SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-12-06 nr. 546

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Beata Leščinska
Moderniu stiliumi
6

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Muzikinės tradicijos tąsa
7
• Kūrybinio bendradarbiavimo antologija
• Davido Geringo atminimas - kūriniai violončelei2
• KONCERTAI

Dailė 
• Dailės kritikos laikysenos: kas yra objektas?2
 Agnė Narušytė
Tai, ko nebuvo
• PARODOS

Literatūra 
• Vanda Zaborskaitė
Lietuvos švietimas žvelgia į ateitį
1
• Literatūrinė sostinės žiema
• Apie Valdovų rūmų liekanų išsaugojimą1
• VAKARAI

Teatras 
• Skiriama Brodskiui2
• Apie žmones ir angelus...10
• Audronis Liuga
Įkyrios mintys
11
• "Grafas Liuksemburgas"1
• Europos teatro asamblėja
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kaip nenužudyti kino
• Živilė Pipinytė
Kinas gręžiasi į vaikus
• Snobiškos dienos ir naktys3
• Paskutinė vienatvė Tokijuje
• Paskutinė vienatvė Tokijuje
• Algimanto Puipos videofilmas1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Konkursas "Vilnius 2002"
• Prenumerata

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Dailė

Tai, ko nebuvo

Fotografijos paroda "Su cenzūros žyme" galerijoje "Arka"

Agnė Narušytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Parodos katalogas

"ZAPREŠČENO", raudonai parašyta ant tarybinių laikų kartoninį aplanką "DELO No..." primenančio katalogo, skirto parodai "Su cenzūros žyme". Fotografijos paroda buvo atidaryta "Arkos" galerijoje, pabuvojo ten dešimt dienų, užsidarė, ir liko tik ši "byla" - ekspozicijos išnykimo greitis priminė tarybiniais laikais paskubomis nuimamas parodas. Deja, tokia jau mažų galerijų konjunktūra - ilgai ir kruopščiai rengtos parodos dingsta net nespėjusios užsifiksuoti žiūrovų sąmonėje. Gal liks vienas kitas laikraštinis liudijimas, kaip ir šis. Taigi rašau čia apie praėjusią parodą.

Visi esame bent jau girdėję, kad tarybiniais laikais parodas (kaip ir visą kitą kūrybą) redaguodavo cenzoriai. Jie tikrindavo, ar nesklinda čia kokia nors santvarkai prieštaraujanti, "neteisinga", kenksminga mintis. Apie tai daug rašyta paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu, surengta išcenzūruotai dailei skirta paroda "Tylusis modernizmas", išleistas katalogas su menininkų prisiminimais, aptartos konformizmo, nonkonformizmo ir seminonkomformizmo sąvokos. Anksčiau atmesti menininkai dabar laisvai eksponuoja savo darbus, ir stebina tik tai, kad kažkada kažkam jie galėjo atrodyti pavojingi. Dabar - išcenzūruota fotografija, turbūt "tylusis realizmas" arba tiesos klausimas.

Fotografijos pranešimų klausytasi ypač jautria ausimi. Mat čia - pati realybė, labai įtikinama. Jei kas "ne taip" nufotografuota, žiūrovas bus įsitikinęs, kad taip iš tikrųjų ir yra - juk kompiuterinių apgavysčių ir reklamos triukų dar nebuvo. Taigi cenzoriai privalėjo "turėti akį", būti apsišvietę ir dirbti kaip neblogi semiotikai. Anot vyresniojo amžiaus fotomenininkų, iš pradžių cenzoriai šių savybių neturėjo, ir daug užkoduotų pranešimų į parodas patekdavo (teatre tai vadinta "Ezopo kalba"). Vėliau jie ėmė suvokti, kas ką reiškia. Cenzoriaus profesija galėjo būti labai intriguojanti, kaip galima spręsti iš parodos. Jos kuratorė Margarita Paškevičiūtė anais laikais dirbo fotografijos draugijoje, dalyvavo procese ir žinojo tai, ko paprasti parodų žiūrovai nė neįtarė. Taigi paroda "Su cenzūros žyme" ji įpavidalina savo patirtį, supažindina mus su nežinomais faktais ir atkreipia dėmesį į fotografijos raidą, bet ne tiek į meninius ieškojimus, kiek į laviravimą tarp tiesos ir netiesos.

Paroda labai informatyvi, tik gaila, kad ta informacija nebuvo pateikta prie kiekvieno eksponuojamo darbo, nes dabartiniam žiūrovui kartais gali būti visai neaišku, kodėl viena ar kita fotografija "įkliuvo". Pavyzdžiui, Algimanto Kunčiaus nufotografuotas tapytojos Dalios Kasčiūnaitės portretas - kodėl? Čia reikia ne tik žinoti, kas yra ši moteris, kad ji visada tapė abstrakčius paveikslus, bet ir tai, kad abstrakcija tarybiniais laikais beveik prilygo nusikaltimui, taigi abstrakcijų kūrėjos veidą visuomenei derėjo matyti kuo rečiau. Kita vertus, nežinodamas faktų žiūrovas priverstas mąstyti ir versijas kurtis pats. Pasivaikščiojimas po šią nedidelę parodą tampa detektyvu. Priešais akis veriasi ne estetika, bet fotografijos suvokimo ir skaitymo istorija, taip pat pageidaujamos visuomenės moralės ir įsitikinimų modelis. Nors paroda buvo kur kas mažesnė, nei galėjo būti (kodėl, pavyzdžiui, jai neskirta pakankamai finansinio dėmesio? Galbūt ir dabar tai atrodo pavojinga?), ji leido apčiuopti pavojaus zonas, kurios, jei prisiminsime fotografijos prigimtį, egzistavo čia pat, kasdienybėje.

iliustracija
Algimantas Kunčius, 1979 m.

Štai, regis, nekalta pokarinė, grynai dokumentinė nuotrauka, kur Judelis Kacenbergas užfiksavo bėgikus. Nuotrauka buvo spausdinta ne visa, apkirpti jos kraštai. Mat nors fotografą domino bėgikai, jo objektyvas, palikęs jų judesiui erdvės, abejingai užfiksavo ir stadioną atstatinėjančius vokiečių belaisvius. Stop. Tarybų Sąjungoje žmonių niekas neišnaudojo, belaisvių irgi nebuvo. Taigi net dokumentuoti realybę nebuvo galima, nes į kadrą veržėsi tai, ko nebuvo. Pageidaujamą realybę reikėjo sukonstruoti, todėl iki pat "atšilimo" fotografijoje dominavo žanrinės scenelės, be klaidų išreiškiančios tarybinį patosą.

Aleksandras Macijauskas fotografuoja demonstraciją - tą okupacijos simbolį, regis, turėdamas atiduoti duoklę valdžiai. Bet demons- tracija neįtiko - mat priekyje einantys žmonės kažkokie liūdni, netgi visai mintimis atitrūkę nuo veiksmo, dairosi į skirtingas puses. Vyriškio rankos mechaniškai muša lėkštes, bet jo kažkur klaidžiojančioms mintims jų skambėjimas ir visa ta demonstracija yra tik foninis triukšmas. Tai cenzoriai sugebėjo per- skaityti, čia jau sudėtingesnė semiotika, nei tiesiog įvardyti nepageidaujamą objektą.

Kartais objektas, kokia nors sovietinė šventenybė, atsiduria neteisingame kontekste. Pavyzdžiui, Algimanto Kunčiaus triptikas, kur užfiksuota medinio namo siena su žolynu papėdėje. Namo languose - gėlės, o centrinėje triptiko dalyje ant sienos prikalta lentelė "Taikos g-vė". Necenzoriui šis paprasto statinio, rūpestingai prižiūrimų gėlių ir gatvės pavadinimo derinys tampa lyg kažkokia liaudiška taikos, kaip ramaus kasdieniško gyvenimo, interpretacija, abstrakcija sušildoma. Bet cenzorius regi skurdžios aplinkos išniekintą šventą simbolį. Taika buvo aplipusi įvaizdžiais, kur būtinai plasnojo balti balandžiai ir švytėjo giedri veidai. Kitokia, kasdieniška, nepakili taikos samprata buvo nepageidautina.

Buvo ir kitų subtiliai "išniekintų" simbolių. Štai Antano Sutkaus "Pionierius" (jų buvo ne vienas). Tarybinė santvarka negalėjo priimti neidealaus žmogaus įvaizdžio. Mat šis pionierius, kaip dabar sakytume, neįgalus (neįgalieji "neegzistavo", todėl ir Virgilijaus Šontos ciklas "Mokykla mano namai" turėjo pasislėpti) - jis aklas, todėl jo veide sustingusi keista (cenzoriams pasirodė - debiliška) išraiška. Keistuolis negalėjo būti pavyzdžiu, pionierius turėjo būti idėjiškai teisingas. O čia tarp kaklaraiščio ir nematančių akių besiveriančios egzistencinės gelmės tarybiniam žiūrovui kėlė pavojų, nes tokio vaizdo sukeltos mintys nežinia kur gali nuvesti.

iliustracija

Religija - tas "opiumas liaudžiai", aišku, buvo draudžiamas narkotikas. Todėl ir kapinės, ir kryžiai, ir atlaidai, ir bažnyčios (apgriuvusios ar didingos) neturėjo patekti į objektyvą. Bet štai per lauką vingiuotu takeliu į tolį grupelėmis eina pasipuošę žmonės. Giedra, pakili nuotaika, nostalgija. Jokių simbolių, bet aišku - Algimantas Kunčius nufotografavo sekmadieninį kaimo žmonių ėjimo į bažnyčią ritualą. Cenzoriai tai užuodė ir uždraudė.

Kitas reikalas - nauji rajonai, moterys su vaikais, dirbantys kolūkiečiai. Dažnai iš pirmo žvilgsnio visai neaišku, ką čia reikėjo uždrausti. Pasirodo, Valentino Juraičio pramoninis rajonas per daug tamsus ir pridūmytas - tiesiog nesveika atmosfera, kokios tarybinė pramonė neskleidė. Tarybiniai kolūkiečiai beviltiškai įklimpę purve. Alfonso Budvyčio fotografijose naująsias statybas gožia šalia rūdyjančios vaikų žaidimų aikštelės, Vitalijaus Butyrino nufotografuotas šiukšlynas išniekina tolumoje stūksančius daugiabučių bokštus. Vytauto Balčyčio ir Algirdo Šeškaus miestas apskritai nykus, toks sulytas ir apšepęs. Cenzoriams netinkamas pasirodė ir per daugiabučių rajoną tempiamas apmūturiuotas vaikas rogutėse - gal tas ryšulėlis priminė, kaip vaikai buvo vystomi "balanos gadynėje"? Šiaip ar taip, bet koks skurdo ženklas turėjo būti ištrintas. Nuovargis ar tiesiog nuobodulys, galiu beveik pacituoti tipišką frazę, "iškreipė tarybinio žmogaus paveikslą". Atrodo, fotografams reikėjo visaip išsisukinėti nuo paties tarybinio žmo- gaus, kuris, deja į savo paveikslą nebuvo panašus. Todėl buvo kuriami žydėjimai, jūros pasakos ir dar visaip įrodinėjama, patepinėjama padarant vieną kitą "teigiamą" objektą.

Dabar iš cenzūros galima pasijuokti (galima ir pasimokyti atidaus žvilgsnio meno), galima be galo klausytis fotografijos nuotykių. Bet taip pat ši paroda padeda suvokti, kaip cenzūra pakreipė pačią fotografijos istoriją. Fotografai fiksavo gerokai daugiau, bet rodė tik tai, ką dar buvo įmanoma parodyti. Visa kita - tik užrašai sau, nusėdę neįžengiamuose archyvuose. Todėl dabar ne vienas vyresniosios kartos fotografas (pavyzdžiui, Antanas Sutkus ar Algimantas Kunčius) iš naujo peržiūri savo negatyvus - nauju cenzūros nekaustomu žvilgsniu galima fotografijomis paversti daug gerų, niekada nematytų kadrų, parodyti kitą realybės pusę. Ir fotografijos istorijos.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
7:39:52 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba