SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-01-23 nr. 598

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neremia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas117
• Fondo taryba6
• Protestas23
• Atgal į ateitį?11
• 100-osioms spaudos atgavimo metinėms2

Muzika 
• Beata Leščinska
Lauksime ir kitąmet
20
• Mykolas Usonis
Įspūdis, dėl kurio buvo verta lėkti iš Vilniaus į Klaipėdą…
• KONCERTAI

Dailė 
• Lijana Birškytė-Klimienė
Lietuvos istorijos atspindžiai dailėje
• Armina Jonušaitė
"Auksinio jaunimo" mafija
5
• Kristina Stančienė
Įžūlumas vietoj melancholijos
• Onutė Gaidamavičiūtė
Įvairiaspalvė rezignacija
1
• PARODOS

Literatūra 
 Pamąstymai apie lietuvišką dailę išeivijoje1
• Knygos meno konkursas
• VAKARAI

Teatras 
• Alma Braškytė
Requiem vaikystei
2
• Alė Strik
O Chan lauks visada
4
• Rusų dramos teatre – rusų klasika
• SPEKTAKLIAI2

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Artėja Tarptautinis Berlyno kino festivalis
1
• Neįminti klausimai2
• Šventas naivumas2
• Raudotojų prašome nesivarginti
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Pamąstymai apie lietuvišką dailę išeivijoje

[skaityti komentarus]

iliustracija

Išeivijos dailė. Tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo. Sudarė Ingrida Korsakaitė, Laima Laučkaitė. Vilnius, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003, 291 p.

Sausio 14 d. Kauno M.K. Čiurlionio dailės muziejuje vyko knygos "Išeivijos dailė. Tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo" pristatymas. Leidinio sudarytojos – Ingrida Korsakaitė ir Laima Laučkaitė, knygai straipsnius dar rašė Elona Lubytė, Genovaitė Kazokienė, Stasys Goštautas ir Viktoras Liutkus. Šis leidinys rengtas pirmaisiais nepriklausomybės metais, todėl vargu ar galima būtų teigti, kad jo pasirodymas tik 2003 metais yra savalaikis. Po ilgos ideologinių suvaržymų epochos šiandienos leidyboje sunkiai įsivaizduojamą (gal net rekordinį?) delsimą pirmiausia lėmė ne tiek mūsų krašte "tradicinė" priežastis – lėšų stoka, kiek ankstesnės spaustuvės avantiūros. Tačiau galiausiai pakeitus spaustuvę ir leidinį išspausdinus "Sapnų saloje", šiandien turime baigtą rezultatą ir, nepaisant reveransų dėl eiliniam skaitytojui nežinomų painių leidybos aplinkybių, jį vertinti tenka iš 2003 m. realijų pusės.

Beje, pavėlavimas netiesiogiai, bet itin simboliškai ženklina ir pirmo didesnio susitikimo, svarbaus išeivijos dailės integracijos įvykio, dešimtmetį, kai 1993 m. Lietuvos dailės muziejus iš sukauptų fondų surengė parodą "Sugrįžimas" tuometinėje naujai atidarytoje Nacionalinėje galerijoje. Taip pat reiktų pasakyti, kad sunkiai gimusi knyga iš tiesų atlaiko visus laiko išbandymus – itin skoningai dailininko Alfonso Žviliaus apipavidalintas viršelis, solidus maketas, kokybiškos spalvotos reprodukcijos rodo ir šiandienos kokybę, ir ilgų darbo metų pareikalavusį autorių triūsą. Jo prireikė renkant išsibarsčiusias, ligi tol vienoje knygoje neįsivaizduotas, nevienalytes išeivijos dailės atkarpas. Šia prasme knyga nestokoja akademiškumo, o jos reprodukcijų gausa netgi atlieka savotišką enciklopedinę paskirtį, kadangi kiekvienam besidominčiam išeivijos daile jau galima bus susipažinti su daugelio mažiau žinomų ar net ligi šiol visai nežinomų dailininkų kūriniais ne ieškant pavienių brošiūrų ir katalogų, bet vartant vieną leidinį. Tai neabejotina parama meno studentams ir dailės istorijos dėstytojams, kadangi knygos atsiradimas turėtų tiesiogiai paveikti ir platesnį išeivių dailės įtraukimą į dėstymo programas. Todėl buvimas (arba nebuvimas) šioje knygoje lemia ir vienų ar kitų dailininkų buvimą (ar "vis dar nebuvimą") šiandienėje akademinėje mūsų dailės istorijoje. Problemišką knygos struktūrą puikiai nusako jos turinys, tačiau šiuo atveju nenorėčiau išsamiai analizuoti minėtų autorių pasirinktų požiūrio taškų, gausių prielaidų ar taiklių metaforų (knygos medžiaga išties yra pernelyg plati, todėl į šiuos dalykus geriausia atkreipti dėmesį skaitant ją pačią). Tokio leidinio pasirodymo proga čia galėčiau tiesiog pamąstyti apie bendrą išeivių dailės vertinimo problematiką.

Pristatymo metu nuolatinis knygos lyginimas su įvairiaspalve mozaika – t.y. sunkiai apibendrinimams paklūstančia išeivių daile – būsimuosius skaitytojus įspėjo ieškoti ne vientiso teksto ir aiškių atsakymų į klausimus, bet greičiau pasiruošti naujoms diskusijoms. Nors į kai kuriuos klausimus autoriai stengiasi atsakyti, pratarmėje I. Korsakaitė ne be pagrindo teigia, kad knyga tėra "visuminių tyrinėjimų pradžia". Toliau matant netrumpą sąrašą meninio gyvenimo aspektų, kultūros institucijų, socialinių klausimų, chronologinių tarpsnių, dailės šakų, žanrų etc., kurių leidinyje nėra, skaitytojas pats skatinamas pagalvoti apie tolimesnes intriguojančias dailės gyvenimo sąsajas. Iš tiesų, nejaugi vienintelė galima aptariamojo reiškinio bendrybė yra ta, kad stilistiškai nevienodas, kokybės požiūriu nelygiavertis išeivijos kūrybos palikimas gali atskleisti nenumaldomą tautinės formos ilgesį? Tokia išvada paguostų nebent retrogradišką kultūrininką, tačiau "grynojo" meno požiūriu turėtų byloti itin konservatyvų kontekstą. Visgi knygos autoriai nesiriboja vien tik bendrų lietuviškų dailės tradicijų paieškomis išeivių kūryboje (šių tradicijų tąsos sąlyga – buvimas Kauno ir Freiburgo dailės mokyklų įtakų zonose) ir vertina tolesnius modernėjimo procesus. Ne tik, kaip įprasta, aptaria sąsajas su prieškario modernizmu, bet ir kalba apie lietuvių dailininkų sąsajas su naujais pasaulio dailės procesais. Knygoje nebepasitenkinama įprasta "tautiškumo versus vakarietiškų įtakų" dichotomija, bet skverbiamasi į regionines Amerikos, Anglijos, Prancūzijos, Australijos ir kitų lietuvių apgyvendintų kraštų dailės gyvenimo ypatybes, konkrečių meninių srovių įtakas mūsų dailininkų kūrybai. Tokiai giluminio pobūdžio stilistinei analizei, be abejo, prireikė ne vienų darbo metų.

Dailės savimonės (anot A. Andriuškevičiaus) stoka išeivijoje šiandien lemia tai, kad tolesni šio reiškinio tyrimai greičiausiai priklausys tik nuo vietinių mokslininkų. Tai matyti iš knygos straipsnių autorystės ir taip pat galima buvo pajusti nedidele konferencija tapusiame knygos pristatyme, kur leidinį vertino tik Lietuvoje gyvenantys meno pasaulio atstovai. Deja, anksčiau iš nežinojimo atsiradusį kritinės distancijos trūkumą vietiniams tyrinėtojams įveikti kurį laiką dar bus nelengva.Taiklesnėmis, aštresnio pobūdžio pastabomis paprastai pasižymi tie, kurie pažįsta reiškinius iš vidaus. Tai matyti ir iš įvadinio Stasio Goštauto straipsnio, kur kūrybinė egzilio potencija toli gražu neidealizuojama. Kaip teigia skyriaus "Nuo Freiburgo iki Soho" autorius, "egzilė per definicia yra nekūrybinga", o išeivio egzistencija – "absurdiška ir dviprasmiška". Žinoma, galima būtų ginčytis su tokiomis kategoriškomis S. Goštauto mintimis ir atkreipti dėmesį į kitų knygos vertintojų siūlomas išvadas apie principinį lietuvių išeivijos "nenorą" įsijungti į pasaulio dailės avangardo gretas. Pavyzdžiui, pristatyme kalbėjusi Rasa Andriušytė teigė, kad atsisakydami integruotis į elitinio metropolijų meno procesus lietuviai sąmoningai protestavo prieš karo pabėgėlių lemtį, o siekdami išsaugoti savastį išreiškė rezistenciją prieš priverstinę emigracijos primestą kitokio gyvenimo kokybę. Tai galbūt paaiškintų ir kiek retorinį S. Goštauto teiginį, kad "išeiviai mažai pasinaudojo proga būti vertinami pasauliniu mastu".

Visgi kone programinis išeivių kūrybinio charakterio nuosaikumas siūlo šį bruožą vertinti ne kaip atsitiktinį, bet esminį daugumos mūsų kūrėjų savimonės aspektą. Tuomet apskritai kažin ar reiktų į išeivijos dailę žvelgti iš tuometinio mainstream’o perspektyvos ir kiek nusivylus konstatuoti tik minimaliai adaptuotas paskutines madas, nors išeivių kūrybą, be abejo (bent jau išoriškai) veikė tai, kas vyko didžiuosiuose meno centruose. Garsiosios išimtys – Jurgis Mačiūnas ar Jonas Mekas – savaip protestavo prieš siaurą lietuviškos kultūros sampratą ir radikaliai išsilaisvino nuo tautiškumo įvaizdžių. Jie neprarado identiteto, bet ir neieškojo prieglobsčio nuo išorinės svetimos kultūros spaudimo išeivių bendruomenės gyvenime. Visgi tipiška buvo ne išsilaisvinusio individo, bet prisirišimo nuostata (anot knygos paantraštės). Ji pasireiškė per priklausomybę asociacijoms, bažnyčioms, klubams, sudarė sąlygas puoselėti kalbą ir folklorą sekmadieninėse mokyklose. Įsivaizduojama, su praeitimi siejama bendruomenė (B. Andersen) vaidino svarbiausią vaidmenį saviidentifikacijos naujoje visuomenėje procesuose. Juk jei ne dailėtyriniu, tai bent kultūriniu antropologiniu požiūriu svarbus tampa teiginys, kad "mes išlaikėm lietuviškumą burdamiesi parapijose ir bendruomenės salėse, bet retai išeidavome į viešumą kaip tikri gyvenamosios šalies piliečiai" (S. Goštautas). Galima įtarti, kad įvairūs profesiniu požiūriu antimodernistiniai (savi)veiklos mechanizmai tapo tiesiog neišvengiamomis socialinio identiteto formacijos sąlygomis. Beje, kaip teigia pokolonijinį identitetą tyrinėjęs Stuartas Hallas, gali egzistuoti ir kita, nebūtinai rezignacinė diasporos identiteto išraiška, pripažįstanti istorinius pertrūkius ir skirtingų istorinių erdvių skirtumus. Tai identitetas, kuris byloja ne universalią tautinę praeitį ir jos atgaivinimo pastangas, bet akcentuoja nuolatinį tapsmą, priklausomą nuo skirtingų ateities vizijų ir netgi skirtingai formuluojamų praeities naratyvų. Kaip matyti iš aptariamos knygos medžiagos, tokia savimonė nebuvo tipiška lietuvių išeivijos daugumai.

Pati emigracijos sąvoka siūlo kur kas daugiau istorinių ar politinių konotacijų nei tremties įvaizdžius eskaluojantys Antrojo pasaulinio karo ir pokario pabėgėlių lemties aprašymai. Knygos autoriai, vengdami pernelyg plataus konteksto, tikslingai bando apsibrėžti į Vakarus pasitraukusiųjų ryšiais su Kauno ar Freiburgo dailės mokyklomis ar bent lietuviška dailininkų kilme. Savo ruožtu pačios išeivijos tapatinimasis su prievartiniu pasitraukimu šiandien taip pat turėtų būti vertinamas sąlygiškai. Gerokai nustebau perskaičiusi I. Korsakaitės įvadiniame straipsnyje cituojamą Paryžiuje gyvenančio dailininko Žibunto Mikšio 1998 m. pasakytą teiginį: "… mes nebuvome ir nesame išeiviai. <…> Aš buvau (ir esu) politinis pabėgėlis." Toks teiginys skamba išties paradoksaliai, ypač turint minty pastarojo dešimtmečio tarptautinių realijų – politinės ekonominės migracijos, prieglobsčio ieškotojų nuo terorizmo grėsmės etc. – kontekstą. Mintį, kad daug gražių šaltojo karo laikotarpio iliuzijų subliūško Lietuvai atgavus nepriklausomybę, patvirtina ir tai, kad, anot S. Goštauto, "mažai iš tų visų išeivių grįžo ir dar mažiau integravosi į savo tėvų bei protėvių žemę. Išeivis ir liko išeiviu čia ar anapus." Įvairių kartų išeivijos mentalitetą, be abejo, formavo ne tik prisirišimas prie paliktos istorinės praeities, bet ir sėkmingos "natūralizacijos" siekiai, naujai įgytas politinis statusas. Tai išryškina iš daugelio pasaulio šalių (tarp jų ir iš Lietuvos) išvykusių ir su skausmu atgalios nesižvalgančių "žaliosios kortelės" dailininkų plejados šiandieninis pasirinkimas.

Abipusiai šiapus ir anapus likusių dailininkų ryšiai taip pat tampa svarbia analizės sritimi. Galima minėti ne vieną ekonominės, politinės ir kultūrinės sugrįžusių emigrantų integracijos pavyzdį, ypač vėlyvaisiais sovietmečio ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, ar išeivijos bei vietinės dailės santykių klausimus, tačiau knygos įvade teigiama, kad tai – atskiras tolesnių tyrinėjimų uždavinys. Nors šių klausimų programiškai buvo atsisakyta, reikia pasakyti, kad tokio uždavinio kai kurie mūsų dailėtyrininkai (ypač I. Korsakaitė) ėmėsi jau gerokai anksčiau. Ne mažiau intriguojančiais ateities uždaviniais lieka ir įvairaus pobūdžio chronologinių bei lokalinių kontekstų lyginamoji analizė. Juk pokario emigracija – toli gražu ne vien tik lietuviškąją kultūrą ženklinęs reiškinys. Įdomios būtų ir kai kurios aptariamojo dailės gyvenimo sąsajos su prieškario ar kur kas vėlesniais "nepriverstinės" emigracijos reiškiniais. Arba pavyzdžiai tų, kurie į Vakarus traukėsi atstovaudami ne Kauno, bet Vilniaus mokyklos idėjoms (galbūt vėliau išeivijoje bandydami išlaikyti "lenkiškumą"?). Puikiai suvokiu, kad tokie pasvarstymai šiandien yra labiau retoriniai ir skamba jokiu būdu ne kaip nuoroda į knygos trūkumus, bet kaip vertingo, apmąstymams paskatinusio leidinio išprovokuoti klausimai.

Skaidra Trilupaitytė

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:40:09 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba