SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-01-23 nr. 598

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neremia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas117
• Fondo taryba6
• Protestas23
• Atgal į ateitį?11
• 100-osioms spaudos atgavimo metinėms2

Muzika 
• Beata Leščinska
Lauksime ir kitąmet
20
• Mykolas Usonis
Įspūdis, dėl kurio buvo verta lėkti iš Vilniaus į Klaipėdą…
• KONCERTAI

Dailė 
• Lijana Birškytė-Klimienė
Lietuvos istorijos atspindžiai dailėje
• Armina Jonušaitė
"Auksinio jaunimo" mafija
5
• Kristina Stančienė
Įžūlumas vietoj melancholijos
• Onutė Gaidamavičiūtė
Įvairiaspalvė rezignacija
1
• PARODOS

Literatūra 
• Pamąstymai apie lietuvišką dailę išeivijoje1
• Knygos meno konkursas
• VAKARAI

Teatras 
• Alma Braškytė
Requiem vaikystei
2
• Alė Strik
O Chan lauks visada
4
• Rusų dramos teatre – rusų klasika
• SPEKTAKLIAI2

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Artėja Tarptautinis Berlyno kino festivalis
1
 Neįminti klausimai2
• Šventas naivumas2
• Raudotojų prašome nesivarginti
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Neįminti klausimai

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Išvyka prie Kabančios uolos"

TV4 tęsia niekur nepaskelbtą Peterio Weiro retropektyvą. Nors kartą mačiusiam jo 1975 m. filmą "Išvyka prie Kabančios uolos" (28 d. 21.20), manau, visam gyvenimui išlieka įspūdis, kad pavyko prisiliesti prie esminių dalykų, nusakančių žmogaus egzistencijos paslaptį. Siužetas, sakytumei, paprastas: XIX a. pensiono, įsikūrusio kažkur Australijos platumose, merginos išvyksta, kaip dabar sakytume, į ekskursiją prie Kabančios uolos. Trys merginos dingsta, nepalikdamos jokių pėdsakų. Filmas bando rekonstruoti, kas iš tikrųjų įvyko, pasitelkiant įvairius, dažnai nesutampančius liudininkų prisiminimus. Tačiau tas paslaptingas išnykimas filme atveria begalinę prasmių erdvę: mergaitės galėjo persikelti į kitą lygmenį, įvyko mistinė transcedencija, buvo pasiekta nirvana, o kur dar daugybė grynai psichoanalitinių traktuočių...

Kita vertus, pačiam Weirui gal svarbiau visai kas kita. Jis taip įtaigiai ir jausmingai rodo pasaulio grožį, kaip joks kitas režisierius priverčia pajusti natūralios, civilizacijos nepaliestos gamtos didingumą, kad visa ta poetinė filmo atmosfera sugeba sukurti keistą distanciją tarp realybės ir sapno tikrovės, kurią neišvengiamai pajunti, vos tik filmas baigiasi. Atmintyje lieka nepaprasto grožio vaizdai, kurių prasmė nesutelpa į iškart banalybe virstančius žodžius. Tiesiog suvoki, kad pasaulis yra didžiulė mįslė ir kad kinas gali jai suteikti vizualias nuojautų ir neįmanomų atsakymų formas. Vėliau Weiras tai vienaip ar kitaip pakartojo įvairiuose savo filmuose, tačiau panašaus dramatizmo, ko gero, pasiekė tik filme "Trumeno šou", kurio stilius, regis, visiškai priešingas "Išvykai…". Tačiau klausimai liko tie patys.

Lenkų kinotyrininkė Anita Piotrowska įdomiai pasakė, kad skirtingų Weiro filmų personažai – lėktuvo katastrofą išgyvenęs "Bebaimio" herojus, "Liudininko" policininkas, "Paskutinės bangos" advokatas ar "Išvykos prie Kabančios uolos" merginos – tai tos pačios figūros variantai, to paties ilgesio personifikacijos. Jie trokšta išeiti "už", įžengti į nežinomybę, išsilaisvinti iš mentalinių ir kultūrinių apribojimų. Būtent tas egzistencinis alkis suartina juos su Trumenu Berbanku."

Australų kine mane visada stulbina kadre tvyranti šviesa. Žinau, kad niekad ten nenuvažiuosiu ir nepatikrinsiu, kaip yra iš tikrųjų, bet australietišką šviesą atpažįstu iškart, dar nepamatęs titrų. Vis viliuosi, gal kas nors taip atpažįsta lietuvišką oro ir vėjo virpėjimą Audriaus Stonio ar Arūno Matelio kadruose.

Ta šviesa buvo atpažįstama ir Weiro tautietės Jane Campion (net jei ji kilusi iš Naujosios Zelandijos) ankstyvuosiuose filmuose. TV3 25 d. 20.20 parodys jau po garsiojo "Fortepijono" Campion sukurtą filmą "Damos portretas". Tai – puošni, kruopšti, laiko dvasią perteikianti Henry Jameso romano ekranizacija, kuriai šiek tiek pakenkė pagarbus režisierės požiūris į literatūros pirmtaką. Tačiau vis dėlto filme pasakojama istorija apie turtingą jauną moterį, kuri suvokia, kad savo vyrui yra reikalinga tik dėl pinigų, peržengia ir knygos parašymo, ir jos veiksmo laiko ribas. Kaip ir "Fortepijone", Campion yra svarbus dvasinis moters išsilaisvinimo (iš aklos meilės, papročių, pareigų, vyraujančios moralės etc) aktas, gal net procesas. Todėl ji taip skrupulingai stebi herojės viduje vykstančias permainas, tuos nematomus virpesius, kurie grūdina sielą ir dvasią. Puiki režisierės sąjungininkė yra kita australė Nicole Kidman.

Nežinau, ar tokie filmai atitiks sudirgusios lietuvių publikos nuotaiką. Kai kasdien ekrane matai juokdarį Seimo narį, kurio žmoną gali apginti tik jos šuo, ponios Smailytės "artimą ratą", ereliais pasipuošusius lietuvių fašistus, žadančius daug kraujo ir jau tikrai peržengusius paranojos ribas, o panorusi pasikalbėti apie žodžio laisvės ribas "Visuomenės intereso" komanda pasikviečia "Durnių laivo" autorių ir pasirodo visiškai bejėgė prieš liaudies rašytojo Vytauto Petkevičiaus demagogiją, suvoki, kad kažkas tikrai supuvo šitoje karalystėje. Kai ponas Valinskas neva šmaikščiai pareiškia "Panoramai", kad TV4 tikrai nenupirks juodaodis, ir čia niekas neįžvelgia jokio nekorektiškumo, jis man niekuo nesiskiria nuo toje pat žinių laidoje rodyto lietuviško juodašimčio Mažono. Deja, ribų nusitrynimą kasdienė žiniasklaida gali tik fiksuoti, o ne reflektuoti. Refleksijai reikia kultūros, o ši nesiranda savaime, ją reikia puoselėti.

Lietuvių prezidento komandai pravers Bary Levinsono filmas "Uodega vizgina šunį" (LNK, 29 d. 22.35). Tačiau filme susikompromitavusiam prezidentui padeda tikri PR profesionalai, tai jums ne koks nors "Almaxas" ar Onutė Valiukevičiūtė. Su lietuvaičiais juos jungia tik vienas bruožas – totalus cinizmas ir įsitikinimas, kad publika, t.y. rinkėjai, negali nepaklusti jų manipuliacijoms. Manau, kad filmas suteiks tikros satisfakcijos visiems, kurie neabejingi politikai ir viešiesiems ryšiams. Juk net jei Lietuva ir negali sukelti kokio nors mažyčio išvaduojamojo kariuko, bet bent jau sukurti sąmokslo teoriją visai nesunku.

Sekmadienio vakare (25 d. 20.15) LNK parodys meilės istoriją "Žinutė butelyje" (1999). Robin Wright Penn vaidinama jauna moteris, sunkiai išgyvenanti neseniai įvykusias skyrybas, jūros pakrantėje randa meilės laišką. Ji nusprendžia surasti jo autorių, nes žurnalistės profesija yra šis tas daugiau nei tik profesija. Autorius (charizmatiškasis Kevinas Costneris) pasirodo besąs našlys, kuris rašo savo mirusiai žmonai. Taip susitinka du nuo meilės besigydantys žmonės, ir jų istorija būtų galėjusi būti daug įdomesnė, jei ne režisierius Luisas Mandoki, kuris, deja, yra viso labo amatininkas.

Kas yra tikra režisūra, galima suprasti iš LTV (24 d. 22 val.) rodomo Michaelo Cimino filmo "Šventasis kalnas" (1996). Istorija apie mirtinai sergančio nusikaltėlio įkaitu paimtą aukštuomenei priklausantį gydytoją ir jų bėgimą į civilizacijos nepaliestus kalnus kažkuo artima Weirui. Gydytojas, kurį vaidina Woody Harrelsonas, tarsi įkūnija triumfuojančią materializmo persunktą Ameriką. Priverstinėje kelionėje jis iš naujo atranda visai kitas vertybes. Todėl drįstu sakyti, kad "Šventasis kalnas" yra utopiškas, humanistinis ir neišvengiamai archajiškas filmas.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Skaitytojų vertinimai


2673. Zombio jubiliejus2004-01-26 14:34
Peržiūrėjęs šios savaitės televizijos programą, pamačiau, kad man teks nori nenori išgyventi iki trečiadienio vakaro. Tą dieną, 21.20 valandą TV 4 rodys tokį kiną, kokį zombiai mėgsta labiausiai - Peterio Weiro Pikniką po uola, sukurtą 1975 metais. Šį filmą paskutinį kartą mačiau prieš 10 metų - taigi man didžiulis jubiliejus. Deja, mano svajonei išvysti šį filmą kino juostos formate turbūt nebus lemta išsipildyti. Aš net nežinau, ar Vilniuje dar yra kino teatrų, kuriuose filmai rodomi ne vaizdo kasetėse, ar DVD. Niekaip nesuprantu, kodėl dalis tokių vietų, kur filmai rodomi iš kasečių vadina save kino salėmis. Iš spaudos žinau, kad Vilniuje atsirado keletas vadinamų kino centrų, bet ten turbūt irgi elementarūs videosalonai. Pastaruoju metu man teko pasižiūrėti keletą Weiro filmų, mačiau ir Žalią kortą, Liudininką, Automobilius, kurie pražudė Paryžių, net ir Paskutinę bangą. Tačiau manau, kad po Pikniko po uola Weiras jau niekada nepasiekė tokių aukštumų. Aišku, įpratintiems prie paprastesnių holivudinių paslapčių žiūrovams filmas gal pasirodys be ryšio, keistas, nesuprantamas. Bet šiame filme autorius ir parodė paslapties ir grožio galimybes kino ekrane. Filmas man įdomesnis už tuos 100 - 200 siaubo filmų, kuriais per metus įvairios lietuviškos televizijos maitina neišrankų žiūrovą. Gal ne prieš gerą praeitą savaitę ir LNK Snobo naktyje parodė dar vieną siaubo kino šedevrą - Stenlio Kubriko Švytėjimą. Filmas, žiūrėtas daugybę kartų, vis dar suteikia atradimų. Reikia tik pasveikinti Rytį Zemkauską, kad jis išdryso parodyti siaubiaką, net jei ir paėmęs ko ant drąsos… Manau, kad jis drąsiai galėtų nuvalyti dulkes ir nuo Dario Argento, Lucio Fulci. Gal net su Michele Soavi kūryba būtų laikas plačiau supažindinti lietuvių žiūrovą. Kinas ne vien tik melodramomis gyvas. 2005 metais švęsiu dar vieną didelį jubiliejų - 10 metų nesilankau kinotetruose. Balsuokit, kaip turėčiau atšvęsti šį jubiliejų : a) apsilankyti Vilniaus kinoteatruose; b) nusipirkti vaizdo kasetę; c) paleisti sau kulką į kaktą. Taip pat apdovanosiu ir patį originaliausią pasiūlymą. Laiškus siūsti šiuo adresu: Šarūnui Zombiui, Kanalizacijos 13, Raudonasis kambarys, Alytus. Arba skambinkit, kaziolai, 12 666, mokama linija 0,66 Lt už minutę.

2780. paramuontin pikciures2004-01-30 13:00
Man visai nepatiko "iskyla", bet uztai nesigailejau paziurejusi "uodega" kuri veikiau sugraudino nei nuteike linksmai. o siaip pritarsiu Zombiui kad i kino teatra eiti vargu ar apsimoka, gyvenima galima ivairinti ir kitais budais reikia tik nepatinget juos israsti ir dar.Kazko labai keistas tas tavo zombi telefonas turbut kanalibalinio tinklo ir kambari bandziau isivaizduoti tai ultrabandymu nelikau patenkintasa.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:40:01 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba