SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-10-22 nr. 633

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Edmundas Gedgaudas
Epochų kontrapunktas

Muzika 
• Vladas Zalatoris
Su "Banchetto musicale"
• M.K. Čiurlionis. Kūriniai fortepijonui. Visuma1
• Kitapus garso ir vaizdo1
• Paroda "Šiaurės Tarybos muzikos premijos laureatai"
• Operinė "Gaidos" ataka
• Petrarcos 700-osioms metinėms
• KONCERTAI

Dailė 
• Elena Sakalauskaitė
Tai, ko nematome
• Auksė Trakšelytė
Šių dienų herojai
 Ingrida Korsakaitė
Kas knygoje nesurašyta
• Ona Gaidamavičiūtė
Mažoji grafika
• Paroda "Liečiu – matau"
• Prizai neįgaliems fotografams
• PARODOS

Literatūra 
• Viskas, kas yra Blado
• Žmogiškumu apvelti Ksenijos "balvonėliai"1
• VAKARAI

Teatras 
• Jelena Šalaj
Prievartos jausmas
• "Trys aukštos moterys"
• "Vėjūnė – velnio nuotaka"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tarp kino ir fotografijos
• Živilė Pipinytė
Draugai palieka per anksti
6
• Amžinasis gyvybės judėjimas
• Jauni ir pavojingi
• Įveikiant sienas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Dailė

Kas knygoje nesurašyta

Arūno Tarabildos grafika LDS

Ingrida Korsakaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Arūnas Tarabilda. "Kunigaikščio medžioklė". Iš ciklo "Vilniaus legendos". 1968 m. Linoraižinys

Grafiko Arūno Tarabildos (1934–1969) septyniasdešimtmečio proga Lietuvos dailininkų sąjungoje surengta graži retrospektyvinė jo kūrybos paroda. Tokiose pomirtinėse jubiliejinėse parodose vis dažniau siekiama atskleisti ne tik menininko kūrybinį indėlį, bet vienaip ar kitaip pateikti ir jo asmens ypatybes, gyvenimo vingius bei aplinką apibūdinančią medžiagą – fotografijas, informatyvius tekstus, amžininkų prisiminimus ir kt. Geriausias tokių renginių pavyzdys buvo taip pat šiemet surengtos ir dar tebevykstančios įspūdingos tapytojo Antano Gudaičio ir scenografo Liudo Truikio šimtosioms gimimo metinėms skirtos parodos. Pastaroji išsiskleidė net dviejuose miestuose – Kaune ir Vilniuje. Nors ir nedidelė, kukli, bet gana iškalbinga yra ir jubiliejinė A. Tarabildos kūrybos ekspozicija, kuria taip pat siekiama priartinanti prie žiūrovo dailininko meninę veiklą ir neeilinę asmenybę.

Kitaip negu ilgus dešimtmečius trukęs neramus A. Gudaičio ir L.Truikio gyvenimas, A. Tarabildai likimo buvo skirtas trumpas, vos trisdešimt penkerių metų laiko tarpsnis, bet ir jis buvo ryškiai pažymėtas sudėtingos epochos ženklais. Ankstyva dailininko mirtis pačiame kūrybinių jėgų brandume sukrėtė amžininkus, jo nekrologo antraštė "Suklupo šauklio žirgas…" kėlė su šiuo kūrėju siejamų laisvės idėjų asociacijas. Draugų ir bičiulių rūpesčiu, praėjus vos dvejiems metams po Arūno mirties, 1971 m. buvo išleista nedidelė jo kūrybos monografija, o man teko būti jos autore. Tačiau sovietmečio sąlygomis toje knygoje ne viską buvo galima pasakyti, reikėjo tylomis apeiti kai kuriuos dailininko gyvenimo faktus. Be to, dabar iš laiko perspektyvos kai kas atrodo kiek kitaip. Todėl ir panorau pasidalyti parodos sukeltomis mintimis bei ano meto prisiminimais.

Pagrindinio parodos iniciatoriaus ir rengėjo, jaunesniojo Arūno brolio, taip pat dailininko Rimto Tarabildos su meile parašytoje anotacijoje glaustai apibūdinami svarbiausi Arūno gyvenimo momentai bei charakterio bruožai. Nuo pat vaikystės ir paauglystės jam buvo būdingi romantiniai polinkiai, veiklumas ir nagingumas. Dalyvavo aviamodelizmo būrelyje, su sklandytuvų modeliais pasiekė rekordų. Šį potraukį parodoje atspindi pluoštas berniuko su sklandytuvų modeliais fotografijų. Vėliau šokinėjo su parašiutu, buvo pasidirbdinęs burinį laivą ir bandė jį plukdyti Nemune. Nenuostabu, kad suaugęs savomis rankomis sugebėjo pasistatyti namą vaizdingoje Pavilnio vietovėje, nors dėl to ir teko kurį laiką atsitraukti nuo kūrybos. Ekspozicijoje yra ir tame name įsirengtos dailininko dirbtuvės nuotraukų – tipiškas ano meto menininko interjeras su metalinių kryžių saulutėmis ant sienų, medinių dievukų skulptūromis. Ir kuklus guolis – sudedama lovelė.

Arūnas augo Kaune, menininkų šeimoje. Namų aplinka, tėvų interesai ir darbai, ypač darbštuolė mama, žinoma grafikė Domicėlė Tarabildienė, negalėjo nedaryti poveikio augančiam vaikui. Jau būdamas ketverių ar penkerių metų jis apsilankė Paryžiuje: ten tėvai tobulinosi dailės srityje ir nusivesdavo mažylį net į Luvrą. Iš motinos Arūnas paveldėjo anksti pasireiškusius piešėjo gabumus, lengvą ranką, grakščią liniją ir atėjus laikui nedvejodamas pasirinko dailininko profesiją.

1952 m. jis pradėjo studijuoti Vilniaus dailės institute. Tame pačiame kurse mokėsi grafikai S. Krasauskas, V. Kalinauskas, J. Galkus, K. Juodikaitis. Juos visus Arūnas ir pavaizdavo kartu su humoristiniu šio kurso herbu, tarsi pranašaujančiu vėlesnį jo susidomėjimą heraldika. Kūrybinga, draugiška nuotaika, karšti ginčai, jaunatviškas šėlsmas ir dainos gaubė šį talentingų vaikinų kursą. Energingas ir geras organizatorius A. Tarabilda reiškėsi visuomeniniame Instituto gyvenime, komjaunimo bei studentų mokslo draugijos veikloje. Tačiau dėl tiesaus būdo, jaunatviško idealizmo ir patriotinio nusiteikimo virš jo galvos ėmė tvenktis debesys. Didžiulį Instituto vadovybės ir partinių organų nepasitenkinimą sukėlė masinis Vilniaus studentų susibūrimas Rasų kapinėse prie J. Basanavičiaus ir M.K. Čiurlionio kapų per 1956 m. Vėlines. Arūnas ten aktyviai dalyvavo. Be to, jis išdrįso viešai kelti klausimą dėl Gedimino vardo grąžinimo Vilniaus Stalino prospektui. Išliko ir legendinis pasakojimas apie tai, kaip jis sutrukdė valdžiai, nusprendusiai nuimti kryžių nuo Šv. Kazimiero bažnyčią vainikuojančios karūnos. Visa tai nepraėjo be pėdsakų: 1957 m. A. Tarabilda pašalinamas iš komjaunimo ir Dailės instituto. Netrukus pašauktas į sovietinę armiją, karinę tarnybą atlieka sveikatai kenksmingomis sąlygomis drausminiame batalione Sverdlovsko srityje. Išvykdamas prisiekė: "Nė dienos be linijos". Ir tikrai iš armijos nuolat siųsdavo motinai savo darbus. Taip išliko ir parodoje eksponuojami jo šmaikštūs piešiniai karių sienlaikraščiui "Krokodil", imituojantys populiaraus to paties pavadinimo Rusijos satyros žurnalo stilių. Beje, ir anksčiau, studijų metais, jis nevengė karikatūrų bei šaržų, bendradarbiavo lietuviškoje "Šluotoje".

iliustracija
Arūnas Tarabilda. "Partizanų motina III". 1968 m. Linoraižinys

Po dvejų metų grįžęs į Dailės institutą, Arūnas pradėjo intensyviai ieškoti savito braižo. Tuomet, atšilimo laikotarpiu, tolydžio laisvėjo ir kūrybos atmosfera. Viename dar 1957 m. tėvams siųstame laiške Arūnas rašė: "Grįžo dėstytojai iš suvažiavimo (Maskvoje vyko sąjunginis tarybinių dailininkų suvažiavimas – I. K.), sako, nepaprastai įdomu buvo, labai aštrios diskusijos, kritika. Praėjo su šūkiais: "Šalin natūralizmą", "Kelią individualybei". Laiško pabaigos žodžiai – "Lesinu varnėnus. Laukiu pavasario ir laiško iš namų" – tarsi simbolizuoja viltingas vadinamojo atšilimo nuotaikas.

Parodoje punktyriškai atskleisti svarbiausi A. Tarabildos kūrybos tarpsniai, jos raida nuo studentiškų piešinių, akvarelių bei linoraižinių iki pačių paskutiniųjų kūrinių. Kaip ir daugelis kitų 7-ojo dešimtmečio lietuvių grafikų, jaunasis menininkas giliausių kūrybos šaknų ieškojo liaudies mene. Tautosakos – dainų, pasakų ir padavimų – motyvai atgimė ne viename jo estampe. Liaudies dainas pats mėgo skambiai traukti, turėjo gražų, sodrų balsą. Dekoratyvus jo raižinių stilizavimas, frontalios, statiškos, bet vidinės ekspresijos kupinos kompozicijos yra giminingos lietuvių tautodailės plastikai. Liaudiškos stilistikos sąlygiškumas ano meto menininkams padėjo vaduotis iš ilgą laiką brukto natūralistinio vaizdavimo. Dar svarbiau, kad laisva liaudiškos kūrybos dvasia buvo patikima atspara primestinės ideologijos diktatui ir gresiančiam nutautinimui. Arūnas, visa savo esybe perėmęs liaudiška pasaulėjautą ir karštą tėvynės meilę, yra vienas ryškiausių šios krypties lietuvių grafikos kūrėjų, suradęs labai savitą ir modernią liaudies meno tradicijų interpretavimo formą.

Linoraižinių ciklo "1863 metų sukilėlių daina" estampuose kartu su grafikos vaizdais išraižyti ir retos, pačių sukilėlių sukurtos istorinės dainos žodžiai. Ją dailininkas aptiko atokiame Girių kaime Baltarusijoje, kur nukako su grupe patriotiškai nusiteikusių bendraminčių. Ten buvusi dailininkė B. Žilytė prisimena, kokia puiki, iš pradžių vos ne konspiracinė, buvo ta išvyka, vėliau pasibaigusi visame kaime aidėjusiomis lietuviškomis dainomis. Autentiškos sukilėlių dainos įkvėptą ciklą A. Tarabilda eksponavo 1965 m. dailininkų V. Valiaus ir A. Stasiulevičiaus iniciatyva Respublikinėje bibliotekoje surengtoje parodoje 1863 m. sukilimui atminti. Aštuoniuose ciklo estampuose jis aukštino sukilėlių ryžtą, tvirtybę, heroizmą. Epiškas dainos gaidas pabrėžia monumentali kompozicijų statika, lyg iš akmens ištašytų figūrų proporcijos, kontrastinga plataus mosto raižysena. Aiškiai juntama daugelio kūrinių potekstė, žadinanti maištingas nuotaikas, sukėlė tuometinių valdžios institucijų nerimą, ir vos kelios dienos po atidarymo paroda buvo uždaryta. Bet koks 1863 m. sukilimo Lietuvoje priminimas visada gąsdino sovietinius funkcionierius, anksčiau jau buvo sustabdytas J. Juzeliūno operos pagal V. Mykolaičio-Putino romaną "Sukilėliai" pastatymas. Beje, šių metų pabaigoje Nacionaliniame muziejuje Vilniuje ketinama pakartoti minėtąją parodą, ją dar gerokai papildžius kitais eksponatais.

Ilgus metus A. Tarabilda brandino ciklo "Vilniaus legendos" idėją. Buvo numatęs išraižyti dvidešimt penkis estampus, suspėjo tik aštuonis, bet ir jie sudaro gražią visumą. Pasirėmęs kronikose užrašytais padavimais ir legendomis, dailininkas sukūrė tolimos Vilniaus praeities vaizdus, iš amžių glūdumos prikėlė mitinę miesto pradžią. Šio ciklo lakštuose autorius ištobulino savitą stilių, prisodrintą liaudiškos poetikos ir plastikos. Juoduose, sąmoningai grubiuose vaizdinių siluetuose tarsi trapi gyvybė plonutėmis gyslomis srūva grakštus ornamentiškas piešinys. Į darnų junginį čia susilieja pagrindinės A. Tarabildos grafinės kalbos priemonės – juoda dėmė ir išraiškinga linija. Jo pradėtą darbą kitaip, pasitelkdamas spalvas, šiandien tarsi tęsia B. Leonavičius, taip pat ilgai kūręs savąjį "Vilniaus legendų" ciklą. Šių metų pabaigoje jis, beje, bus išleistas atskiru leidiniu.

A. Tarabilda nemažai dirbo apipavidalindamas ir iliustruodamas knygas. Iš motinos, talentingos vaikų knygų iliustruotojos, jis perėmė knygos meno kultūros sampratą, pagrindinius jos principus. Drauge su D. Tarabildiene yra apipavidalinęs keletą knygų. Jo iliustracinės grafikos darbai, susiję su mokslo populiarinimo ar pažintine literatūra vaikams, – išmoningi ir patrauklūs (pvz., kraštotyriniai leidiniai "Zervynos" ir "Dieveniškės"). Pats dailininkas dažnai dalyvaudavo 7-ajame dešimtmetyje išplitusiose kompleksinėse kraštotyros ekspedicijose, sutraukdavusiose nemažą entuziastų būrį. Išraiškingai jis iliustravo T. Tilvyčio, V. Mozūriūno, A. Mikutos poezijos rinkinius. K. Kubilinsko suvenyrinio formato rinkinio "Kalnų ilgesys" iliustracijos – paskutinis, vienas brandžiausių A. Tarabildos iliustracinės grafikos kūrinių. Ekspozicijoje jam skirta garbinga vieta.

iliustracija
Arūnas Tarabilda. Kurso herbas

Parodoje pasigedau dailininko scenografijos darbų. Tiesa, jų ir nėra daug – vos keturių Klaipėdos dramos teatro spektaklių scenovaizdžiai ir kostiumai. Tačiau ano meto fone jie išsiskyrė sintetiškos teatro prigimties pajutimu, menine įtaiga ir neeilinio talento žyme, kaip viskas, prie ko Arūnas prisiliesdavo.

Atskirą, paskutiniaisiais gyvenimo metais dailininką patraukusią kūrybos sferą sudaro heraldika. 1966 m. buvo įsteigta Respublikinė heraldikos komisija. Į prasidėjusį Lietuvos miestų ir miestelių senųjų herbų atkūrimo darbą ir naujų projektavimą jungėsi nemaža dailininkų, tačiau A. Tarabilda buvo vienas iš aktyviausių. Tuomet jis atkūrė šešis ir sukūrė septynis naujus herbus. Šio darbo, atitikusio jo patriotines aspiracijas ir domėjimąsi Lietuvos istorija, jis ėmėsi labai rimtai. Ieškojo medžiagos Maskvos archyvuose, iš senujų dokumentų kopijavo LDK emblemas, gilinosi į griežtas, per šimtmečius susiklosčiusias herbų komponavimo taisykles. Gerai perpratęs šios specifinės taikomosios dailės srities reikalavimus, dailininkas sukūrė puikių ir išraiškingų herbų. Ypač gražūs ir prasmingi naujieji Druskininkų, Kaišiadorių, Neringos, Palangos, Šilalės, Širvintų herbai, jau įsitvirtinę krašto gyvenime. A. Tarabildą tikrai galima laikyti vienu iš naujosios lietuvių heraldikos pionierių.

Rengdama minėtąją A. Tarabildos kūrybos monografiją greta kitų įvairias jo dailės sritis aptariančių poskyrių viena buvau parašiusi ir apie heraldiką. Tačiau šiam poskyriui nebuvo lemta pasiekti skaitytojo. Prieš atiduodant spausdinti rankraštis buvo parodytas tuometiniams cenzoriams (tai daryti buvo privaloma), o šie liepė atsisakyti herbus aptariančios dalies, antraip kelias į spaustuvę būsiąs užkirstas. Kitos išeities nebuvo ir norom nenorom teko paklusti šiam reikalavimui…

Po 1970 m. Dainų šventės, kurios dalyviai susirinko iš visos Lietuvos gausiai pasipuošę spalvinga savo miestų atributika, papiktinusia aukštus svečius iš Maskvos, Heraldikos komisijos veikla buvo uždrausta. Pasak istoriko ir heraldikos tyrinėtojo E. Rimšos, "komisijai buvo prikištas buržuazinių atgyvenų gaivinimas ir nacionalizmo skatinimas". Heraldikos komisijos veikla buvo atnaujinta tik 1987 m., padvelkus pertvarkos vėjams. Dabar ji vadinama Lietuvos heraldikos komisija ir yra pavaldi Respublikos Prezidentui. Atgautos krašto nepriklausomybės veikiama herbų kūryba įgavo neregėtą užmojį ir prestižą. Šiame darbe dalyvaujantys žymūs lietuvių dailininkai (A. Každailis, J. Galkus) yra surengę savo sukurtų bei atkurtų herbų parodų. Į bendrą šiandienos kontekstą gerai įsijungia ir visi A. Tarabildos projektuoti herbai, kolegų jau vadinami naujosios lietuvių heraldikos klasika. Parodoje pateikta ir šeimos išsaugota gausi herbų eskizų medžiaga, liudijanti, kaip gimė ir rutuliojosi vienas ar kitas talpus įvaizdis, alegorinis ženklas, simbolis.

Pradžioje minėjau tam tikrą A. Gudaičio, L. Truikio ir A. Tarabildos jubiliejinių parodų panašumą, baigdama norėčiau sugretinti ir juos pačius. Nei gyvenimo trukme, nei kūrybos mastu Arūnas gal ir neprilygsta pirmiesiems dviem lietuvių dailės korifėjams. Tačiau visi trys jie buvo laisvos, nevaržomos individualybės, savo kūryboje pirmiausia siekė laisvės, savitos raiškos, priešinosi bet kokiems suvaržymams. Neatsitiktinai ir A. Gudaičio paroda pavadinta "Išsilaisvinimas". Rastume ir daugiau bendrumų. Visų kūrybai didelės reikšmės turėjo lietuvių liaudies menas. Tiesa, A. Gudaitis ir L. Truikys jo pažinimą atsinešė iš gimtosios žemaičių žemės, o A. Tarabilda buvo miesto vaikas. Pirmuosius liaudies meno įspūdžius dar vaikystėje jis gavo iš motinos, puikiai iliustravusios J. Balio sudarytą "Lietuvių liaudies baladžių" rinkinį. Tačiau susižavėjimas liaudies kūryba vėliau ne kartą atvedė prie pirminių šaltinių, atgal į kaimą. Kaip A. Tarabilda iš Dailės instituto, taip ir A. Gudaitis su L. Truikiu po Kauno meno mokyklos mokinių streiko abu buvo iš jos pašalinti. Tik tai neužtvėrė jiems kelių toliau tobulintis užsienyje, o Arūnui teko pereiti sovietinės armijos "universitetus". Sovietmečiu visiems trims teko patirti skaudžių smūgių. Tačiau tokių asmenybių dėka lietuvių kultūra ne tik išsilaikė, bet ir praturtėjo meninėmis vertybėmis. Tai ir liudija visos minėtosios šių metų parodos.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
7:40:44 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba