktų vienodumo.

Kitame, itin spalvingame fotografijų cikle "Buvau pas Stepą troboje..." laikas žymimas spaudos iškarpomis, saldainių popierėliais, gėlių sėklų pakeliais, nuotraukomis ir kitais paveikslėliais. Kiekviena skiautelė ant sienos, žymi konkrečią dieną, konkretų įvykį senukų gyvenime. Margoje "įvykių" aplinkoje senukų trobelė nuspalvina senatvės vienišumą, slenkančių dienų betiksliškumą. Tačiau kantrus dienų žymėjimas rodo laiko tėkmės lėtumą.

Sunkus, beprasmiškas, išilgėjęs laiko slinkimas ryškėja novelėje "Zonos Jėzus, Marija ir Mama". Priežasčių įvardyti tikriausiai neverta.

Nuotraukose laikas žymimas ne tik ant sienų, bet ir ant pačių kalinių kūnų. Tatuiruotės-pranešimai gyvena su kūnu, tampa prisipažinimais, skelbimais. Autorius išskiria tik kūno "dienoraščius", eliminuodamas kalinio tapatybę (veidas neakcentuojamas), o tai įrodo laiko koncepcijos svarbą.

Nepaisant to, nuotraukomis legitimuojama segregacijos tema. Izoliuotas žmogus, atskirtas nuo "savęs", atsigręžia į dalykus, kuriuos kasdienė dinamika neretai nutolina. Taigi "sunkiausią gyvenimo akimirką esi ne vienas", teigia užrašas ant zonos sienos, pirmojoje ciklo nuotraukoje, o kartu apie tai byloja ir kalinių tatuiruočių siužetai.

Paskutinė novelė, akivaizdžiai akcentuojanti laiko judėjimo (skirtingai nei prieš tai) sampratą, įvardyta "Apie barščius ir blynus". Fiksuojama paskutinė Vilniaus dailės kombinato valgyklos darbo diena, paskutinį kartą besišypsanti klientui padavėja, paskutiniai žemaičių blynai, paskutinė barščių lėkštė,... paskutinis lankytojas. Tačiau vyraujantį nostalgijos jausmą atsveria kaitos idėja.

Kaita, suteikianti įvairumo, netikėtumo jausmo kasdieniškame, buitiškame, nuobodžiame, ištįsusiame ir t.t. laike, grąžina viltį ir spalvas, kurių rasite A. Valiaugos parodoje.

 

Skaitytojų vertinimai


3343. Ruta2004-05-01 11:03
Straipsnis siaip sau. Atrodo, kad Valiauga liko nesuprastas. Bet pati paroda yra tikrai gera. Valiauga visada savo stiliuje.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:42:09 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba