SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-10-22 nr. 633

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Edmundas Gedgaudas
Epochų kontrapunktas

Muzika 
• Vladas Zalatoris
Su "Banchetto musicale"
• M.K. Čiurlionis. Kūriniai fortepijonui. Visuma1
• Kitapus garso ir vaizdo1
• Paroda "Šiaurės Tarybos muzikos premijos laureatai"
• Operinė "Gaidos" ataka
• Petrarcos 700-osioms metinėms
• KONCERTAI

Dailė 
• Elena Sakalauskaitė
Tai, ko nematome
• Auksė Trakšelytė
Šių dienų herojai
• Ingrida Korsakaitė
Kas knygoje nesurašyta
• Ona Gaidamavičiūtė
Mažoji grafika
• Paroda "Liečiu – matau"
• Prizai neįgaliems fotografams
• PARODOS

Literatūra 
• Viskas, kas yra Blado
• Žmogiškumu apvelti Ksenijos "balvonėliai"1
• VAKARAI

Teatras 
• Jelena Šalaj
Prievartos jausmas
• "Trys aukštos moterys"
• "Vėjūnė – velnio nuotaka"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Tarp kino ir fotografijos
• Živilė Pipinytė
Draugai palieka per anksti
6
• Amžinasis gyvybės judėjimas
• Jauni ir pavojingi
• Įveikiant sienas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Kinas

Tarp kino ir fotografijos

Mike’o Figgiso ir Jeffo Wallo elektroninis pokalbis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Larso von Triero "Idiotai"

Pabaiga. Pradžia Nr. 632

J. W.: Kai 8-ajame dešimtmetyje domėjausi kinu, prisimenu, man labai patikdavo Londone lankytis tokiose vietose kaip "Filmmakers Co-op". Tai nebuvo įprastas kinas. Filmai būdavo labai trumpi ar labai ilgi, bet kokios trukmės. Žymiai paprasčiau būdavo įeiti ar išeiti. Tai buvo lyg "rūkorių kinas" (perfrazuojant Brechtą), publika nešališkesnė ir mobilesnė nei normaliame kine. Ji rinkdavosi ne pasižiūrėti veiksmo, bet kontempliuoti kokį nors judančio vaizdo aspektą. Tarsi eitum dailės galerija, susidurdamas su vienu ar kitu kūriniu, įvairaus dydžio, atliktu vis kita technika ir t.t. Po kiek laiko visa tai išnyko turbūt todėl, kad tie filmai neduodavo pelno, be to, jauni kino menininkai pasuko kitomis kryptimis. Bet naujasis lengvas kinas, apie kurį tu kalbi, gali būti to 8-ojo dešimtmečio eksperimentinio kino apmąstymas.

M. F.: Pirmuosius meninius filmus pamačiau senojoje Menų laboratorijoje Londone, o paskui dar ir tokiose vietose kaip "Paukščių takas" Amsterdame. Mėginau įtvirtinti peripatetinio kino idėją: visa, ko reikia, yra nedidelis skaitmeninis projektorius ir DVD grotuvas, o kinas gali būti bet kur.

J. W.: Tai mane grąžina prie tavo ankstesnės pastabos, esą visą techninį darbą aš mėginu atlikti "namie", savo paties dirbtuvėje. 8-ajame dešimtmetyje pradėjęs dirbti su spalva ir dideliais formatais, turėjau spausdinti fotografijas komercinėse laboratorijose, nes negalėjau gauti reikiamos įrangos; neįstengiau jos nusipirkti, neturėjau, kur padėti. Bet norėjau tai daryti, ir po beveik 30 metų trukusių grumtynių tą tikslą man beveik pavyko pasiekti.

Menininkai privalo turi įtakos savo kūrinio atsiradimui, kiek tik įmanoma. Idealas man vis dar tebėra tapytojas, amatininkas, turėjęs po ranka visus reikiamus įrankius, medžiagas ir žinojęs, kaip pagaminti savo kuriamą objektą nuo pradžios iki pabaigos. Fotografijoje tai beveik įmanoma. Galima sakyti, fotografas nusiperka tuščią juostą kaip tapytojas naują drobę ar popierių; ryškinimo chemikalai – jo dažai. Fotoaparatas ir didintuvas yra naujos technologijos, bet naudodamasis tais aparatais fotografas gali eksponuoti juostą ir sukurti galutinį atspaudą viską darydamas namie. Bendradarbiavimas su kitais techniką išmanančiais žmonėmis ar darbas už dirbtuvės ribų gali būti laikomi tiesiog menkais nukrypimais, netrikdančiais esminės struktūros. Visada maniau, kad laboratorijose galima dirbti tik laikinai.

Jei mes, fotografai, išplėstume kūrybinį procesą už laboratorijos ribų, tai vis dar tikėtume, kad prireikus bet kada galėsime grįžti atgal. Nors daugelis apie tai net nesusimąsto, tas dalykas, kurį vadiname "fotografija", dar ir dabar tebeturi tą potencialą: jį galima kurti labai kukliomis techninėmis priemonėmis, išlaikant aukščiausią meninę kokybę.

M. F.: Taip, sutinku. Pastaruosius trejetą metų dirbau su skaitmeniniais fotoaparatais ir laikausi tos pačios nuomonės. Fotografuoji kitaip, jei žinai, kad tai išliks privačia patirtimi iki to momento, kai būsi pasiruošęs ją pateikti kitiems.

J. W.: Amatininkiška šio meno prigimtis yra labai reikšminga. Daugelis menininkų jos atsisakė, nes ji atrodė per daug tradicinė, o jiems knietėjo tyrinėti erdvę, kurią atvėrė techninis bendradarbiavimas ir visa, kas su juo susiję (taip apibrėžė Duchamp’as ir Warholas). Gal taip ir yra, bet tam tikra prasme mes visada žinome, kad galime ir toliau dirbti, net kai nėra tų išsiplėtusių galimybių.

Plačiąja prasme kinas niekada nebuvo amatininkiškas užsiėmimas – nuo pat pradžių jis buvo industrinis. Būtent tai, man atrodo, kėlė ankstyvųjų kino kūrėjų ir teoretikų entuziazmą. Tuo kinas skyrėsi nuo ankstesnių menų. Toks požiūris gana teisingas, tik ši kino savybė užtemdo meninės laisvės ir grandiozinio kūrybos proceso susijungimo jausmą. Industrinio kino mastai primena operą. Dabar didelės operos pastatymo kaštai atrodo menkučiai palyginti net ir su vidutinio filmo gamyba.

Tavo lengvos kino gamybos idėja, regis, artima senesnei, amatininkiškai meno formai. Ši idėja sklando jau kurį laiką ir dažniausiai yra prasminga tol, kol nemėginama pasiekti plačiosios publikos. Man patinka manyti, kad rimtas menas nėra elitinis, bet jis nėra ir visiems; jis yra kuriam nors.

M. F.: Režisuodamas filmus vis dažniau išgirstu prodiuserį ar studijos vadovą rėkiant: "Mes visi kuriame tą patį filmą!" Vienas toks bosas kartą paklausė, ar jau mačiau reklaminį klipą, kurį jie sukūrė mano filmui. Pasakiau, kad ne, o jis ir sako: "Pažiūrėk, suprasi, kokį filmą tu turi sukurti". Kino industrijoje labai daug spaudimo, reikia sukurti kažką, ką pamėgs visi, t.y. hitą. Bet kaip palengvėja, kai supranti, jog tai neįmanoma! Pasivogsiu tavo citatą: "Tai ne visiems; tai kuriam nors".

J. W.: Kartą Johnas Watersas man pareiškė: "Jūs, menininkai, viską turite. Kuriate savo meną ir jei jis nepopuliarus, puiku. O tu turi sukurti filmą, parodyti jį prekybos centre ir pakeisti kažką, kas žmonėms prekybos centre nepatiko!"

Pastaruosius 15 metų į meno galerijas įsiveržė video ir kino projektoriai. Dabar parodos dažnai atrodo lyg kokie kino festivaliai su daugybe mažyčių tamsių kino salių, viena šalia kitos, kiekvienoje rodomas vis tas pats filmas, nuolat tarška garsas. Norėčiau manyti, kad judantys vaizdai kaip meno forma (tai, ką mes apibendrintai vadiname "kinu") yra iš esmės kažkas kita nei tradiciniai vizualieji menai – tapyba, skulptūra, fotografija. Man labai keista, kai visas tas kinas pristatomas tiesiog kaip vizualusis menas. Bet pagrindinė priežastis yra ta, kad norintieji kurti netradiciškus judančius vaizdus gali gauti tik meno institucijų ir meno rinkos paramą. Valstybinė ar privati kino industrija nesuinteresuota tokiu kinu.

Nors man ir nepatinka, kad kino projekcijos užima meno kūrinių vietą, bet puiku, kad norintieji kurti kiną suvokia, jog amatininkišką vizualiųjų menų pobūdį įmanoma įgyvendinti. Tą jau seniai suprato "alternatyvusis" kinas.

Spėju, kad prieštaravimai kyla dėl to, jog daugelis kino meno žmonių nesuvokia, kad menas neįtiks plačiajai auditorijai. Jis turės tam tikrą žiūrovą, bet tik įprastinę dailės publiką. Daugelis kino ar videomeno kūrėjų vis dar slapta viliasi didžiulės auditorijos, bet tai – tik iliuzija.

M. F.: Mano jausmai galerijose rodomo videomeno ir autorinio kino atžvilgiu dviprasmiški. Juos žiūrėdamas paprastai jaučiu, kad jie nėra gerai padaryti ir kad menininkas tarsi išsisuko nuo bausmės už žmogžudystę. Paprastai vaidyba (ar atlikimas) – drovi, siaubinga, vaizdai eksponuojami per ilgai, nė kiek neatsižvelgiant į tai, kad visi žiūri televiziją ir kiną, todėl yra įpratę prie greitesnio montažo. Patinka ar ne, bet jis paveikė laukiamą vaizdų kaitos tempą. Ir nors nesu Holivudo produkcijos gerbėjas, jos techniniai aspektai labai aukšto lygio.

Holivudo triukas yra toks: jie tikrai gerai užmoka ir labai sunku savęs neapgaudinėti sakant "na, dar vieną filmą, ir eisiu iš ten".

J. W.: Ilgas kadro eksponavimas yra vienas pagrindinių ženklų, rodančių, jog kinas priklauso vizualiųjų menų karalystei. Tai jau tapo formule. Jos reikšmė tokia: "Tai ne toks kinas, kokį mes paprastai vadiname kinu, tai kitas žiūrėjimo į pasaulį būdas". Šis principas – įdomus ir vertingas, išskyrus vieną dalyką: šiuo metu tai tėra dar vienas nudėvėtas žiūrėjimo į pasaulį būdas. Įdomu, kad dabar atsirado tiek naujų būdų būti kitokiems. Pavyzdžiui, "Dogma". Jų paskelbti estetiniai apribojimai nėra nauji, tiesiog cinema verité. Bet pastebėjau, kad (bent jau trijuose ar keturiuose mano matytuose "Dogmos" filmuose) tas verité efektas, regis, reiškia rankomis laikomą kamerą. Tai atrodo labai neapmąstyta, nes visus kitus "Dogmos" kriterijus galima įgyvendinti tik stabilia kamera (net atsisakius trikojo). Galbūt kitoks, lengvas-Dogmos-verité kinas galėtų jungti natūralumą, kurio tu ieškai, ir ilgų, statiškų planų griežtumą, kaip videomenas?

Tas "dar vienas filmas" skamba kažkaip tragiškai ir niauriai…

M. F.: Jis galų gale reiškia tik tai, kad kinematografininkai yra užsibrėžę filme palikti "žymę". Larsas von Trieras reikalauja teisės drebinti vaizdą (teisės bausti publiką?), bet, tiesą sakant, mums tai tik primena, kad žiūrime "Dogmos" filmą. Man visa tai atrodo pernelyg sąmoninga. Aš sukonstravau įrenginį, leidžiantį filmuoti laikant skaitmeninę kamerą rankomis, bet vaizdas nedreba. Esu didžiulis trikojo ir stabilaus kadro gerbėjas.

Neturime laiko į tai gilintis, bet mane labai domina ta mūsų sutartis su publika; įtampa, kuriama netikėjimo sutarties pagrindu. Jaučiu, kad ją reikia nuolat pratęsti ir niekada negalima priimti kaip savaime suprantamo dalyko. Turbūt ir tave domina ši sritis? Aš dėl to nuolatos ir tyrinėju formą ir struktūrą, kad išlaikyčiau bent minimalią publikos įtampą.

Dar vienas dalykas, tikrai skiriantis kinematografininkus nuo "menininkų", yra štai koks. Tu sukuri vieną kūrinį ar nedidelę seriją, o aš padarau kiek tik įmanoma savo filmo kopijų kino juostoje ar DVD, todėl jis niekada nebus ypatingas, unikalus. Akivaizdu, kad ateityje viskas bus tiražuojama, tad ar nereikia menui liautis saugojus simboliškumą? Ar mūsų kultūra nepasitraukė nuo principų, formavusių meno unikalumą?

J. W.: Bet šitaip tu pritari minčiai, kad kinas savo industriniu pavidalu yra visų menų matas. Tai pasenęs požiūris, apie tai buvo kalbama 4-ajame ir 5-ajame dešimtmečiais – esą kinas, "septintasis menas", bus visų menų modelis. O aš manau, kad įvairūs modeliai turėtų būti vienodai vertingi. Tai, kad kai kurie kūriniai puikiai funkcionuoja nesuskaičiuojamų kopijų pavidalu, visiškai nereiškia, kad kiti negali lygiai taip pat gerai funkcionuoti būdami unikalūs. Tapybai unikalumas šiaip ar taip prigimtinė savybė. Taigi klausimas keliamas fotografams, nes jie – vieninteliai amatininkų lauke, turintys realią galimybę spausdinti tiražą. Tai nėra taip paprasta dirbant su senesnėmis grafikos technikomis, pavyzdžiui, ofortu ar litografija, nes klišės ar akmens plokštės, padarius tam tikrą skaičių atspaudų, jau nebegalima kopijuoti. Taigi šis klausimas niekada nekyla tiems, kurie tapo, piešia ar daro tokius atspaudus. Tai, man regis, reiškia, kad jie niekada neįsitrauks į jokį masiškai gaminamą meną, nebent tik išorinėmis mechaninės savo kūrinių reprodukcijos formomis. Jie negali pasiūlyti mums kopijų masės, tad turime jiems tiesiog leisti daryti tai, ką jie daro – savo vienetinius mažo tiražo kūrinius. Man tai visiškai neatrodo pasenę, nes tai vyksta dabar ir dėl neišvengiamų priežasčių; tai yra dabarties ir galbūt ateities dalis.

Šis klausimas prasmingiau skamba fotografams. Nors iš negatyvo irgi nepadarysi labai daug kopijų. Tai tikrai lėtas darbas: kiekvieną atspaudą turi daryti atskirai, rankomis, ir net jei jau viską teisingai nustatei, vis tiek kiekviename atsiranda variacijų.

Bet esama kitų kliūčių. Man pagrindinė kliūtis yra ta, kad fotografija yra kuriama meniniais tikslais, panašiais į tapybos ar piešinio, ir nėra jokios vidinės būtinybės iš negatyvo spausdinti tiražą. Jei tavo tikslas – sukurti vaizdą fotografijos priemonėmis, tuomet vieno vaizdo ir pakanka. Fotografijos Dievas patenkintas, kai negatyvas transformuojamas į pozityvą. Fotografijos aktas baigtas. Antro atspaudo darymas gali būti tik atsakas į kokį nors išorinį stimulą, iš esmės niekaip nesusijusį su fotografija. Kadangi šitaip žvelgiant unikalumo pozicijos vis dar tvirtos, nėra jokios rimtos priežasties jo atsisakyti.

M. F.: Kino konferencijoje Portugalijoje vienas žmogus, kuriam buvo jau per šešiasdešimt, iškėlė įdomią mintį. Jis pasakė, kad pamatęs gerus Buńuelio, Bergmano ir Godard’o, filmus, jis eidamas į kiną įsivaizduodavo, kad antrą kartą jų nebepamatys. Man ta unikalumo sąvoka visai patinka. Tai kažkas, kas gyvena atmintyje, o mums senstant organiniai atminties procesai viską keičia. Pamatęs stiprų filmą, nebeturiu jokio noro žiūrėti jį dar kartą.

Vertė Agnė Narušytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
7:40:31 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba