SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-01-23 nr. 598

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neremia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas117
• Fondo taryba6
• Protestas23
• Atgal į ateitį?11
• 100-osioms spaudos atgavimo metinėms2

Muzika 
• Beata Leščinska
Lauksime ir kitąmet
20
• Mykolas Usonis
Įspūdis, dėl kurio buvo verta lėkti iš Vilniaus į Klaipėdą…
• KONCERTAI

Dailė 
• Lijana Birškytė-Klimienė
Lietuvos istorijos atspindžiai dailėje
• Armina Jonušaitė
"Auksinio jaunimo" mafija
5
 Kristina Stančienė
Įžūlumas vietoj melancholijos
• Onutė Gaidamavičiūtė
Įvairiaspalvė rezignacija
1
• PARODOS

Literatūra 
• Pamąstymai apie lietuvišką dailę išeivijoje1
• Knygos meno konkursas
• VAKARAI

Teatras 
• Alma Braškytė
Requiem vaikystei
2
• Alė Strik
O Chan lauks visada
4
• Rusų dramos teatre – rusų klasika
• SPEKTAKLIAI2

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Artėja Tarptautinis Berlyno kino festivalis
1
• Neįminti klausimai2
• Šventas naivumas2
• Raudotojų prašome nesivarginti
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Įžūlumas vietoj melancholijos

Gintaro Palemono Janonio ir Ričardo Bartkevičiaus paroda "Maldžio" galerijoje

Kristina Stančienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gintaras Palemonas Janonis. "A.D.MMII"

Ričardo Bartkevičiaus ir Gintaro Janonio tapybos paroda "Maldžio" galerijoje dar kartą pristato dviejų žinomų menininkų kūrybą, leidžia lyginti tarpusavyje skirtingus neokspresionistinės raiškos būdus.

G. Janonio darbai sukurti maždaug per pastaruosius dešimt metų. Juose iš esmės atsiskleidžia tapytojo manieros ypatybės – didžiulė kolorito svarba, žaidimas tapomais paviršiais, ekspresijos ir dekoratyvumo dermės, antropomorfiškų pavidalų variacijos, ironiška ir kartu nostalgiška, paslaptinga nuotaika. Žėrintys mėlyni, raudoni, oranžiniai tonai bei jų kontrastai savo aktyvumu bei įtaiga kartais pasiekia R. Jankausko-Kampo tapybos laukinę, nesuvaldomą aistrą. Janonis, tapydamas ant įmantriomis arabeskomis ar besivejančiais augalų stiebais margintos medžiagos, išgauna keistų derinių – ornamentas gali tapti kompozicijos fonu ir itin dekoratyvia kūrinio dalimi. Kitąkart, komponuodamas tapybos darbą tokio audinio centre, tapytojas taip sau susikuria tarsi paveikslo "rėmą", atsiduodantį ne visai maloniu senų, naudotų daiktų "kvapeliu", specifiška second hand parduotuvių atmosfera. 2002 m. sukurtame cikle "Interjeras" matome tapybą ant kitokio – medinio paviršiaus. Sąlygiškai statiškų, ramių kompozicijų tekstūra – išraiškingos medžio rievės, linijos, kreivės.

Vienas būdingiausių G. Janonio tapybos motyvų – antropomorfiška figūra, bent ją primenantys vaizdiniai; dažniausia tai gana lengvai atpažįstami moteriški pavidalai. Tapytojas kuria įvairiausias skirtingų nuotaikų figūros variacijas. Šiuo požiūriu tokie kūriniai kaip "Menkai apšviestas mėlynas kambarys" (1995) mažiau įtaigūs. Čia galime gėrėtis vitražiniais geltonos, juodos, mėlynos kontrastais, tačiau vertikalus augalo siluetas ir moters figūros profilis yra gana įprastas, nors ir dailus derinys. Panašiai atrodo ir kitas parodoje eksponuojamas darbas – "Ryto ritualai" (1997). Šiuo atveju figūra – judanti, veikianti. Šis paveikslas taip pat pasižymi puikiu, tikro janoniško ryškumo ir sodrumo koloritu, o ne kokiomis nors ypatingomis prasminėmis sąšaukomis. Užtat figūriniai motyvai, redukuoti iki tirpstančio, netvaraus silueto, manekeno ar erdvėje pasvirusios nestabilios figūros drauge su gaivališkais ir drąsiais spalviniais sąskambiais sudaro sunkiai apibūdinamą, tarp ironijos ir sentimentalumo balansuojančią atmosferą.

Nors abu menininkus sieja tos pačios kilmės plastika, jų darbai yra nepaprastai skirtingi. Kalbant apie formaliuosius tapymo ypatumus, R. Bartkevičius eina kiek kitu keliu nei G. Janonis. Pirmajam būdinga ne tiek kolorito (nors spalvinė kalba čia irgi svarbi), kiek pačios tapysenos pasiekiama maksimali ekspresija. R. Bartkevičius tapo itin laisvais teptuko mostais, jo kūriniuose didžiulės svarbos įgauna linijiškais pradas; tapytojas savo herojus dažnai pažymi itin energingais, tačiau lakoniškais linijų deriniais. Aiškai skiriasi ir kūrinių motyvai bei potekstės. Pastarųjų metų Ričardo Bartkevičiaus kūriniai byloja, kad tapytojas tebėra tikras daiktiškojo pasaulio "dainius". Daiktai šiam menininkui tampa ne tik specifinių tapybinių uždavinių sprendimo lauku, bet ir skepticizmo ar "rimtų", egzistencinių klausimų išraiška. Savo natiurmortuose R. Bartkevičius neretai gretina visiškai skirtingus elementus. Natiurmorte "Dvi morkos ir meno albumas" (2003) šaipomasi iš stereotipų, desakralizuojama "šventa" meno literatūra. Ant atverstos knygos čia puikuojasi įžūliai oranžinės daržovės. Komponavimo, tapybos priemonėmis tapytojas priverčia banalius ir "svarbius" daiktus energingai judėti, pulsuoti, džiaugtis, nerimti. Jie dažnai sureikšminami, tarsi būtų kokio nors svarbaus ritualo dalyviai – kompozicijoje "Palaimintas stiklainis" (2000) į paprasčiausią stiklainį vertikalia veržlia srove kliokia vanduo iš čiaupo. Čia, priešingai negu linksmosiose morkose, objektui kaip tik suteikiama tariamo šventumo ir reikšmės. Tokių kūrinių aplinkoje išsiskiria kelios didelio formato kompozicijos, kur R. Bartkevičius nutolsta nuo savo pagrindinio įkvėpimo šaltinio, konstruoja metaforiškus, daugiareikšmius vaizdinius, kuria kandžias ir juokingas situacijas. Kūrinio centre riogso milžinė begėdiškai raudonais sėdmenimis ir neproporcingai maža geltonkase galva, rūpestingai pasilenkusi ir įnikusi į kažkokį svarbų darbą; greta – ją stebinti juokinga, keliais teptuko brūkštelėjimais nutepta raguoto briedžio stovyla ("Lietuvaitė mergina, renkanti spanguoles, ir briedis", 2003). Tokia scena ir perdėm ironiška vaizdavimo maniera perša daugybę asociacijų: tai panėši ir į dadaistinį pokštą, ir į tautinių ir pan. motyvų kritiką. "Medžioklės vaizdelis ir jaunas dailnininkas" (1999) labiau apeliuoja į tam tikrą visuomenės sluoksnį bei jo ypatybes. Simbolinė "dailininko" figūra įkomponuota paveikslo kamputyje, o skirtingų tonų "teritorijomis" padalintame paveikslo fone rutuliojama kita drama – nugriuvusį "sumedžiotą" gyvulį doroja komiškas šunėkas. Kuklus, mažutis dailininko siluetas (vaidmuo) greta "pagrindinio" veiksmo tai pat perša daug apmąstymų šia tema.

iliustracija
Ričardas Bartkevičius. "Laiminga vyno taurė". 2003 m.

Stebint R. Bartkevičiaus ir G. Janonio darbus aiškėja, kad šiuolaikiniai ekspresyviosios linijos tęsėjai vis labiau tolsta nuo akivaizdaus ar tik menamo "lietuviškumo". Santūrumas, tam tikra melancholijos dozė, intravertiškumas užleidžia vietą itin ironiškiems, koloristikos, formos ir poteksčių prasme įžūliems vaizdiniams.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:40:10 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba